Патрик Зюскинд - Kvepalai

Išeiga buvo pasibaisėtinai menka. Skystis iš distiliavimo kameros sutilpdavo į tris flakonėlius. Iš šimtų tūkstančių gėlių kvapo likdavo tik trys flakonėliai, daugiau nieko. Bet jie būdavo verti didžiulių turtų netgi čia, Grasė. O dar kiek kartų daugiau išsiųsti į Paryžių arba Lioną, Grenoblį, Genują arba Marselį! Apžiūrinėjant tuos buteliukus ponios Arnulfi žvilgsnis pasidarydavo dangiškai švelnus, ji glostydavo juos akimis, o imdama į rankas ir užkišdama glotniai nušlifuotais stikliniais kamštukais sulaikydavo kvapą, kad nenupūstų nė trupučio to brangaus turinio. O kad ir užkimšus nė menkiausias atomas neišsprūstų ir neišgaruotų, kamštukus apliedavo skystu vašku ir užmaudavo žuvies pūslę, kurią ant butelio kakliuko stipriai aprišdavo virvele. Tada sustatydavo flakonėlius į vata išklotą dėželę ir nunešusi į rūsį užrakindavo. 37

Balandžio mėnesį jie maceravo prožirnius ir apelsinų žiedus, gegužę — jūrą rožių, kurių kvapas visam mėnesiui panardino miestą į nematomą saldų kaip kremas rūką. Grenujis dirbo kaip arklys. Nuolankiai, kone su vergišku paslaugumu jis atlikdavo visus pagalbinius darbus, kuriuos tik pavesdavo Driuo. Atrodė, kad jis bukai maišo, glaisto, plauna kubilus, šluoja dirbtuvę arba velka malkas, bet pro jo akis nepraslysdavo nė vienas iš esminių šio darbo dalykų, nė viena kvapų metamorfozė. Grenujis geriau, negu kada nors būtų įstengęs Driuo, nosimi lydėjo ir sergėjo kvapų kelionę nuo žiedlapių per riebalus ir alkoholį iki tų brangiųjų flakonėlių. Jis daug anksčiau negu Driuo užuosdavo, kad riebalai per daug įkaito, pajusdavo, kad žiedai jau nusigalavo, kad tyrė prisotinta kvapo, užuosdavo, kas vyksta maišymo induose ir tiksliai kuriuo momentu reikia baigti distiliavimo procesą. Ir kartais jis leisdavo tai suprasti, tiesa, visai abejingai ir vis tokia pat nuolankia poza. Man regis, sakydavo jis, kad riebalai, ko gero, jau per daug įkaitę; beveik esu įsitikinęs, kad greit bus galima perkošti; kažkaip nujaučiu, kad alkoholis kameroje jau išgaravęs... O Driuo, nors ir nebuvo itin protingas, bet ir ne visiškas avigalvis, po kurio laiko patyrė, kad jo sprendimai būdavo geriausi kaip tik tada, kai jis darydavo ar liepdavo daryti tai, kas Grenujui kaip tik „regėjosi“ arba ką jis „kažkaip nujausdavo“. O kadangi to, ką manydavo ar nujausdavo, Grenujis niekuomet nepasakydavo akiplėšiškai ar visažinančiai ir niekuomet — tuo labiau ponios Arnulfi akivaizdoje! — net juokais nesuabejodavo Driuo autoritetu ir jo, kaip pirmojo, taigi viršesnio, pameistrio padėtimi, Driuo nematė jokios priežasties nesivadovauti Grenujo patarimais. Laikui bėgant netgi visai atvirai pradėjo leisti jam vis dažniau spręsti pačiam.

Vis dažniau nutikdavo taip, kad Grenujis ne tik maišydavo, bet kartu ir berdavo žiedus, kūrendavo krosnį ir košdavo pomadą, o Driuo tuo tarpu ištrūkdavo į „Keturis dofinus“ išlenkti stiklą vyno arba viršun pas ponią pažiūrėti, ar visur tvarka. Jis žinojo, kad Grenuju gali pasitikėti. O Grenujis, nors ir dirbdavo dvigubai daugiau, mėgaudavosi vienuma, galimybe tobulinti naujus įgūdžius ir kartais truputėlį paeksperimentuoti. Ir su slaptu džiugesiu įsitikindavo, kad jo pomada nepalyginti geresnė, kad jo Essence Absolue ne vienu laipsniu grynesnė negu gaminta kartu su Driuo.

Liepos pabaigoje prasidėjo jazminų metas, rugpjūtį — naktinių hiacintų. Abiejų gėlių kvepalai tokie puikūs, bet kartu ir tokie skaidūs, kad jų žiedus reikėjo ne tik skinti prieš saulėtekį, bet ir labai atsargiai doroti. Šiluma silpnino jų kvapą, staiga panardinus juos į karštus maceracijos riebalus tas kvapas būtų tiesiog sunaikintas. Iš šių pačių tauriausių žiedų nebuvo taip paprasta išplėšti dvasią, reikėjo ją tiesiog meilikavimais išvilioti. Specialioje kvėpinimo patalpoje juos paberdavo ant šaltais riebalais išteptų padėklų arba laisvai suvyniodavo į aliejais išmirkytus audeklus, taip jie turėdavo palengva užmigti amžinu miegu. Tik po trijų ar keturių dienų jie nuvysdavo išleisdami kvapą ant riebalų ar aliejų, prie kurių būdavo prigludę. Tada žiedus atsargiai nurankiodavo ir paberdavo naujų. Šis procesas būdavo kartojamas gal dešimt ar dvidešimt kartų, ir kol pomada prisisotindavo, kol būdavo galima išspausti iš audeklų kvapnųjį aliejų, ateidavo rugsėjis. Išeiga būdavo dar mažesnė negu maceruojant. Bet tokiu šaltu anfleražu gauta jazminų pasta arba pagal senovinį receptą pagamintas tuberozų aliejus būdavo kur kas puikesni ir artimesni originalui už bet kurį kitą parfumerijos produktą. Ypač jazminų, — atrodė, kad saldžiai lipnus, erotiškas žiedų kvapas lyg veidrodyje sustingsta ant riebalų padėklų ir atsispindi visiškai toks, koks buvo, — tiesą sakant, cum grano salis 11 . Mat Grenujo nosis, savaime suprantama, juto dar ir skirtumą tarp žiedų kvapo ir jų konservuoto aromato: savitas riebalų, kad ir pačių švariausių, kvapas lyg plona skraistė sklandė virš originalo kvapo ir menkino jį, silpnino jo skvarbumą, galbūt tik ir darė jo grožį pakenčiamą paprastiems žmonėms... Šiaip ar taip, šaltasis anfleražas buvo rafinuočiausias ir veiksmingiausias būdas švelniems kvapams sugaudyti. Geresnio jau nebuvo. O jei ir šitas metodas negalėjo visiškai patenkinti Grenujo nosies, tai jis vis tiek žinojo, kad jo tūkstantį kartų užteks beuoslių kvailių pasauliui apmulkinti.

Jau neilgtrukus jis pralenkė savo mokytoją Driuo tiek maceruodamas, tiek ir šaltai ištraukdamas kvapą ir parodė tai išbandytu nuolankiu diskretišku būdu. Driuo mielai leisdavo jam eiti į skerdyklą, pirkti tinkamiausius riebalus, juos valyti, lydyti, filtruoti ir nustatyti santykį, kuriuo jie turi būti sumaišyti. Driuo tai buvo labai keblus ir baimę keliantis darbas, nes nešvarūs, apkartę ar pernelyg kiauliena, aviena ar jautiena atsiduodantys riebalai galėjo sugadinti visą pomadą. Jis pavedė Grenujui nustatinėti atstumą tarp riebalų padėklų kvėpinimo patalpoje, žiedų keitimo laiką, pomados prisotinimo laipsnį, gangreit patikėjo jam visus painius sprendimus, kuriuos jis, Driuo, panašiai kaip kitados Baldinis, priimdavo tik ant nuomonės, pagal išmoktas taisykles, o Grenujis nuspręsdavo pasikliaudamas savo nosimi — to Driuo, žinoma, nė nenutuokė.

— Jo lengva ranka, — sakydavo Driuo, — jis jauste nujaučia tuos dalykus.

O kartais pagalvodavo: „Jis paprasčiausiai daug gabesnis už mane, jis šimtąkart geresnis parfumeris“. Ir tuo pat metu laikė jį nepataisomu mulkiu, nes Grenujis, jo manymu, iš savo gabumų nesusikrovė nė mažiausio kapitalo, o jis, Driuo, būdamas kuklesnių sugebėjimų, ketino netrukus tapti meistru. Grenujis palaikė šią jo mintį, nuolatos dėjosi kvaileliu, nerodė nė mažiausio garbės troškimo, apsimetinėjo, kad nieko nežino apie savo genialumą, dirba tik pagal daug labiau patyrusio Driuo nurodymus, o be jo būtų niekas. Todėl jie gana neblogai sutarė.

Paskui atėjo ruduo ir žiema. Dirbtuvėje pasidarė ramiau. Žiedų kvapai, sugauti į tiglius ir flakonus, stovėjo rūsyje, ir jei ponia nepageidaudavo išplauti tą ar kitą pomadą arba neliepdavo išdistiliuoti kokių nors džiovintų prieskonių maišą, tai darbo būdavo ne per daugiausia. Buvo dar alyvų, kas savaitę po porą pilnų pintinių. Jie išspausdavo iš jų pirmąjį aliejų, o likučius atiduodavo į aliejaus spaudyklą. Buvo ir vyno, dalį jo Grenujis distiliuodavo ir padarydavo gryno alkoholio.

Driuo vis rečiau beužeidavo į dirbtuvę. Jis atlikdavo savo pareigas ponios lovoje, o jei ir pasirodydavo dvokdamas prakaitu ir sperma, tai tik tam, kad bemat pradingtų „Keturiuose dofinuose“. Ir ponia retai benulipdavo žemyn. Ji buvo užsiėmusi turto reikalais ir garderobo pertvarkymu, ruošėsi tam laikui, kai baigsis gedulo metai. Dažnai Grenujis ištisas dienas nematydavo nieko, išskyrus tarnaitę, kuri per pietus atnešdavo sriubos, o vakarais — duonos ir alyvų. Jis beveik neišeidavo iš namų. Korporacijos gyvenime, tai yra nuolatiniuose pameistrių susitikimuose ir eitynėse, dalyvavo tik tiek, kad nekristų į akis nei jo buvimas, nei nebuvimas. Draugų ar artimesnių pažįstamų neturėjo, bet skrupulingai stengėsi, kad jo nelaikytų pasipūtėliu ar atsiskyrėliu. Tegu kiti pameistriai mano, kad bendrauti su juo neįdomu ir neverta. Jis meistriškai skleidė aplink save nuobodulį ir dėjosi nepataisomu kvailiu, bet niekada neperdėdavo tiek, kad iš jo būtų galima pasišaipyti arba panaudoti kaip atpirkimo ožį kokiems nors šiurkštiems gildijos pokštams. Jam pavyko atrodyti visiškai neįdomiam. Jį paliko ramybėje. O jam tik to ir tereikėjo. 38