Патрик Зюскинд - Kvepalai

Prieš vieną tokį užsimaskavusį rūmą jis išstypsojo gana ilgai. Namas stovėjo Drua gatvės pradžioje — pagrindinės gatvės, kertančios miestą per visą ilgį iš vakarų į rytus. Iš pažiūros jis nebuvo kuo ypatingas, gal truputį platesnis ir solidesnio fasado negu kaimyniniai namai, bet anaiptol ne impozantiškas. Prie vartų stovėjo vežimas su statinėmis, jas iškrovinėjo per platformą. Antras vežimas laukė savo eilės. Vyriškis su dokumentais nuėjo į kontorą, paskui išėjo iš ten su kitu ir abu pradingo vartų arkoje. Grenujis stovėjo kitoje gatvės pusėje ir stebėjo tą bruzdulį. Kas ten vyksta, jo nedomino. Ir visgi jis tebestirksojo. Kažkas jį laikė vietoje.

Jis užsimerkė ir susikoncentravo į kvapus, sklindančius link jo nuo pastato. Tai buvo acto ir vyno statinių kvapai, paskui šimtai sunkių sandėlio kvapų, paskui turto kvapai, besisunkią per sienas kaip puikus auksinis prakaitas, ir galiausiai sodo kvapai, jis turėjo būti kitoje namo pusėje. Buvo nelengva sugauti švelnius sodo aromatus, nes tik plonos srovelės per namo frontoną atsruvendavo į gatvę. Grenujis atpažino magnolijas, hiacintus, žalčialunkį ir rododendrą... — bet atrodė, kad ten yra dar kažkas, kažkas pragariškai gero kvepia šiame sode, rinktinis kvapas, tokio jam dar niekada gyvenime nebuvo tekę užuosti, nors ne — visgi vieną vienintelį kartą teko... Šis kvapas traukė jį artyn.

Jis svarstė, ar nebūtų galima paprasčiausiai prasmukti pro vartų arką. Bet per tą laiką prisirinko tiek daug žmonių, — jie krovė ir tikrino statines, — kad į jį tikrai būtų atkreipę dėmesį. Jis pasiryžo grįžti gatve atgal ir rasti kokį skersgatvį ar takelį, kuris eitų išilgai kitos namo pusės. Už kelių metrų Drua gatvės pradžioje priėjo miesto vartus. Praėjo pro juos, staigiai pasuko kairėn ir palei miesto sieną ėmė leistis nuo kalno žemyn. Neilgai trukus užuodė sodo kvapą, iš pradžių silpną, dar sumišusį su laukų oru, paskui vis stipresnį. Galiausiai suprato, kad priėjo visiškai arti. Jis buvo prie pat sodo. Truputį atsitraukęs per sieną galėjo matyti viršutines apelsinmedžių šakas.

Jis vėl užsimerkė. Plūstelėjo sodo kvapai, ryškūs ir aiškiai apibrėžti kaip spalvingos vaivorykštės juostos. O tas vienas, tas vertingiausias, kuris jį taip traukė, buvo apačioje. Grenujis užkaito iš laimės ir pašiurpo iš nuogąsčio. Kraujas ūžtelėjo į galvą kaip kokiam sučiuptam berniūkščiui ir vėl nuslūgo į paširdžius, vėl pakilo ir vėl nuslūgo, ir jis nieko negalėjo padaryti. Pernelyg netikėtai jį užklupo šis kvapas. Vieną akimirką, vieną atokvėpį, visą amžinybę jam atrodė, kad laikas dvigubai sulėtėjo arba visiškai išnyko, nes jis nebežinojo, ar dabar yra dabar, o čia — tai čia, ar greičiau dabar buvo anuomet, o čia — tai ten, Marė gatvėje Paryžiuje 1753-iųjų rugsėjį: kvapas, plevenantis iš sodo, buvo rusvaplaukės mergaitės, kurią jis tada nugalavo. Laimės ašaros ištryško jam iš akių, kad ir vėl surado šį kvapą, — o mintis, kad tai galėtų būti netiesa, jį mirtinai išgąsdino.

Jam apsvaigo galva, jis susverdėjo ir turėjo atsiremti į sieną, palengva palei ją slysdamas pritūpė. Bandė susikaupti ramdydamas sielą, lemtingą kvapą pradėjo traukti į save trumpesniais, ne tokiais rizikingais įkvėpimais. Ir nustatė, kad kvapas už sienos ne visai toks pat, nors ir be galo panašus į rusvaplaukės mergaitės. Aišku, kad jis sklido taip pat nuo rusvaplaukės mergaitės — nebuvo ko nė abejoti. Tą mergaitę savo uoslės vaizduotėje Grenujis regėjo tarsi kokiam paveiksle: ji nesėdėjo ramiai vienoje vietoje, o šokinėjo šen bei ten, sušildavo ir vėl atvėsdavo, tikriausiai žaidė kokį nors žaidimą, kur reikia greitai judėti ir staiga vėl sustoti, — žaidė, beje, su kitu žmogumi, tačiau jo kvapas buvo visiškai nereikšmingas. Jos oda buvo akinančio baltumo. Akys žalsvos. Strazdanomis nusėtas veidas, kaklas ir krūtys... tai yra — Grenujui vieną akimirką užėmė kvapą, jis pauostinėjo intensyviau ir pamėgino prislopinti savo uoslės prisiminimus apie mergaitę iš Marė gatvės... tai yra, iš tikrųjų ši mergaitė dar visai neturėjo krūtų! Tik vos ryškėjančias krūtų užuomazgas. Tai buvo be galo švelnūs ir silpnai kvepiantys, strazdanom nuberti, turbūt vos prieš keletą dienų, turbūt vos prieš keletą valandų... tikriau, tik nuo šios akimirkos pradedantys kilti krūtų gauburėliai. Vienu žodžiu, ši mergaitė dar buvo vaikas. Bet koks vaikas!

Grenujui prakaitas išpylė kaktą. Jis žinojo, kad vaikai kvepia ne per labiausiai, lygiai taip pat menkai kaip žalios, dar neišskleidusios žiedo gėlės. Bet šita gėlė, šis dar beveik susiskleidęs pumpuras už sienos, kuris ką tik išleido pirmuosius kvepiančius lapelius, ir niekas kitas be jo, Grenujo, to dar nepastebėjo, jau dabar kvepėjo taip dangiškai, kad šiaušėsi plaukai. Kai ji pražys visu grožiu, skleis tokius kvepalus, kokių pasauliui dar neteko uosti. Ji jau dabar kvepia geriau, pagalvojo Grenujis, negu ana mergaitė iš Marė gatvės — ne taip stipriai, ne taip sodriai, bet subtiliau, spalvingiau ir kartu natūraliau. Bet po metų kitų šis kvapas subręs ir įgaus tokią jėgą, kad joks žmogus — nei vyras, nei moteris — negalės jam atsispirti. Žmonės bus nugalėti, nuginkluoti, bejėgiai prieš šios mergaitės kerus ir nežinos kodėl. O kadangi yra kvaili, nosis moka tik nusišnypšti ir tariasi visus ir viską pažįstą akimis, tai pasakys, kad taip yra todėl, kad mergaitė graži, grakšti ir žavinga. Tie neišmanėliai girs taisyklingus bruožus, liauną figūrą, nepriekaištingą krūtinę. O jos akys, šnekės jie, esančios kaip smaragdai, o dantys — kaip perlai, o rankos ir kojos glotnios kaip dramblio kaulas — ir dar kokių tik neprigalvos idiotiškų palyginimų. Ir išrinks ją Jazminų Karaliene, tapys paiki dailininkai, visi vėpsos į jos portretą ir sakys, kad ji — gražiausia Prancūzijos moteris. Jaunikaičiai ištisas naktis brunzgins mandoliną ir stūgaus po jos langu... stori turtingi seniai susmukdami ant kelių prieš mergaitės tėvą maldaus jos rankos... o visokio amžiaus moterys dūsaus ją regėdamos ir sapnuos, kad bent vieną dieną atrodo taip viliojančiai kaip ji. Ir niekas nesupras, kad ne jos išvaizda iš tikrųjų juos taip užvaldė, ne jos tariamai nepriekaištingas išorinis grožis, o tik su niekuo nepalyginamas karališkas kvapas! Tik jis tai žinos, jis, Grenujis, jis vienas. Juk jau dabar žino.

Ak! Jis norėjo įsigyti tą kvapą! Tik ne taip tuščiai ir nevykusiai kaip tuomet anos mergaitės iš Marė gatvės. Juk jį tik susiurbė į save ir sunaikino. Ne, mergaitės iš už sienos kvapą jis norėjo iš tikrųjų pasisavinti; nutraukti nuo jos lyg odą ir paversti savo kvapu. Kaip tai turės įvykti, dar nežinojo. Bet juk turėjo dvejus metus, kad išmoktų. Iš esmės tai negalėjo būti sunkiau, negu atimti kvapą iš retos gėlės.

Jis atsistojo. Pasitraukė vos ne pamaldžiai, tarsi paliktų ką šventą ar miegančią, susigūžęs, tyliai, kad niekas nepamatytų, niekas neišgirstų, niekas neatkreiptų dėmesio į jo vertingą radinį. Tada nėrė palei sieną kito miesto pakraščio link, kur mergaitės aromatas pagaliau pranyko ir kur jis vėl buvo įleistas pro Feneano vartus. Namų šešėlyje Grenujis sustojo. Dvokiantis gatvių tvaikas teikė pasitikėjimo savo jėgomis ir padėjo nuramdyti jį pagavusią aistrą. Po ketvirčio valandos jis buvo visiškai nurimęs. Pirmiausia, pamanė, daugiau nebeis arti to sodo už sienos. Tai nebūtina. Tai pernelyg jaudina jį. Gėlė ten tarps ir be jo pastangų, o kaip ji augs, jis ir taip žino. Jis negali per anksti svaigintis jos kvapu. Jis turi pulti prie darbo. Jam reikia plėsti žinias ir tobulinti amatininkiškus sugebėjimus, kad atėjus pjūties metui būtų tinkamai pasirengęs. Jis turi dar dvejus metus. 36