Патрик Зюскинд - Kvepalai

Tuomet labai pamažu ir su didžiausiu atsargumu ėmėsi žmonių. Iš pradžių per saugų atstumą sėlino su retu tinklu, nes jam ne tiek rūpėjo sumedžioti didelį grobį, kiek išmėginti patį medžioklės principą.

Užsimaskavęs lengvu slepiamuoju kvapu, vakare įsimaišė tarp „Keturių dofinų“ smuklės lankytojų ir po suolais, stalais ir atkampiose nišose prismaigstė mažyčių aliejuje ir riebaluose išmirkyto audinio skiautelių. Po kelių dienų jas susirinko ir patikrino. Iš tikrųjų greta visų įmanomų virtuvės dvokų, tabako dūmų ir vyno kvapų jos skleidė ir truputį žmonių kvapo. Bet jis buvo blankus ir išsklidęs, greičiau visuotinio tvaiko nuojauta nei koks asmeniškas kvapas. Panašią masinę aurą, bet tyresnę ir pritvinkusią pakilaus prakaitavimo, Grenujis įgijo katedroje, kur savo bandinių vėliavėles iškabinėjo po suolais gruodžio 24-ąją, o nusirankiojo 26-ąją, po to, kai virš jų buvo atsėdėtos ne mažiau kaip septynerios mišios. Į impregnuotas skiauteles liko susigėręs šiurpus kvapų konglomeratas iš išangės prakaito, mėnesinių kraujo, drėgnų pakinklių ir mėšlungiškai gniaužiamų rankų, sumišęs su tūkstančio choru giedančių ir „Avė Marija“ švapančių burnų iškvėptu oru ir su slogiais smilkalų ir miros dūmais, šiurpus, neaiškiai, neapibrėžtai, šleikčiai tirštas ir visgi nepaneigiamai žmogiškas.

Pirmąjį individualų kvapą Grenujis gudriai nutvėrė prieglaudos ligoninėje. Jam pavyko nugvelbti ir taip jau sudeginti skirtą ką tik džiova mirusio odininko pameistrio paklodę, į kurią įsuptas jis išgulėjo du mėnesius. Paklodė buvo taip stipriai persisunkusi odininko riebalais, kad absorbavo jo tvaiką kaip anfleražui skirta pasta, tad ją buvo galima iš karto išplauti. Rezultatas išėjo pamėkliškas: Grenujo panosėje iš etilo alkoholio tirpalo iš numirusiųjų prisikėlęs odininkas kvapo pavidalu ėmė pleventi kambaryje, nors ir vaiduokliškai išdarkytas savotiško reprodukcijos metodo bei gausybės ligos miazmų, bet gana gerai atpažįstamas kaip individualus. Mažas trisdešimtmetis vyriškis šviesiais plaukais, negrabia nosimi, trumpomis rankomis ir kojomis, plokščiomis blyškiomis pėdomis, išburkusia varpa, tulžinga prigimtim ir bjauriu dvoku iš burnos — kvapo požiūriu gražus jis nebuvo, tas odininkas, ir nevertas kaip tas šunėkas ilgiau pasilaikyti. Ir visgi ištisą naktį Grenujis leido jam — tai kvapo dvasiai — plūdinėti lūšnelėje, vis gaudė jį nosimi, laimingas ir be galo patenkintas pajutęs savo galią, įveikusią kito žmogaus aurą. Kitą dieną išmetė jį lauk.

Tomis žiemos dienomis jis atliko dar vieną bandymą. Nebylei elgetai, sliūkinusiai per miestą, sumokėjo vieną franką už tai, kad visą dieną ant pliko kūno nešiotų įvairiais riebalų ir aliejų mišiniais įmirkytus skudurėlius. Paaiškėjo, kad žmogaus kvapui sutraukti geriausiai tinka ėriukų inkstų taukų ir gerai išvalytų kiaulių bei karvių riebalų derinys santykiu du su penkiais ir su trimis, įmaišius dar truputuką šviežio aliejaus.

Tuo Grenujis ir pasitenkino. Jis atsisakė minties nutverti ir parfumeriškai apdoroti kokį nors gyvą žmogų. Tai neabejotinai būtų susiję su rizika, o jokio naujo patyrimo nebūtų davę. Jis žinojo, kad jau išmoko, kokiais būdais iš žmogaus paveržti kvapą, ir visai nebereikėjo to sau iš naujo įrodinėti.

Žmogaus kvapas pats savaime jam irgi nebuvo įdomus. Žmogaus kvapą gana gerai galėjo imituoti surogatais. O aistringai geidė tik tam tikrų žmonių kvapo, — būtent tų nepaprastai retų žmonių, kurie įkvepia meilę. Jie ir tapo jo aukomis. 39

Sausio mėnesį našlė Arnulfi ištekėjo už savo pirmojo pameistrio Dominiko Driuo, kuris kartu pakilo iki metro pirštininko ir parfumerio. Buvo suruoštos prašmatnios vaišės gildijos meistrams, kuklesnės — pameistriams, ponia nusipirko naują čiužinį lovai, kuria dabar jau oficialiai dalijosi su Driuo, ir išsitraukė iš spintos savo spalvingą garderobą. Visa kita liko kaip buvę. Ji pasiliko seną gerą Arnulfi vardą, pasiliko neišdalintą turtą, finansinį vadovavimą firmai ir raktus nuo rūsio; Driuo kasdien atlikinėjo savo seksualines pareigas, po to gaivinosi vynu; o Grenujis, nors ir tapo pirmuoju ir vieninteliu pameistriu, didumą susikaupusių darbų atlikdavo už tą patį menką atlyginimą, skurdų maistą ir varganą būstą.

Metai prasidėjo geltonu kasijų antplūdžiu, hiacintais, našlaičių žiedais ir narkotiniais narcizais. Vieną kovo sekmadienį — buvo praėję gal jau metai nuo atvykimo į Grasą — Grenujis susiruošė pažiūrėti, kaip klostosi reikalai už mūro sienos kitame miesto pakrašty. Šįsyk buvo pasirengęs tam kvapui, tiksliai žinojo, kas jo laukia... ir vis dėlto, kai jį užuodė, dar prie Naujųjų vartų, pusiaukelėje į tą vietą prie miesto sienos, širdis ėmė plakti smarkiau, ir jis pajuto, kaip iš laimės gyslose sušniokštė kraujas: jis niekur nedingo, tas su niekuo nepalyginamas augalas, sveikas pergyveno žiemą, augo sultingas, stiepėsi, krovė nuostabiausius žiedynus! Jo kvapas, kaip ir tikėjosi, sustiprėjo neprarasdamas švelnumo. Dar prieš metus švelniai tiškęs purslais ir lašeliais, dabar tolygiai susiliejo į tirštoką aromato upę, mirguliuojančią tūkstančiais spalvų, kurios visgi tvirtai jungėsi tarpusavy ir nebesiskyrė. O ši upė, džiaugdamasis matė Grenujis, maitinosi iš vis stiprėjančio šaltinio. Dar vieneri metai, tik metai, tik dvylika mėnesių, ir šis šaltinis išsilies per kraštus, ir Grenujis galės ateiti susisemti jį, sugauti siautulingai išsiveržusį jo kvapą.

Jis bėgo palei sieną į tą pačią vietą, už kurios buvo sodas. Nors mergaitė buvo, regis, ne sode, o name, kambarėlyje uždarais langais, jos kvapas dvelkė iš už sienos kaip nerimstantis švelnus brizas. Grenujis stovėjo visiškai tyliai. Jis nebuvo apsvaigęs ar apdujęs kaip pirmąsyk, kai ją užuodė. Jį užplūdo laimės jausmas — kaip meilužį, slapta iš tolo stebintį savo dievinamą mylimąją ir žinantį, kad po metų parsives ją į savo namus. Tikra tiesa, Grenujis, ta erkė vienišė, tas pabaisa, tas išgama Grenujis, niekada nejutęs ir niekada nesužadinęs meilės, tą kovo dieną stovėdamas prie Graso miesto sienos mylėjo ir dėl savo meilės buvo be galo laimingas.

Tiesą sakant, jis mylėjo ne žmogų, ne tą mergaitę name už mūro sienos. Jis mylėjo kvapą. Tik jį ir nieko kito, ir tik kaip savo būsimą kvapą. Po metų parsives jį namo, prisiekė tai savo gyvenimu. Ir davęs šį keistą įžadą, šitaip savotiškai susižadėjęs, prisiekęs sau pačiam ir savo būsimam kvapui ištikimybę, smagiai nusiteikęs apsisuko ir per diu Kuro vartus grįžo į miestą.

Naktį gulėdamas savo lūšnelėje vėl išsišaukė kvapą iš atminties — negalėjo atsispirti pagundai — ir pasinėrė į jį, glamonėjo ir leidosi glamonėjamas, jautė visai šalia, taip neapsakomai arti, tarsi jau iš tikrųjų jį turėtų, savo kvapą, savo nuosavą kvapą, ir mylėjo jį savyje, o dėl jo save, — ilgai juo svaiginosi ir žavėjosi. Toks save įsimylėjęs norėjo nukeliauti į sapnus. Bet būtent tuo momentu, kai užmerkė akis ir tetrūko vieno įkvėpimo, kad užsnūstų, kvapas paliko jį, staiga pranyko, o jo vietą užėmė šaltas, aštrus ožkų tvarto kvapas.

Grenujis išsigando. „Kas bus, — pamanė, — jei šis kvapas, kuris bus mano... kas bus, jei jis išnyks? Juk gyvenime ne taip kaip atminty, kur visi kvapai amžini. Realus kvapas sunyksta, jį sugeria pasaulis. Jis trumpalaikis. O kai išnyks, jau nebebus šaltinio, iš kurio jį būsiu paėmęs. Ir liksiu nuogas kaip ir lig tol, ir vėl turėsiu vaduotis savo surogatais. Ne, bus blogiau negu buvo! Juk būsiu jį jau pažinęs ir turėjęs, tą savo nuostabųjį kvapą, ir negalėsiu jo pamiršti, nes niekada jokio kvapo nepamirštu. Todėl visą amžinybę kamuosiuos prisimindamas jį, kaip kamuojuosi jau dabar, vieną akimirką prisiminęs tą, kuris bus mano... Tai kam gi man išvis jo reikia? “