Патрик Зюскинд - Kvepalai

Jeigu jis, Rišisas, būtų žudikas, taip kaip anas apsėstas tokių pačių aistringų idėjų, tai negalėtų veikti kitaip, negu iki šiolei veikė anas, ir griebtųsi visko, kad savo beprotišką kūrinį karūnuotų nužudydamas Lorą, nuostabiąją, neprilygstamąją Lorą.

Ši paskutinė mintis jam itin patiko. Jis sugebėjo mintyse atsirasti būsimo dukters žudiko vietoje, ir tai jį darė gerokai pranašesnį už žudiką. Juk žudikas, tai buvo aišku, kad ir koks išmaningas būtų, tikrai negalėjo suprasti Rišiso padėties — vien jau dėl to, kad negalėjo nujausti, jog Rišisas jau seniai jį perkando. Iš esmės čia buvo ne kitaip kaip versle, — žinoma, mutatis mutandis 12 . Esi pranašesnis už konkurentą, kai perpranti jo ketinimus; tuomet jis tavęs ant menčių jau nepaguldys; tikrai ne, ypač jei esi Antuanas Rišisas, vėtytas ir mėtytas, kovingos prigimties žmogus. Galų gale juk ir stambiausia Prancūzijoje kvapiųjų medžiagų verslovė, kiti turtai ir Antrojo konsulo pareigos jam nenukrito iš dangaus, jis pats viską išsikovojo, pasiekė savo atkaklumu ir gudrumu, ne kartą laiku įžvelgdamas pavojus, teisingai įspėdamas konkurentų planus ir nušluodamas nuo kelio priešininkus. Jis pasieks ir savo ateities tikslus — valdžią ir bajoro titulą palikuonims. Lygiai taip pat sužlugdys to žudiko — savo konkurento kovoje dėl Loros — kėslus, vien jau todėl, kad Lora turi vainikuoti ir jo, Rišiso, planus. Žinoma, jis ją mylėjo, bet ji jam buvo dar ir reikalinga. O to, ko jam reikėjo didžiausioms ambicijoms patenkinti, jis neleido niekam paveržti, to laikėsi įsikibęs dantimis ir nagais.

Dabar jam palengvėjo. Kai naktiniuose apmąstymuose kovą su demonu pavyko nuleisti iki verslininkiško susidūrimo lygio, pajuto, kad grįžta drąsa ir net vėjavaikiškumas. Sutirpo paskutiniai baimės likučiai, pranyko nevilties ir slegiančio rūpesčio jausmas, graužęs jį lyg kretantį suvaikėjusį senį, išsisklaidė nykių nuojautų migla, kurioje jis aklinėjo visas tas savaites. Dabar buvo savo stichijoje ir jautė pajėgsiąs priimti bet kokį iššūkį. 43

Su palengvėjimu, kone džiugiai jis stryktelėjo iš lovos, truktelėjo skambučio virvutę ir įsakė įlingavusiam miegūstam tarnui suruošti drabužius ir maistą, nes švintant ketina lydimas dukters vykti į Grenoblį. Tuomet apsirengė ir išvertė iš lovų visą likusį personalą.

Vidury nakties namas Drua gatvėje pradėjo krutėti. Virtuvėje suliepsnojo ugnis, po koridorius šmirkšėjo susijaudinusios tarnaitės, laiptais aukštyn ir žemyn tekinas lakstė tarnas, po rūsių skliautais žvangėjo sandėlininko raktai, kieme švietė deglai, vežikai nubėgo išvesti arklių, kiti tempė iš tvartų mulus, žabojo, balnojo, bėginėjo, krovė daiktus — buvo galima pamanyti, kad artinasi austrų ir sardiniečių ordos, viską plėšdamos ir degindamos ugnimi kaip 1746-aisiais, ir namų šeimininkas paniškai skubėdamas ruošiasi bėgti. Toli gražu ne! Šeimininkas, pasitikintis savimi lyg Prancūzijos maršalas, sėdėjo savo kontoroje prie rašomojo stalo, gėrė kavą su pienu ir nurodinėjo vis įpuolantiems tarnams. Be to, rašė laiškus burmistrui ir Pirmajam konsului, savo notarui, advokatui, bankininkui Marselyje, baronui de Bujonui ir įvairiems verslo partneriams.

Apie šeštą valandą jis baigė tvarkyti korespondenciją ir duoti visus būtinus paliepimus. Į kišenes įsikišo du mažus kelioninius pistoletus, užsisegė diržą su pinigais ir užrakino rašomąjį stalą. Tada nuėjo žadinti dukters.

Apie aštuntą mažasis karavanas pajudėjo. Rišisas jojo priekyje, buvo apsivilkęs raudonu kaip vynas, auksu apkraštuotu surdutu, juodu redingotu, užsidėjęs juodą skrybėlę su puošniu pliumažu ir atrodė šauniai. Jam iš paskos jojo dukra, apsirengusi kukliau, bet tokia spindinčiai graži, kad žmonės gatvėse ir prie langų negalėjo nuo jos atplėšti akių, per minią ritosi pagarbos kupini aikčiojimai, o vyrai kėlė kepures — tarytum prieš Antrąjį konsulą, bet iš tikrųjų prieš ją, šią karališką moterį. Toliau jojo beveik nepastebima kambarinė, paskui Rišiso tarnas su dviem nešuliniais arkliais, — karieta nebuvo galima važiuoti dėl pagarsėjusių blogų kelių į Grenoblį, — o vilkstinės gale, prižiūrimi dviejų raitų palydovų, žingsniavo tuzinas visokiausiomis prekėmis apkrautų mulų. Prie diu Kuro vartų sargybiniai atidavė pagarbą šautuvais ir nuleido juos tik tuomet, kai pradzimbino paskutinis mulas. Vaikai dar gerą valandėlę bėgo pavymui, mojavo gurguolei, lėtai tolstančiai įkalnėn stačiu vingiuotu keliu.

Žmonėms Antuano Rišiso išvykimas su dukra padarė savotiškai jaudinantį įspūdį. Jiems atrodė, tarsi dalyvautų archajiškoje aukojimo eisenoje. Pasklido šnekos, kad Rišisas vyksta į Grenoblį, tai yra į tą miestą, kur pastaruoju metu siautėja mergaites žudantis pabaisa. Žmonės nežinojo, ką ir manyti. Ar tai, ką darė Rišisas, yra nedovanotinas lengvabūdiškumas, ar stebėtina narsa? Ar tai iššūkis, ar bandymas pamaloninti dievus? Tik labai miglotai nujautė, kad gražiąją rusvaplaukę jie ką tik išvydo paskutinį kartą. Jie juto, kad Lora Rišis pražus.

Ši nuojauta pasirodė esanti teisinga, nors rėmėsi visiškai klaidingomis prielaidomis. Mat Rišisas vyko visai ne į Grenoblį. Pompastiška eisena buvo ne kas kita kaip gudrybė. Už pusantros mylios į šiaurės vakarus nuo Graso, netoli Sen Valjė kaimo, jis įsakė visiems sustoti. Įdavė tarnui įgaliojimus ir lydraščius ir liepė vienam su palydovais varyti mulų gurguolę į Grenoblį.

Pats su Lora ir kambarine pasuko Kabrio kryptimi, ten sustojo papietauti, paskui per Tanerono kalnyną nujojo į pietus. Kelias buvo be galo varginantis, bet juo buvo galima dideliu lanku iš vakarų pusės apeiti Grasą ir Graso slėnį ir iki vakaro nepastebėtiems pasiekti jūros pakrantę... Kitą dieną — toks buvo Rišiso planas — jis norėjo persikelti su Lora į Lerenų salas, kurių mažesniojoje stovėjo gerai įtvirtintas Šv. Honoratos vienuolynas. Jame šeimininkavo būrelis senų, bet dar puikiai pajėgiančių apsiginti vienuolių. Juos Rišisas gerai pažinojo, nes jau daugelį metų supirkdavo ir realizuodavo visą vienuolyno produkciją: eukaliptų likerį, pinijų riešutus ir kiparisų aliejų. Būtent ten, Šventosios Honoratos vienuolyne, bene saugiausioje vietoje visame Provanse greta sunkiųjų darbų kalėjimo Ifo pilyje ir valstybinio kalėjimo Šv. Margaritos saloje, jis ketino pirmai pradžiai įkurdinti savo dukterį. Pats nedelsdamas grįš į žemyną, Grasą šį kartą apeis iš rytų, per Antibą ir Kanjė, ir dar tos pačios dienos vakare atvyks į Vansą. Ten jau buvo pakvietęs savo notarą, nes su baronu de Bujonu reikėjo pasirašyti sutartį dėl vaikų — Loros ir Alfonso — apvesdinimo. Jis norėjo pateikti Bujonui tokį pasiūlymą, kurio šis negalėtų atmesti: perimti barono 40 000 livrų skolas, duoti tokios pat vertės kraitį, be to, įvairių žemės sklypų, aliejaus spaudyklą prie Maganosko bei kasmetinę 3000 livrų rentą jaunajai porai. Vienintelė Rišiso sąlyga buvo tokia: jie turi susituokti per dešimtį dienų, santuokinis gyvenimas turi prasidėti vestuvių dieną, o paskui jaunieji turi persikelti į Vansą.

Rišisas žinojo, kad tokiu skubotu elgesiu nepaprastai užkėlė kainą už savo ir Bujonų šeimos sąjungą. Ilgiau palaukęs, būtų pasiekęs ją ir gerokai pigiau. Baronas būtų maldavęs jo sutikimo per savo sūnų paaukštinti miestelėno didmenininko dukters socialinę padėtį, nes garsas apie Loros grožį juk vis stiprės, lygiai taip kaip didės Rišiso turtai ir Bujono finansiniai nepritekliai. Bet tiek jau to! Ne baronas buvo šio sandėrio priešininkas, o nepažįstamasis, žudikas. Tai jo planus reikėjo sužlugdyti. Ištekėjusi, netekusi nekaltybės, o gal ir pastojusi moteris nebetiks jo rinktinei galerijai. Paskutinis mozaikos akmuo nublanks, Lora nebeteks žudikui jokios vertės, jo kūrinys sužlugs. Šį pralaimėjimą jam teks patirti! Rišisas norėjo iškelti vestuves Grasė, pompastiškai, viešai. Nors savo priešininko ir nepažinojo ir gal niekuomet nepažinos, jam bus didelis malonumas jausti, kad tasai dalyvauja šiame įvykyje ir savo akimis mato, kaip geidžiamiausias dalykas pastveriamas jam iš panosės.