Патрик Зюскинд - Kvepalai

Bet didžiausias Rišiso turtas buvo duktė. Jai ką tik sukako šešiolika metų, ji buvo vienturtis vaikas, kaštoniniais plaukais ir žaliomis akimis. Jos veidelis buvo toks mielas, kad bet kokio amžiaus ir lyties lankytojai bematant sustingdavo ją pamatę ir nebegalėdavo atplėšti žvilgsnio, tiesiog laižyte laižydavo akimis jos veidą, kaip laižo liežuviu ledus, įgaudami kvailoko atsidavimo išraišką, tipišką tokiam saldžiam užsiėmimui. Net ir pats Rišisas žvelgdamas į dukterį sugaudavo save, kad neaišku kiek laiko, gal ketvirtį valandos, o gal pusvalandį, pamiršęs viską pasaulyje, žinoma, ir savo reikalus, — o taip net ir miegant neatsitikdavo, — visiškai nieko negalvodamas žiūri į šią nuostabią mergaitę ir po to nė nebegali pasakyti, ką gi iš tikrųjų veikė. O jau kuris laikas — jam labai nemalonu tai pripažinti — vakarais, kai guldydavo ją, arba kartais rytais, kai ateidavo žadinti, o ji dar tebemiegodavo lyg Dievo rankų užsūpuota, ir per naktinių drabužių priedangą ryškėdavo klubų ir krūtų formos, o iš keturkampio tarp krūtinės, peties išlenkimo, alkūnės ir lygaus dilbio, ant kurio būdavo padėjusi skruostą, ramiai sklisdavo karštas alsavimas... — tuomet jam kažin kas skrandyje skausmingai susitraukdavo, užgniauždavo gerklę ir versdavo ryti seiles ir — Dievas mato! — jis keikdavo save, kad yra šiai moteriai tėvas, o ne pašalietis, ne šiaip koks vyriškis, prieš kurį ji gulėtų taip, kaip dabar guli prieš jį, ir kuris nieko nesvarstydamas galėtų atsigulti šalia jos, ant jos, į ją su visu savo geismu. Ir jį išpildavo prakaitas, rankos ir kojos imdavo drebėti, kol užslopinęs tą siaubingą aistrą jis pasilenkdavo prie jos, kad pažadintų tyru tėvišku bučiniu.

Praėjusiais metais, kai prasidėjo tos žmogžudystės, tokios nepadorios pagundos jo dar nebuvo apnikusios. Žavesys, kurį tuomet skleidė dukra, buvo — taip bent jam atrodė — dar vaikiškas. Todėl jis niekuomet rimtai ir nesibaimino, kad Lora gali tapti to žudiko auka, juk jis, kaip žinia, puolė ne vaikus ir ne moteris, o tik suaugusias skaisčias mergaites. Tiesa, tėvas sustiprino namų sargybą, įtaisė naujas grotas viršutinio aukšto languose ir liepė kambarinei miegoti viename kambaryje su Lora. Bet išsiųsti jos nenorėjo, kaip padarė kiti jo luomo vyrai su savo dukterimis ir net su visomis šeimomis. Toks elgesys jam atrodė negarbingas ir nederamas tarybos nariui ir Antrajam konsului, turinčiam, jo manymu, rodyti bendrapiliečiams santūrumo, drąsos ir tvirtumo pavyzdį. Be to, jis buvo iš tų, kurie sprendimus priima nesidairydami į kitus, nei į panikos apimtą minią, nei tuo labiau į kokį nors nusikaltėlį — anoniminį niekšą. Taigi per visą tą baisų laiką jis buvo mieste vienas iš nedaugelio, kurie nepasidavė baimės karštinei ir nepametė galvos. Bet dabar, kad ir labai keista, viskas pasikeitė. Žmonės gatvėse šventė žudiko siautėjimo pabaigą, tarsi būtų jį jau pakorę, netrukus tas nelemtas dienas ir visai pamiršo, o į Antuano Rišiso širdį lyg bjaurūs nuodai įsismelkė baimė. Ilgai jis nenorėjo prisipažinti, kad būtent baimė vertė jį vis atidėlioti nebeatidėliotinas keliones, rečiau beišeiti iš namų, trumpinti vizitus ir posėdžius, kad kuo skubiau galėtų grįžti namo. Teisinosi pats sau, kad negaluoja, kad pervargo, net prisipažino, kad šiek tiek yra susirūpinęs, kaip ir kiekvienas tėvas, turintis subrendusią dukterį, juk tai visai suprantamas dalykas... Argi garsas apie jos grožį nebuvo pasklidęs ir plačiau? Argi nesisukiodavo galvos, kai sekmadieniais jis eidavo su ja į bažnyčią? Argi nebuvo taryboje ponų, kurie savo ar savo sūnų vardu siekė galimybės suartėti?.. 42

Bet kartą, vieną kovo dieną, Rišisas sėdėjo salone ir matė, kaip Lora išėjo į sodą. Ji vilkėjo mėlyną suknelę, ant jos kiūto kaštoniniai plaukai ir liepsnojo saulėje, — tokios gražios jis dar nebuvo jos matęs. Ji pranyko už gyvatvorės. Kol vėl išniro, truko turbūt tik dviem širdies tvinksniais ilgiau, negu jis tikėjosi, ir jau buvo mirtinai išsigandęs, nes tiek laiko — du širdies tvinksnius — galvojo, kad prarado ją amžiams.

Tą pačią naktį jis pabudo nuo baisaus sapno, jo turinio negalėjo prisiminti, bet tai buvo susiję su Lora, ir puolė į jos kambarį įsitikinęs, kad ji negyva, kad guli lovoje užmušta, išniekinta ir nukirpta, — tačiau rado ją nepaliestą.

Grįžo į savo kambarį šlapias nuo prakaito ir drebantis iš susijaudinimo, ne, ne iš susijaudinimo, o iš baimės, dabar pagaliau prisipažino sau, kad jį pagavo klaiki baimė, ir taip prisipažinęs nurimo ir pradėjo mąstyti blaiviau. Atvirai šnekant, nuo pat pradžių netikėjo, kad ką nors būtų padėjęs vyskupo prakeikimas ir atskyrimas nuo bažnyčios; netikėjo ir tuo, kad žudikas dabar bastosi Grenoblyje; ir tuo, kad jis apskritai išsidangino iš miesto. Ne, jis tebėra čia, tarp Graso gyventojų, ir kada nors kirs naują smūgį. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį Rišisas buvo matęs kelias nužudytas mergaites. Vaizdas jį sukrėtė, bet kartu — turėjo tai pripažinti — ir pakerėjo, nes jos visos, kiekviena savaip, buvo nepaprasto grožio. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad Grasė tiek daug neįvertintos gražybės. Žudikas atvėrė jam akis. Žudikas turėjo ypač gerą skonį. Ir veikė pagal sistemą. Maža to, kad visos žmogžudystės buvo vienodai tvarkingai įvykdytos, bet ir pats aukų pasirinkimas išdavė jį turint kone ekonomiškai suplanuotų užmačių. Nors Rišisas ir nežinojo, ko iš tikrųjų geidė žudikas iš savo aukų, nes didžiausio jų turto — grožio ir jaunystės žavesio — juk negalėjo atimti... o gal? Šiaip ar taip, jam pasirodė, kad žudiką, nors ir kaip absurdiškai tai skambėtų, buvo apsėdusi ne griovimo, o kruopštaus kolekcionavimo manija. Jeigu į visas aukas, mąstė Rišisas, žiūrėsime ne kaip į atskirus individus, o kaip į kažkokio aukštesnio principo dalis ir idealistiškai matysime kiekvienos jų savybes susiliejusias į vieną visumą, tai iš tokių mozaikos akmenėlių sudėliotas paveikslas bus tiesiog grožio atvaizdas, o nuo jo spinduliuojantis žavesys bus nebe žmogiškas, bet dieviškas. (Kaip matome, Rišisas buvo blaiviai mąstantis žmogus, neišsigąstantis net ir šventvagiškų išvadų, ir net mąstydamas ne uoslės, o optinėmis kategorijomis buvo labai arti tiesos.)

Sakykime, toliau svarstė Rišisas, žudikas yra toks grožio kolekcionierius ir dirba prie Tobulybės portreto, net jei tai tebus tik jo nesveikos vaizduotės padarinys; sakykime, kad jis, be to, vyriškis, turintis puikų skonį ir tobulus metodus, — taip iš tikrųjų, regis, ir yra, — tada negalima įsivaizduoti, kad jis atsisakytų vertingiausio šio paveikslo elemento, kokį tik galima rasti visame pasaulyje, — Loros grožio. Visos ligšiolinės aukos būtų nieko vertos be jos. Ji turi būti jo statinį vainikuojantis brangakmenis.

Šią siaubingą išvadą Rišisas padarė sėdėdamas ant lovos su naktiniais marškiniais ir nustebo, kad staiga taip nusiramino. Jo nebekrėtė šiurpas, jis nebedrebėjo. Neaiški baimė, kamavusi keletą savaičių, išnyko, ją pakeitė konkretus pavojaus įsisąmonėjimas: žudiko kėslai ir troškimai kuo aiškiausiai buvo nukreipti į Lorą, ir nuo pat pradžių. O visi kiti žudymai buvo tik pasiruošimas šiam paskutiniam, juos vainikuojančiam. Nors tebeliko neaišku, kokia galėjo būti šių žmogžudysčių materialioji prasmė ir ar apskritai buvo koks nors tikslas, bet esmę, tai yra sisteminį žudiko metodą ir idealųjį motyvą, Rišisas perprato kiaurai. Ir kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau jam jie abu patiko, o pagarba žudikui vis didėjo, — tiesa, ta pagarba tarsi lygus veidrodis atspindėjo jo požiūrį į save, nes visgi tai jis, Rišisas, savo skvarbiu analitiniu protu permanė piktas priešininko užmačias.