Патрик Зюскинд - Kvepalai

Netoli Feneano vartų, de la Luvo gatvėje, Grenujis užėjo mažą parfumerio ateljė ir pasiteiravo, ar nėra darbo.

Pasirodė, kad šeimininkas, metras parfumeris Onorė Arnulfis, buvo miręs praėjusią žiemą ir jo našlė, guvi juodaplaukė kokių trisdešimties metų moteris, verslu užsiiminėjo viena, padedama tik pameistrio.

Ponia Arnulfi, ilgai bėdojusi dėl blogų laikų ir sunkios ekonominės padėties, pareiškė, kad ji, tiesą sakant, negalinti leisti sau antro pameistrio, bet šiaip yra susikaupę daugybė darbų ir labai jo reikią; kad, be to, antro pameistrio niekaip negalinti apgyvendinti savo namuose, kita vertus, turinti mažą lūšnelę alyvų sode už pranciškonų vienuolyno, nebus nė dešimties minučių kelio nuo čia, joje nereiklus jaunuolis iš bėdos galėtų nakvoti; be to, ji, kaip garbinga meistrė, jaučianti atsakomybę už savo pameistrių kūnišką gerovę, bet, kita vertus, mananti, kad neįstengs paruošti du kartus per dieną šilto maisto, — vienu žodžiu: ponia Arnulfi — Grenujis tai, žinoma, jau seniai buvo užuodęs — buvo klestinti, sveikai mąstanti ir dalykiškai verslą suvokianti moteris. O kadangi jam pačiam pinigai visai nerūpėjo ir jis pareiškė būsiąs patenkintas dviejų frankų užmokesčiu per savaitę ir kukliomis sąlygomis, tai jie bemat sulygo. Ji pasikvietė pirmąjį pameistrį, milžinišką vyrą, vardu Driuo, ir Grenujis išsyk sumetė, kad šis yra įpratęs dalintis su ponia lova ir ji, kaip matėsi, su juo nepasitarusi svarbių sprendimų nepriiminėja. Driuo išsižergęs atsistojo priešais Grenujį, kuris šalia šio huno atrodė tiesiog juokingai mažas ir apgailėtinas, ir paskleidęs debesį spermos kvapo, ėmė jį tyrinėti: pervėrė skvarbiomis akimis, tarsi norėdamas įžiūrėti kokių nors nedorų ketinimų arba galimą varžovą, pagaliau paniekinamai išsiviepė ir galvos linktelėjimu davė sutikimą.

Šitaip viskas buvo sutvarkyta. Grenujui buvo paspausta ranka, patiekta šalta vakarienė, duota antklodė ir raktas nuo lūšnelės, senu avių mėšlu ir šienu maloniai kvepiančios belangės kamarėlės, kur jis šiaip ne taip įsitaisė. Kitą dieną pradėjo dirbti pas ponią Arnulfi.

Buvo narcizų metas. Ponia Arnulfi augino gėles nuosavuose žemės sklypeliuose didžiajame slėnyje žemiau miesto arba pirkdavo iš valstiečių, su kuriais įnirtingai derėdavosi dėl kiekvieno loto10. Žiedus į ateljė pristatydavo ankstyvą rytą, tiesiai iš krepšių dešimtis tūkstančių suberdavo į dideles, bet kaip plunksnos lengvas kvapias krūvas. Tuo tarpu Driuo dideliame katile iki kremo tirštumo košės lydydavo kiaulių taukus ir jaučių lajų. Į juos, Grenujui nepaliaujamai maišant ilga kaip šluotkotis mente, Driuo glėbiais versdavo šviežius žiedus. Lyg mirtinai išsigandę akys jie vos sekundę užsibūdavo paviršiuje ir, mentės pagriebti ir įsukti į karštus riebalus, užsimerkdavo amžinam miegui. Beveik tą pat akimirksnį suglebdavo ir išblykšdavo, mirtis, matyt, užklupdavo staiga, kad nebelikdavo jokio kito pasirinkimo, kaip išleisti paskutinį kvapųjį atodūsį būtent į tą terpę, kuri juos įtraukdavo; mat — Grenujui buvo nenusakomas džiaugsmas tai matyti — kuo daugiau žiedų jis įmaišydavo į katilą, tuo stipriau kvepėdavo riebalai. Ir svarbiausia, kad ne mirę žiedai toliau kvepėjo riebaluose, ne, tai patys riebalai buvo įsiurbę žiedų kvapą.

Kartais tyrė pasidarydavo per tiršta, ir jie turėdavo ją greitai perkošti per didelius rėčius, kad atskirtų nualintus lavonus ir paruoštų viralą šviežiems žiedams. Tada vėl berdavo, maišydavo ir košdavo, ir taip visą dieną be pertraukos, mat šis darbas nepakentė delsimo, kol pavakariop visa žiedų stirta būdavo pervaryta per riebalų katilą. Atliekas — kad niekas nepražūtų — perliedavo verdančiu vandeniu ir sraigtiniu presu išspausdavo iki paskutinio lašelio, iš to vis dar išeidavo švelniai kvepiančio aliejaus. Bet pagrindinė kvapo dalis — visos žiedų jūros dvasia pasilikdavo katile, sugauta ir saugoma neišvaizdžių pilkšvai baltų, lėtai stingstančių riebalų.

Kitą dieną maceracija (taip vadinosi ši procedūra) būdavo tęsiama, vėl kaičiamas katilas, lydomi riebalai ir kraunami nauji žiedai. Ir taip daug dienų nuo ryto iki vakaro. Darbas buvo alinantis. Kai vakarais Grenujis parlinguodavo į savo lūšnelę, jo rankos būdavo it švininės, delnai pūslėti, nugarą varstydavo diegliai. Driuo, ko gero, triskart už jį stipresnis, nė karto nepavadavo jo prie katilo, tik vis žerdavo kaip pūkas lengvus žiedus, sergėdavo ugnį ir kartais, atseit dėl kaitros, nueidavo praskalauti gerklės. Bet Grenujis nesišiaušė. Nesiskųsdamas nuo aušros iki sutemos suko į riebalus žiedus ir maišydamas beveik nejuto nuovargio, nes vis iš naujo žavėjosi procesu, vykstančiu prieš jo akis ir nosį: staigiu žiedų nuvytimu ir jų kvapo sugėrimu.

Po kurio laiko Driuo nuspręsdavo, kad riebalai jau prisotinti ir daugiau kvapų nebesugers. Jie užgesindavo ugnį, paskutinį kartą perkošdavo apsunkusią tyrę ir supilstydavo ją į fajansinius tiglius. Netrukus ji sustingdavo ir virsdavo nuostabiai kvepiančia pomada.

Tuomet išmušdavo ponios Arnulfi valanda, ji ateidavo patikrinti brangų produktą, užrašyti užrašus ir visą išeigą kuo tiksliausiai įtraukti į knygas, nurodant kokybę ir kiekį. Po to, savo rankomis užkimšusi, užantspaudavusi tiglius ir nunešusi į vėsią rūsio gilumą, užsivilkdavo juodąją suknelę, užsidengdavo našlės šydu ir apeidavo miesto pirklius ir parfumerijos prekybos namus. Jaudinančiais žodžiais ji nupasakodavo tiems ponams savo — vienišos moteriškės padėtį, išklausydavo pasiūlymus, palygindavo kainas, padūsaudavo ir pagaliau parduodavo prekę — arba neparduodavo. Vėsiai laikoma parfumuota pomada išsilaikydavo ilgai. Ir jei kainos dabar netenkina, kas žino, gal šoktels žiemą arba kitą pavasarį. Be to, reikėjo pasvarstyti, ar verta parduoti šitiems verteivoms, ar ne geriau kartu su kitais smulkiais gamintojais nuplukdyti krovinį pomados į Genują arba dalyvauti konvojuje į rudens mugę Bokere, — žinia, rizikingi žingsniai, bet jei pasisektų, būtų itin pelningi. Šias įvairias galimybes ponia Arnulfi svarstydavo labai atidžiai, kartais derindavo vieną su kita, dalį turtų parduodavo, kitą pasilaikydavo, o trečią pardavinėdavo savo rizika. Bet jei žvalgytuvėse susidarydavo įspūdis, kad pomadų rinka persotinta ir artimiausiu metu paklausa jos prekėms nepadidės, tai su savo plevenančiu šydu parlėkdavo namo ir liepdavo Driuo visą produkciją perdirbti į Essence Absolue.

Tuomet pomadą vėl atnešdavo iš rūsio, kuo atsargiausiai pašildydavo uždengtuose puoduose, atskiesdavo aukščiausios kokybės alkoholiu ir su įmontuota maišykle, kurią sukdavo Grenujis, kruopščiai permaišydavo ir išplaudavo. Nuneštas atgal į rūsį, šis mišinys greitai atvėsdavo, alkoholis atsiskirdavo nuo stingstančių pomados riebalų, ir jį būdavo galima nupilti į butelį. Tai būdavo lyg ir kvepalai, tiesa, be galo intensyvūs, o likusi pomada prarasdavo didelę dalį savo aromato. Taigi žiedų kvapas dar kartą pereidavo į kitą terpę. Bet tuo operacija dar nesibaigdavo. Kruopščiai išfiltruotą per gazines skraistes, ant kurių užsilaikydavo net ir mažiausi riebalų gumulėliai, parfumuotą alkoholį Driuo supildavo į mažą distiliavimo aparatą ir palengva ant kuo silpniausios ugnies išdistiliuodavo. Išgaravus alkoholiui kameroje likdavo mažumėlis blyškaus atspalvio skysčio, Grenujis jį labai gerai žinojo, bet tokios kokybės ir grynumo dar niekada nebuvo uodęs nei pas Baldinį, nei, sakykim, pas Runelį. Tai buvo švarus, skaidrus žiedų aliejus, grynas jų kvapas, šimtus tūkstančių kartų koncentruotas iki šlakelio Essence Absolue. Ši esencija kvepėjo jau nebe maloniai. Ji kvepėjo iki skausmo intensyviai, aštriai ir gailiai. Ir visgi užtekdavo vos vieną lašelį ištirpinti litre alkoholio, ir vėl atgydavo ir pakvipdavo visas gėlių laukas.