Патрик Зюскинд - Kvepalai

Kūčių vakarą mokiniai veltui laukė sugrįžtant markizo de la Tejad Espinaso. Nepasirodė nei senis, nei jaunuolis. Kitų metų pavasarį patys narsiausieji išsiruošė jo ieškoti, užkopė į vis dar apsnigtą Kanigu viršukalnę, bet nerado nieko — nei drabužio, nei kokios kūno dalies, nė mažiausio kaulelio.

Visgi tai nė kiek nepakenkė jo mokslui. Priešingai. Netrukus pasklido legenda, esą jis kalno viršūnėje susiliejo su amžinuoju vitaliniu fluidu, ištirpo jame, o jį ištirpino savyje ir nuo to laiko plevena nematomas, bet amžinai jaunas virš Pirėnų viršūnių, o tuos, kurie pas jį užkops ir jį pajus, ištisus metus aplenks ligos ir sustos jų senėjimo procesas. Dar ir XIX amžiuje Tejado fluidų teoriją gynė ne viena medicinos katedra ir gydymui naudojo daugelis okultinių draugijų. Ir šiandieną abiejose Pirėnų pusėse, daugiausia Perpinjane ir Figerase, yra slaptų tejadininkų ložių, kurių nariai kartą per metus susitinka ir užkopia į Kanigu viršukalnę.

Ten jie užkuria didžiulį laužą, neva saulėgrąžos proga ir šventojo Jono garbei, bet iš tikrųjų garbindami savo mokytoją Tejad Espinasą ir didįjį jo fluidą ir siekdami amžinojo gyvenimo.

TREČIOJI DALIS 35

Pirmajam kelionės po Prancūziją etapui Grenujui prireikė septynerių metų, o antrąjį įveikė greičiau nei per septynias dienas. Jis nebevengė judrių kelių ir miestų, nebėjo apylankomis. Jis turėjo kvapą, pinigų, pasitikėjimo savimi ir labai skubėjo.

Dar tos pačios dienos vakare, kai išvyko iš Monpeljė, pasiekė Gro diu Rua, nedidelį uostamiestį į pietvakarius nuo Ege Morto, ir ten įsėdo į krovininį burlaivį, vykstantį į Marselį. Marselyje net neišėjo iš uosto, o iš karto susirado laivą, kuriuo plaukė toliau pakrante į rytus. Po dviejų dienų jis jau buvo Tulone, dar po trijų— Kanuose. Likusį kelią ėjo pėsčiomis. Jis traukė keliu, vedančiu į šalies gilumą, į šiaurę, kalvų link.

Po dviejų valandų jau stovėjo ant kalno viršūnės, priešais jį plytėjo keleto mylių upės baseinas — lyg milžiniškas landšaftinis dubuo, iš visų pusių apsuptas švelniai kylančių kalvų ir skardžių kalnagūbrių. Platus jo klonis buvo išklotas ką tik apsėtais laukais, sodais ir alyvų giraitėmis. Virš šio dubens tvyrojo savita, keistai intymi atmosfera. Nors jūra buvo taip arti, kad matėsi nuo kalvų viršūnių, čia nebuvo nieko, kas primintų jūrą, druską, smėlį, nieko atviro, tik rami vienuma, tarsi iki jūros tektų keliauti daugelį dienų. Ir nors šiaurės pusėje dunksojo dideli kalnai, ant kurių gulėjo ir dar ilgai gulės sniegas, čia nesijautė nei atšiaurumo ar skurdumo, nei šalto vėjo. Pavasaris čia buvo pažengęs toliau negu Monpeljė. Švelni ūkana lyg stiklinis varpas gaubė laukus. Jau žydėjo abrikosai ir migdolai, o šiltame ore sklandė narcizų kvapas.

Kitame šio didžiulio dubens gale, už kokių dviejų mylių, tįsojo, arba tiksliau, į kylančius kalnus buvo įsikabinęs miestas. Iš toli jis neatrodė itin prašmatnus. Ten nebuvo didingos, virš namų iškilusios katedros, tik bažnyčios varpinės bokštelis, nebuvo nei dominuojančios tvirtovės, į akis nekrito joks prabangus namas. Miesto sienos toli gražu neatrodė neįveikiamos, namai šen bei ten buvo prasiskverbę už jų, labiausiai veržėsi žemyn, link lygumos, ir miesto siluetas dėl to atrodė šiek tiek išskidęs. Tarsi ši gyvenvietė būtų buvusi pernelyg dažnai užpuldinėjama ir vėl išvaduojama, tarsi ji būtų pavargusi nors kiek rimčiau priešintis būsimiems įsibrovėliams, bet ne dėl silpnumo, o dėl vangumo ar net kažkokios stiprybės. Atrodė, kad jai visai nereikia puikuotis. Ji valdė didžiulį kvepiantį dubenį sau po kojomis, ir to, regis, jai pakako.

Ši neišvaizdi, bet kartu ir išdidi gyvenvietė buvo Graso miestas, jau keletas dešimtmečių neginčijamas kvapiųjų medžiagų, parfumerijos prekių, muilų ir aliejų gamybos bei prekybos centras. Jo vardą Džiuzepė Baldinis visada tardavo su svajingu susižavėjimu. Šis miestas esąs kvapų Roma, parfumerių pažadėtoji žemė, ir kas neužsitarnavo čia įvertinimo, tas neturi teisės nešioti parfumerio vardą.

Grenujis žiūrėjo į Grasą labai blaiviai. Jis neieškojo pažadėtosios parfumerių žemės, širdis jam nespurdėjo matant tą prie šlaitų prikibusį lizdą. Ėjo ten, nes žinojo, kad geriau nei kur nors kitur galės išmokti kai kurių kvapų išgavimo būdų. O jų norėjo išmokti, kad galėtų siekti savo tikslų. Jis išsitraukė iš kišenės flakoną su kvepalais, truputėlį pasišlakstė ir leidosi į kelią. Po pusantros valandos, apie vidurdienį, pasiekė Grasą.

Pavalgė užeigoje viršutiniame miesto pakrašty, prie Ozero aikštės. Aikštę išilgai kirto upelis, kuriame odminiai plaudavo kailius, o paskui patiesę džiovindavo. Jų smarvė buvo tokia bjauri, kad ne vienam svečiui praeidavo noras valgyti. Tik ne Grenujui. Jam ta smarvė buvo pažįstama, jam ji teikė tvirtumo. Visuose miestuose Grenujis pirmiausia užsukdavo į odminių kvartalą. Tuomet jam dingodavosi, kad išėjęs iš tos smarvės ir nuo ten pradėjęs žvalgyti kitas miesto dalis jis nebebus čia svetimas.

Visą popietę naršė po miestą. Miestas buvo neįtikėtinai nešvarus, nepaisant daugybės vandens, o gal būtent dėl jo. Vanduo tryško iš gausybės šaltinių ir šulinių, gurgėjo per miestą netvarkingais upeliais ir grioveliais, leidosi žemyn ardydamas gatves arba užliedamas jas purvais. Kai kuriuose kvartaluose namai stovėjo taip tankiai, kad praėjimui ar laipteliams belikdavo vos uolekties pločio tarpas ir purvuose braidantys praeiviai turėdavo sprauste prasisprausti vienas pro kitą. Net aikštėse ir keliose platesnėse gatvėse vežimai tik vargais negalais prasilenkdavo.

Visgi nors ir labai purvinas, nevalyvas ir ankštas, miestas šurmuliavo nuo aibės verslininkų. Bevaikščiodamas Grenujis aptiko ne mažiau kaip septynias muilo viryklas, tuziną parfumerijos ir pirštinių dirbtuvių, nesuskaičiuojamą daugybę mažų distiliato dirbtuvėlių, pomadų ateljė bei prieskonių parduotuvių ir galiausiai bene septynias kvapiaisiais gaminiais urmu prekiaujančias parduotuves.

Tai buvo pirkliai, turintys stambias kvapiųjų medžiagų prekybos kontoras. Tačiau pažvelgus į jų namus dažnai to beveik nesimatė. Į gatvės pusę fasadai atrodė kukliai, kaip ir kitų miestelėnų. Bet kas slypėjo už jų, sandėliuose ir milžiniškuose rūsiuose, — statinės su aliejais, puikiausio levandų muilo rietuvės, žiedų vandens balionai, vynai, alkoholiai, iškvėpintų odų rietimai, skrynios, dėžės ir maišai, prigrūsti prieskonių... — viską iki mažiausių smulkmenų Grenujis užuodė per storiausias mūro sienas, — tai buvo turtai, kokių neturėjo nė valdovai. O dar smarkiau pauodęs, per tas į gatvės pusę išeinančias proziškas parduotuvių sales ir sandėlius kiaurai pajusdavo, kad anapus šių nuobodžių miestelėniškų namų slepiasi patys prabangiausi statiniai. Aplink mažus, bet žavius sodus, kur vešėjo oleandrai ir palmės ir pliuškeno dailučiai gėlių lysvėmis apjuosti fontanai, į pietų pusę dažniausiai pasagos forma buvo išsidėstę pagrindiniai šių namų priestatai: saulės užlieti, šilkiniais apmušalais aptraukti miegamieji viršutiniuose aukštuose, prabangūs, egzotiškų medžių lentelėmis iškalti salonai žemutiniuose ir valgomieji, kartais terasomis išeinantys į lauką. Juose iš tikrųjų, kaip pasakodavo Baldinis, buvo valgoma auksiniais šaukštais, šakutėmis ir peiliais iš porcelianinių lėkščių. Ponai, gyvenantys už šių kuklių kulisų, kvepėjo auksu ir valdžia, svariu, užtikrintai turtu ir kvepėjo stipriau negu bet kas, ką ligi šiol klajodamas po provinciją buvo užuodęs Grenujis.