Патрик Зюскинд - Kvepalai

Ši mintis Grenujui buvo labai nemaloni. Jis nepaprastai išsigando, kad jei ir turėtų tą dar neturimą kvapą, tai neišvengiamai jį vėl prarastų. Kuriam laikui jo užtektų? Keletui dienų? Kelioms savaitėms? Gal mėnesiui, jei labai taupiai kvepintųsi? O paskui? Jis regėjo save varvinant paskutinį lašelį iš buteliuko, skalaujant flakonėlį etilo alkoholiu, kad veltui nenueitų nė menkiausias šlakelis, ir matė, uodė, kaip jo pamiltasis kvapas negrąžinamai išsisklaido visiems laikams. Tai bus tarytum lėtas merdėjimas, atvirkščias uždusimui, kankinantis savęs paties išgarinimas į tą bjaurų pasaulį.

Jį krėtė drebulys. Pagavo noras atsisakyti savo planų, išeiti į naktį ir mauti kur akys veda. Jis troško keliauti per apsnigtus kalnus, be atokvėpio, šimtą mylių iki Overnė, ten įšliaužti į savo seną urvą ir užmigti amžinu miegu. Bet nepadarė šito. Sėdėjo kaip sėdėjęs ir tam norui nepasidavė, kad ir koks stiprus jis buvo. Nepasidavė, nes tai buvo senas noras — iškeliauti ir nulįsti į kokį urvą. Tai buvo jau išbandyta. O turėti žmogaus kvapą, tokį nuostabų kaip tos mergaitės už mūro sienos, — šito jis dar nebuvo patyręs. Nors ir suprato, kad už kvapą turės siaubingai brangiai sumokėti, — turės netrukus jį prarasti, vis dėlto labiau geidė turėti ir netekti, negu iškart atsisakyti. Juk visą gyvenimą nuolatos ko nors atsisakydavo. Bet dar niekada nebuvo turėjęs ir praradęs.

Pamažu abejonės sklaidėsi, pranyko ir drebulys. Jis pajuto, kaip vėl atgijo šiltas kraujas ir sugrįžo noras imtis to, ką sumanė. Ir dar stipresnis negu pirmiau, nes šis noras kilo nebe vien iš gryno geismo, bet ir iš gerai apgalvoto sprendimo. Erkė Grenujis, turėdamas apsispręsti, ar visai sudžiūti, ar kristi žemyn, pasirinko antrąją galimybę žinodamas, kad šis krytis bus paskutinis. Jis vėl išsitiesė ant gulto, patogiai įsitaisė ant šiaudų, palindo po antklode ir pasijuto tikru didvyriu.

Tačiau Grenujis nebūtų Grenujis, jei ilgam pasitenkintų fatališko didvyriškumo jausmu. Pernelyg atkakliai jis stengėsi įsitvirtinti, buvo pernelyg landaus būdo ir pernelyg sukto proto. Na, gerai — jis pasiryžo gauti tą mergaitės už mūro sienos kvapą. Ir jei po kelių savaičių jį vėl praras, o praradęs net numirs, tai irgi bus gerai. Bet dar geriau būtų nemirti ir vis tiek turėti tą kvapą arba bent jau kiek įmanoma ilgiau jį išlaikyti. Reikia padaryti jį patvaresnį. Reikia suvaldyti jo lakumą neatimant prigimties — čia jau parfumerijos rūpestis.

Yra kvapų, išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia tol, kol gyvi. O kiti — limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozų ekstraktai ir daugelis žiedų kvapų — išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisvai prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais. Jis tarsi uždeda pirmiesiems pančius, ramdančius laisvės troškimą, bet visas menas čia yra tas, kad pančiai turi būti pakankamai lengvi, tarsi surištas kvapas būtų laisvas, ir visgi tiek užveržti, kad jis negalėtų pasprukti. Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberozų aliejumi, kurio efemerišką aromatą jis supančiojo kruopelyte eibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną? Kaip būtų kvaila! Tiesiog negirdėtai nemokšiška! Argi kas palieka deimantus nešlifuotus? Argi kas nešioja ant kaklo aukso grynuolius? Nejaugi jis, Grenujis, bus toks primityvus kvapų plėšikas kaip Driuo ir kiti maceruotojai, distiliuotojai ir žiedų spaudėjai? Argi ne jis pats didžiausias parfumeris pasaulyje?

Jis pliaukštelėjo sau per kaktą pasibaisėjęs, kad anksčiau apie tai nepagalvojo. Aišku, šio ypatingo kvapo negalima vartoti gryno. Jį reikia aptaisyti kaip rečiausią brangakmenį. Jis turi nukalti kvapų diademą, kurios iškiliausioje vietoje spinduliuotų jo kvapas, supintas su kitais kvapais ir kartu virš jų iškilęs. Jis padarys kvepalus pagal visas šio meno taisykles, o mergaitės iš už mūro sienos kvapas bus jų širdis.

Žinoma, kaip palydovai, kaip apatinis, vidurinis ir viršutinis sluoksnis, kaip vainikuojantis kvapas ir fiksatorius čia netiks nei muskusas, nei cibetinas, nei rožių aliejus ar neroli, tai aišku. Tokiems kvepalams kaip žmogaus kvapo kvepalai reikia kitokių ingredientų. 40

Tų pačių metų gegužę rožių lauke, pusiaukelėje tarp Graso ir į rytus nuo jo esančio Opjo kaimo, buvo rastas penkiolikos metų mergaitės lavonas. Ji buvo užmušta lazdos smūgiu per pakaušį. Valstietis, užėjęs lavoną, to šiurpaus radinio buvo taip priblokštas, kad vos pats nesukėlė įtarimo, kai virpančiu balsu papasakojo policijos leitenantui, jog tokio grožio dar niekuomet neregėjęs, — o juk iš tikrųjų norėjo pasakyti, kad niekuomet nėra regėjęs nieko baisesnio.

Mergaitė iš tikrųjų buvo nepaprastai graži. Ji buvo iš tų ramaus būdo moterų, kurios atrodo tarsi nulipdytos iš tamsaus medaus, glotnios ir saldžios, ir neapsakomai viliojančios; vienu vaikiu gestu, plaukų krestelėjimu, vienu vieninteliu lėtu žvilgsniu it botago mostelėjimu jos užvaldo aplinkinius pačios išlikdamos ramios lyg stovėtų viesulo centre, tarsi nesuvokdamos savo gravitacinės jėgos, kurios traukai neatsispiria nei vyrų, nei moterų troškimai ir sielos. O ji buvo jauna, labai jauna, jos žavesys dar nebuvo pasiekęs pilnatvės. Jos sunkios rankos ir kojos buvo dar lygios ir tvirtos, krūtys lyg iš kiaušinio išlukštentos, o plokštokas veidas, apsuptas stiprių juodų plaukų, dar buvo švelniausių kontūrų ir turėjo dar neišryškėjusių paslaptingų bruožų. Pačių plaukų, beje, nebuvo. Žudikas juos nukirpo ir pasiėmė, lygiai kaip ir drabužius.

Buvo įtariami čigonai. Iš jų galėjai visko tikėtis. Čigonai, kaip žinia, audė kilimus iš senų drapanų, kimšo į savo pagalves žmonių plaukus, o iš pakaruoklių odos ir dantų darė mažas lėlytes. Dėl tokio iškrypėliško nusikaltimo įtarti buvo galima tik čigonus. Bet tuo metu jokių čigonų aplinkui nebuvo, visoje apylinkėje nebuvo, paskutinį kartą jie traukė pro čia gruodžio mėnesį.

Nesant čigonų iš karto imta įtarinėti keliaujančius italų darbininkus. Tačiau ir italų nebuvo, jiems pasirodyti dar buvo per anksti, jie turėjo atkeliauti tik birželį jazminų derliaus nuimti, taigi ir jie negalėjo to padaryti. Galiausiai kaltė krito perukų gamintojams, pas juos ieškota nužudytos mergaitės plaukų. Tuščiai. Tada atėjo eilė žydams, paskui atseit gašliems benediktinų vienuolyno vienuoliams, — kurie, beje, visi buvo seniai peržengę aštuntą dešimtį, — paskui cistersams, paskui masonams, vėliau pamišėliams iš prieglaudos, paskui angliadegiams, paskui elgetoms ir galų gale ištvirkusiai diduomenei, ypač markizui de Kabri, nes jis buvo jau trečiąkart vedęs, žmonės šnekėjo, kad savo rūsiuose rengdavęs mišias-orgijas ir per jas gerdavęs mergelių kraują, kad padidintų savo vyrišką potenciją. Tiesa, nieko konkretaus įrodyti nepavyko. Niekas nusikaltimo nematė, nebuvo rasti nei mirusiosios drabužiai, nei plaukai. Po kelių savaičių policijos leitenantas paieškas nutraukė.

Birželio viduryje atkeliavo italai, daugelis su šeimomis, ir norėjo parsisamdyti jazminų skynėjais. Valstiečiai, nors ir ėmė juos į darbą, bet prisimindami žmogžudystę uždraudė žmonoms ir dukterims su jais bendrauti. Kam rizikuoti. Tegu keliaujantys darbininkai ir nekalti dėl žmogžudystės, visgi iš principo galėjo būti kalti, todėl geriau pasisaugoti.