Патрик Зюскинд - Kvepalai

Daug laiko praleisdavo ateljė. Driuo sakydavo norįs išrasti odekolono receptą, bet iš tikrųjų eksperimentavo su visai kitokiais kvapais. Jo kvepalai, kuriuos buvo susimaišęs Monpeljė, kad ir kaip taupiai vartojami, po truputį ėjo į pabaigą. Jis norėjo susikurti naujus. Bet šįsyk nebesitenkino pusėtina žmogaus kvapo imitacija iš paskubomis surinktų medžiagų, o visas savo ambicijas skyrė asmeniškam kvapui arba, geriau, daugybei asmeniškų kvapų įsigyti.

Pirmiausia pasigamino slepiamąjį kvapą, pelės pilkumo kasdieninį aromatinį apdarą, kuris nors ir turėjo rūgščiu sūriu trenkiančio žmogaus kvapo, bet į aplinką sklido tarsi pro storą sluoksnį lininių ir vilnonių drabužių, dengiančių sausą senio odą. Su tokiu kvapu jam buvo patogu sukiotis tarp žmonių. Kvepalai buvo užtektinai stiprūs, kad uosle pajustum šalia esant žmogų, bet kartu tokie nežymūs, kad negalėjo niekam įkyrėti. Jais pasišlakstęs Grenujis būdavo lyg ir neužuodžiamas, o visgi jo buvimą jie labai kukliai patvirtindavo, — ši dvilytė būsena labai praversdavo ir Arnulfi namuose, ir kai pasitaikydavo proga išsmukti į miestą.

Bet pasirodė, kad tam tikrais atvejais šis kuklus kvapas trukdo. Jei Driuo pavedimu jam tekdavo eiti apsipirkti arba jei ir pats ketindavo iš kokio nors prekiautojo nusipirkti šiek tiek cibetino ar porą grūdelių muskuso, kartais nutikdavo taip, kad dėl tobulos maskuotės jo arba visai nepastebėdavo ir neaptarnaudavo, arba nors ir matydavo, bet aptarnaudavo netikusiai, arba dar nebaigę aptarnauti vėl pamiršdavo. Tokiems atvejams jis buvo susimaišęs aitrokų, šiek tiek prakaitu atsiduodančių kvepalų, su atšiauriu ir netikėtu aromatu, suteikiančiu jam šiurkštesnę išvaizdą ir priverčiančiu žmones manyti, kad jį spaudžia reikalai ir jis labai skuba. Kai reikėdavo sužadinti tam tikrą susidomėjimą, gerai sekėsi ir su Driuo aura seminalis imitacija, kurią sugebėjo pasigaminti apgaulingai panašią iškvėpindamas riebaluotą drobinį audeklą pasta iš šviežių anties kiaušinių ir padegintų kvietinių miltų.

Dar vieneri kvepalai iš jo arsenalo buvo užuojautą sukeliantis aromatas, ypač stipriai veikęs vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris. Tai buvo lieso pieno ir švarios minkštos medienos kvapas. Jais pasišlakstęs — net jei pasirodydavo nesiskutęs, niūriu veidu ir apsivilkęs paltą — Grenujis darė vargano, išblyškusio, pagalbos reikalingo berniuko su nušiurusiu švarkeliu įspūdį. Vos jį užuodusios, turgaus moterys tiesdavo jam riešutų ir džiovintų kriaušių, toks alkanas ir bejėgis jis joms atrodydavo. O pas mėsininko žmoną, šiaip jau nepermaldaujamai griežtą bobšę, jam buvo leidžiama už dyką pasirankioti senų pašvinkusių mėsos ir kaulų atliekų, nes jo nekaltas kvapas jaudino jos motinišką širdį. Užpylęs šias atliekas alkoholiu, jis ištraukdavo iš jų pagrindinį komponentą kvapo, kurį vartodavo, kai labai norėdavo būti vienas ir niekieno netrukdomas. Šis kvapas sukurdavo aplink lengvą šleikštumo atmosferą, panašią į puvėsių smarvę, kokia muša iš senų neprižiūrėtų burnų vos pabudus. Jis buvo toks veiksmingas, kad net ne itin jautrus Driuo nevalingai nusigrįždavo ir išeidavo laukan, gerai net nesuvokdamas, kas jį iš tikrųjų išstūmė. O poros šio repelento lašų ant lūšnelės slenksčio užtekdavo, kad visi neprašyti svečiai — tiek žmonės, tiek gyvūnai — laikytųsi atokiai.

Šių skirtingų kvapų saugomas, keisdamas juos kaip drabužius priklausomai nuo išorės sąlygų, — juk jie tarnavo tam, kad žmonės paliktų jį ramybėje ir neįžvelgtų jo esmės, — Grenujis atsidavė savo tikrajai aistrai: nelengvai kvapų medžioklei. O kadangi prieš nosį turėjo didelį tikslą ir daugiau kaip metus laiko, tai ne tik su įkarščiu, bet ir nepaprastai planingai ir sistemingai galando ginklus, šlifavo technikas, atkakliai tobulino metodus. Jis pradėjo nuo to, kuo baigė pas Baldinį, — mėgino išgauti negyvų daiktų kvapus: akmens, metalo, stiklo, medžio, druskos, vandens, oro...

Ko anuomet taip apgailėtinai nepavyko padaryti šiurkščiu distiliacijos metodu, dabar pasisekdavo stiprių riebalų absorbcinių savybių dėka. Žalvarinį durų buožulą, kurio vėsus pelėsingų apnašų kvapas Grenujui patiko, jis keletui dienų apgliejo jaučio lajumi. Ir atsitik tu man taip: kai nukrapštęs tą lajų pauostė, šis kvepėjo, nors ir labai silpnai, bet ne kuo kitu, o būtent buožulu. Ir net išplovus alkoholiu kvapas neišnyko, be galo švelnus, nutolęs, pasislėpęs alkoholio garų šešėlyje ir užuodžiamas turbūt tik vieno vienintelio Grenujo nosies, — bet visgi tebebuvo čia, o tai reiškia, kad mažų mažiausia iš principo jis jį turėjo. Turėdamas dešimtis tūkstančių buožulų ir tūkstantį dienų tepdamas juos lajumi, būtų galėjęs pagaminti mažą mažutėlį lašelį žalvarinio buožulo kvapo Essence Absolue, tokios stiprios, kad bet kas savo panosėje būtų pajutęs nenuginčijamą originalo iliuziją.

Tą patį jam pavyko padaryti su vieno koringo kalkakmenio, rasto alyvų giraitėje priešais lūšnelę, kvapu. Maceravęs radinį, gavo mažą gniutulėlį akmens pomados, kurios nenusakomas kvapas nepaprastai jį žavėjo. Derino jį su kitais, iš įvairiausių daiktų aplink lūšnelę ištrauktais kvapais ir pamažu pagamino miniatiūrinį tos alyvų giraitės už pranciškonų vienuolyno kvapo modelį, kurį galėjo nešiotis su savimi uždarytą mažutėliame flakonėlyje ir kada tik panorėjęs vėl atgaivinti.

Jis sukurdavo virtuoziškų kvapiųjų meno kūrinių, tai būdavo nuostabūs maži pokštai, kurių niekas kitas nebūtų įstengęs įvertinti arba bent jau pastebėti. Bet jis pats žavėjosi ta beprasme tobulybe, ir jo gyvenime nei anksčiau, nei paskui nebebuvo tokios iš tikrųjų nekaltos laimės momentų kaip tomis akimirkomis, kai su žaismingu įkarščiu kūrė kvepiančius peizažus, natiurmortus ir pavienių daiktų paveikslus. Mat netrukus jis perėjo prie gyvų objektų.

Jis ėmė gaudyti žiemines muses, lervas, žiurkes, mažesnes kates ir skandinti šiltuose riebaluose. Naktimis įslinkdavo į tvartus ir keletui valandų apmuturiuodavo karves, ožkas ir paršelius riebalais išteptais audeklais arba apvyniodavo abejingais vyturais. Arba įsigaudavo į avių gardą, slapta nukirpdavo ėriuką ir jo kvepiančią vilną išplaudavo etilo alkoholyje. Iš pradžių rezultatai nebuvo itin geri. Mat visai kitaip negu kantrūs daiktai — buožulas ar akmuo — gyvūnai labai nenoromis atiduodavo savo kvapą. Kiaulės nusibrūžindavo vyturus į žardžių kartis. Pamačiusios jį naktį artinantis su peiliu, avys pratrūkdavo bliauti. Užsispyrusios karvės nusikratydavo riebaluotus audeklus nuo tešmenų. Kai kurie sugauti vabalai, mėginami apdoroti, pašėldavo skleisti bjauriai dvokiančius sekretus, o žiurkės, tikriausiai iš baimės, pridergdavo jam į perdėm jautrias kvapams pomadas. Maceruojami gyvūnai, skirtingai negu žiedai, neatiduodavo savo aromato be dejonių ar vien su nebyliu atodūsiu, jie įnirtingai gindavosi nuo mirties, nenorėdavo leistis įmaišomi į tyrę, spyriodavosi, kovodavo ir todėl išskirdavo nepaprastai daug baimės ir mirties prakaito, kurio rūgštis sugadindavo šiltus riebalus. Suprantama, šitaip dirbdamas nieko gero nepadarysi. Tuos padarus reikėjo nuramdyti, ir dar taip greitai, kad jie nespėtų nei išsigąsti, nei pasipriešinti. Jis turėjo juos nugalabyti.

Pirmiausia pamėgino nudobti mažą šunelį. Prie skerdyklos gabalėliu mėsos nuviliojo jį nuo motinos, atsivedė iki dirbtuvės, ir kol gyvulėlis džiugiai sujaudintas lekavo ir striksėjo stengdamasis iš kairės Grenujo rankos pastverti mėsą, tas jam dešine smarkiai trinktelėjo per pakaušį pliauska. Mirtis šunelį užklupo taip staiga, kad jo akys ir snukutis vis tebespindėjo laime, nors jį patį Grenujis jau seniai buvo patiesęs kvėpinimo patalpoje ant ardelių tarp riebalais apglietų plokščių; ant jų jis ir skleidė savo gryną, baimės prakaito nesudrumstą šuns kvapą. Žinoma, visą laiką reikėjo būti labai atidžiam! Lavonai, kaip ir nuskinti žiedai, greitai genda. Taigi Grenujis budėjo prie savo aukos kokias dvylika valandų, kol pastebėjo, kad nuo šuns kūno ima kilti pirmosios srovelės lavono kvapo, nors ir malonaus, bet jau nebetinkamo. Jis tučtuojau nutraukė anfleražą, lavoną išnešė, o tą truputėlį kvepiančių riebalų sudėjo į katilą ir rūpestingai išplovė. Alkoholį distiliavo tol, kol liko koks antpirštis, tada tą likutį supylė į mažutėlį stiklinį vamzdelį. Kvepalai aiškiai kvepėjo drėgnu, šviežiu, blizgančiu šuns kailiu, tiesiog stebėtinai stipriai kvepėjo. Ir kai Grenujis pakišo jų pauostyti senajai kalei prie skerdyklos, toji pradėjo džiaugsmingai skalyti, vizginti uodega ir nieku gyvu nenorėjo atitraukti šnervių nuo vamzdelio. Tačiau Grenujis jį sandariai užkimšo, įsikišo kišenėn ir dar ilgai nešiojosi kaip atminimą tos triumfo dienos, kai jam pirmąkart pavyko išplėšti kvepiančią dvasią iš gyvos būtybės.