Патрик Зюскинд - Kvepalai

Lygiai po savaitės nuo pirmojo pranešimo markizas de la Tejad Espinasas vėl parodė savo globotinį universiteto auloje. Žmonių antplūdis buvo milžiniškas. Visas Monpeljė atvyko, ne tik mokslinė, bet ir visų pirma plačioji Monpeljė visuomenė, daugybė damų, norinčių pamatyti legendinį urvinį žmogų. Ir nors Tejado priešininkai, daugiausia „Universiteto botanikos sodo draugų“ atstovai ir Agrikultūros plėtros sąjungos nariai, mobilizavo visus savo šalininkus, renginys susilaukė nepaprasto pasisekimo. Kad primintų publikai Grenujo būklę prieš savaitę, Tejad Espinasas pirmiausia paleido per rankas piešinius, kuriuose buvo pavaizduotas visas urvinio žmogaus bjaurumas ir nuosmukis. Tuomet paliepė įvesti naująjį Grenujį — gražiu mėlyno aksomo surdutu ir šilkiniais marškiniais, nugrimuotą, išpudruotą ir sušukuotą; ir vien jau tai, kaip jis ėjo, tiesus, mažais žingsneliais, elegantiškai siūbuodamas klubais, kaip be niekieno pagalbos užkopė ant pakylos, žemai nusilenkė, šypsodamasis linktelėjo tai į vieną, tai į kitą pusę, — vien tai nutildė visus skeptikus ir kritikus. Net ir universiteto botanikos sodo draugai suglumę tylėjo. Pernelyg jau akivaizdus buvo pasikeitimas, pernelyg sukrečiantis stebuklas, kuris čia iš tikrųjų įvyko: kur prieš savaitę jie matė kiūtant iškankintą nušiurusį žvėrį, dabar stovėjo neabejotinai civilizuotas, gražaus stoto žmogus. Salę apėmė kone pamaldi nuotaika, ir kai Tejad Espinasas pradėjo skaityti pranešimą, tvyrojo absoliuti tyla. Jis ir vėl išdėstė visiems gerai žinomą teoriją apie letalinį žemės fluidą, paskui paaiškino, kokiomis mechaninėmis priemonėmis ir dietomis išvarė jį iš demonstranto kūno, kaip pakeitė jį vitaliniu fluidu, ir galiausiai, paragino visus susirinkusius, tiek draugus, tiek ir priešus, tokio neginčijamo aiškumo akivaizdoje liautis priešintis naujajam mokslui ir kartu su juo, Tejad Espinasu, stoti į kovą su piktuoju fluidu ir atsiduoti gerajam vitaliniam fluidui. Sulig tais žodžiais jis ištiesė rankas į šalis ir pakėlė akis į dangų, tą patį padarė daugelis mokytų vyrų, o moterys pravirko.

Grenujis stovėjo ant pakylos ir nesiklausė. Su didžiausiu pasitenkinimu jis stebėjo, kaip veikia visai kitas, daug realesnis — jo paties — fluidas. Atsižvelgdamas į aulos erdvę, jis išsikvėpino labai stipriai ir vos tik užkopė ant pakylos, jo kvapo aura ėmė galingai spinduliuoti. Jis matė ją — iš tikrųjų matė ją net savo akimis! — kaip ji apima pačiame priekyje sėdinčius žiūrovus, plinta toliau į galą ir pagaliau pasiekia paskutines eiles ir galeriją. Ir ką tik ji apimdavo, — Grenujo širdis krūtinėje spurdėjo iš džiaugsmo, — tą regimai pakeisdavo. Pakerėti jo kvapo, patys to nesuvokdami, žmonės keitė veido išraišką, laikyseną, pajautas. Tie, kurie iš pradžių tik spoksojo į jį be galo nustebę, dabar žvelgė maloniau; tie, kurie kritiškai surauktomis kaktomis ir reikšmingai nutįsusiais lūpų kampučiais atsilošę sėdėjo kėdėse, laisviau palinko į priekį, jų veidai įgavo vaikiškai patiklią išraišką; ir net baugščiųjų, išgąsdintųjų, pačių jautriausiųjų, — tų, kurie į jo buvusią išvaizdą žvelgė tik su pasibaisėjimu, o į dabartinę — vis dar su deramu skeptiškumu, — net ir jų veiduose vos tik atslinkus tam kvapui ėmė ryškėti palankumas, netgi simpatija.

Pranešimui pasibaigus visas susirinkimas atsistojo ir prapliupo audringai džiūgauti.

— Tegyvuoja vitalinis fluidas! Tegyvuoja Tejad Espinasas! Valio fluidų teorijai! Šalin ortodoksinę mediciną! — taip šūkaliojo Monpeljė, žymiausio Prancūzijos pietų universitetinio miesto, mokyta liaudis, taigi išmušė markizo de la Tejad Espinaso šlovės valanda.

Bet Grenujis, nulipęs nuo pakylos ir įsimaišęs į minią, žinojo, kad ovacijos iš tikrųjų skirtos jam, vien tik jam, Žanui Batistui Grenujui, nors nė vienas iš džiūgaujančių salėje to ir neįtarė. 34

Grenujis pasiliko Monpeljė dar kelias savaites. Jis tapo šiokia tokia įžymybe, jį kvietė į salonus, kur klausinėjo apie gyvenimą urve ir apie markizo gydymą. Jis turėjo vis iš naujo pasakoti istoriją apie jį sugavusius plėšikus, apie olon nuleidžiamą pintinę ir apie kopėčias. Ir kas kartą vis labiau ją gražino, pramanydavo vis naujų detalių. Šitaip vėl ganėtinai įgudo kalbėti, tiesa, ne taip jau gerai, nes kalba visą gyvenimą jam nedaug ką reiškė. Kur kas svarbiau buvo tai, kad įprato lyg niekur nieko meluoti.

Iš esmės, suprato jis, žmonėms gali pasakoti ką nori. Vieną kartą patikėję, — o jie pajusdavo pasitikėjimą su pirmuoju įkvėpimu įtraukę jo dirbtinio kvapo, — paskui tikėjo viskuo. Be to, bendraudamas su žmonėmis jis įgavo tam tikros savikliovos, kurios anksčiau niekada neturėjo. Tai matėsi net iš išorės. Atrodė, kad jis ūgtelėjo. Kupra, regis, išsilygino. Jis ėjo beveik visai tiesiai. O kai į jį kas kreipdavosi, tai jau nebesusigūždavo, išlikdavo tiesus ir atlaikydavo į jį nukreiptus žvilgsnius. Žinoma, per tą laiką jis nevirto aukštuomenės ponu, salonų liūtu ar nepriklausomu visuomenės nariu. Tik beregint pasidarė nebe toks susigūžęs, nerangus, ir dabar jo laikysena galėjo būti suprantama kaip natūralus kuklumas arba bent jau įgimtas drovumas, tokia ji iki širdies gelmių jaudino ne vieną poną ir ponią, — mat to meto aukštuomenės sluoksniai juto silpnybę natūralumui ir žaviam netašytumui.

Kovo pradžioje Grenujis susikrovė daiktus ir išėjo, slapta, vieną ankstų rytą, vos atidarius vartus, apsivilkęs į akis nekrintančiu rudu švarku, iš vakaro įsigytu sendaikčių turguje, užsidėjęs apsitrynusią skrybėlę, pusiau uždengiančią veidą. Niekas nepažinojo, niekas nepamatė ir net nepastebėjo, nes tą dieną jis tyčia apsiėjo be kvepalų. O kai apie vidurdienį markizas sukėlė visus ant kojų, sargybiniai dievagojosi matę išeinant iš miesto daugybę įvairiausių žmonių, bet tik ne tą įžymųjį urvinį žmogų, kuris tikrai būtų kritęs jiems į akis. Tuomet markizas liepė paskleisti žinią, kad Grenujis išvyko iš Monpeljė su jo žinia ir iškeliavo į Paryžių tvarkyti šeimyninių reikalų. Širdyje jis, aišku, labai niršo, nes ketino su Grenuju vykti į turnė po visą karalystę telkdamas šalininkus savo fluidinei teorijai.

Netrukus jis nusiramino, nes šlovė sklido ir be turnė, kone be jokių pastangų. „Journal des Scavans“ ir net „Courier de l’Europe“ pasirodė didžiuliai straipsniai apie fluidum letale Taillade , ir iš toli ėmė plūsti letaliniu fluidu apsikrėtę pacientai, tikėdamiesi išsigydyti. 1764-ųjų vasarą markizas įkūrė pirmąją „Vitalinio fluido ložę“, kuri turėjo 120 narių Monpeljė ir filialus Marselyje ir Lione. Tada nutarė surizikuoti ir padaryti šuolį į Paryžių, o iš ten savo mokslu užkariauti visą civilizuotą pasaulį. Bet prieš tai, norėdamas propagandiškai sustiprinti šį karo žygį, ketino atlikti fluidinį žygdarbį, kuris pranoktų net urvinio žmogaus išgydymą ir kitus eksperimentus, tad gruodžio pradžioje lydimas grupės bebaimių šalininkų leidosi į diu Kanigu viršukalnę, esančią tame pačiame meridiane kaip ir Paryžius ir laikomą aukščiausiu Pirėnų kalnu. Prie senatvės slenksčio stovintis vyras sumanė, kad jį užgabentų ant 2800 metrų aukščio viršūnės, ten jis tris savaites gydysis tyriausiu, šviežiausiu oru, kad per pačias Kūčias, kaip paskelbė, vėl nusileistų žemyn, virtęs žvaliu dvidešimtmečiu jaunuoliu.

Sekėjai pasidavė jau iškart už Verne, už paskutinės gyvenvietės tų baisių kalnų papėdėje. Bet markizo niekas negąsdino. Lediniame šaltyje mesdamas nuo savęs drabužius ir garsiai džiūgaudamas vienas leidosi kopti į kalnus. Kiti dar regėjo jo siluetą su ekstaziškai į dangų iškeltomis rankomis, o paskui jis giedodamas dingo pūgoje.