Патрик Зюскинд - Kvepalai

Vos pradėjus nuiminėti jazminų derlių buvo įvykdytos dar dvi žmogžudystės. Aukomis ir vėl tapo tikros gražuolės, ir vėl iš tų ramių juodaplaukių, vėl rastos gėlių lauke nuogos ir nukirptos, su buku daiktu padaryta žaizda pakaušyje. Vėl jokių nusikaltėlio pėdsakų. Žinia sklido žaibo greitumu ir jau kilo grėsmė, kad atsiras priešiškumo atvykėliams, bet sužinota, kad abi aukos italės, padienio darbininko iš Genujos dukterys.

Visą kraštą prislėgė baimė. Žmonės nebežinojo į ką nukreipti savo bejėgį įniršį. Nors ir buvo tokių, kurie vis dar įtarinėjo pamišėlius arba nepatikimąjį markizą, bet iki galo niekas tuo netikėjo, nes pirmuosius dieną naktį prižiūrėjo, o pastarasis jau senokai buvo išvykęs į Paryžių. Taigi visi ėmė glaustis arčiau vieni kitų. Atvykėliams, iki tol apsistojusiems plikame lauke, valstiečiai atvėrė savo daržinių duris. Miestiečiai kiekviename kvartale pastatė po naktinį patrulį. Policijos leitenantas sustiprino vartų sargybą. Tačiau jokia apsauga nepadėjo. Praėjus kelioms dienoms po tų dviejų mirčių vėl buvo rastas mergaitės lavonas, lygiai taip pat sudarkytas kaip ir ankstesnieji. Šįkart tai buvo vyskupo rūmų skalbėja iš Sardinijos, užmušta netoli nuo didžiojo vandens baseino prie de la Fu fontano, taigi prie pat miesto vartų. Ir nors konsulai, spiriami susijaudinusių miestiečių, griebėsi ir kitų būdų — griežčiausios kontrolės prie vartų, naktinės sargybos sustiprinimo, draudimo visoms moteriškos lyties būtybėms išeiti iš namų sutemus, — tą vasarą nebuvo nė vienos savaitės, kad kur nors nebūtų randamas jaunos mergaitės lavonas. Ir visos jos buvo ką tik pradėjusios virsti moterimis, visos iš pačių gražiausių ir daugiausia to tamsaus ryškaus gymio. Beje, netrukus žudikas ėmė nebevengti ir tarp vietinių gyventojų vyraujančio tipo mergaičių: putnių, blyškiaodžių ir šiek tiek apkūnių. Pastaruoju metu jo aukomis tapdavo net ir brunetės, net ir šatenės, jei tik nebūdavo pernelyg liesos. Jis visur jas susekdavo — ne tik Graso apylinkėse, bet ir pačiame mieste, net ir namuose. Vieno staliaus dukra buvo užmušta savo kambarėlyje penktame aukšte, ir niekas iš namiškių negirdėjo nė menkiausio garso, ir nė vienas iš šunų, paprastai iš tolo užuodžiančių ir aplojančių visus svetimus, nė karto neamtelėjo. Žudikas, regis, buvo nesugaunamas, bekūnis, tarsi kokia dvasia.

Žmonės piktinosi ir vainojo valdžią. Mažiausias gandas juos sukurstydavo. Tik per plauką nebuvo papjautas vienas keliaujantis prekijas, pardavinėjantis meilės miltelius ir kitokius šundaktarių gydalus, mat kažkas veptelėjo, kad jo milteliuose yra sutrintų mergaitės plaukų. Kėsintasi padegti markizo de Kabri namus ir Šaritė prieglaudą. Gelumbės pirklys Aleksandras Minaras nušovė savo tarną, naktį grįžtantį namo, nes palaikė jį tuo pagarsėjusiu mergaičių žudiku. Kas įstengė, išsiuntė paaugusias dukras pas tolimus giminaičius arba į Nicos, Ekso ar Marselio pensionatus. Miesto tarybos sprendimu policijos leitenantas buvo pašalintas iš pareigų. Naujasis pavedė gydytojų kolegijai ištirti nukirptųjų gražuolių mergystę. Paaiškėjo, kad nė viena mergaitė nepaliesta.

Kad ir kaip keista, bet ši žinia siaubą ne sumažino, o dar padidino, nes visi slapčiomis manė, kad mergaitės buvo išžagintos. Tuomet bent jau būtų žinomas žudymo motyvas. O dabar liko visai nebeaišku, visi galutinai suglumo. Tikintieji gelbėjosi malda ir prašė Dievo apsaugoti nuo nelabojo bent jų namus.

Miesto taryba, trisdešimties turtingiausių ir garbingiausių Graso miestelėnų ir aristokratų kolegija, dauguma apsišvietę ir antiklerikališkai nusiteikę ponai, kurie vyskupą iki šiol buvo linkę laikyti paprastu žmogeliu, o vienuolynus ir abatijas įmanydami paversti sandėliais ar fabrikais, — tie išdidūs, įtakingi miesto tarybos ponai savo negandoj nusileido iki to, kad su nuolankiai surašyta peticija kreipėsi į monsinjorą vyskupą prašydami prakeikti siaubūną mergaičių žudiką, kurio neįstengia sučiupti pasaulietinė valdžia, ir atskirti jį nuo bažnyčios, kaip 1708 metais jo didžiai gerbiamas pirmtakas pasielgė su skėriais, užpuolusiais kraštą. Ir iš tikrųjų rugsėjo pabaigoje vyskupas pats raštu visur iškabinėtuose skelbimuose ir žodžiu iš visų miesto sakyklų, tarp jų ir iš diu Piuji Dievo Motinos katedros sakyklos, iškilmingai prakeikė ir atskyrė nuo bažnyčios mergaičių žudiką iš Graso, iki to laiko atėmusį gyvybę ne mažiau kaip dvidešimt keturioms gražiausioms mergelėms iš įvairiausių gyventojų sluoksnių.

Rezultatas buvo stulbinantis. Žudymai liovėsi sulig ta pačia diena. Spalis ir lapkritis praėjo be lavonų. Gruodžio pradžioje atėjo pranešimų iš Grenoblio, kad pastaruoju metu ten bastosi mergaičių žudikas, kuris savo aukas pasmaugia, nuo kūno nudrasko drabužius, o nuo galvos kuokštais nurauna plaukus. Ir nors tie šiurkštūs nusikaltimai niekaip nesiderino su švariai padarytais Grasė, visi buvo įsitikinę, kad tai vienas ir tas pats nusikaltėlis. Graso gyventojai triskart persižegnojo jusdami palengvėjimą, kad tas išgama siautėja nebe tarp jų, o už septynių dienų kelio esančiame Grenoblyje. Vyskupo garbei jie suruošė eitynes su fakelais ir gruodžio 24-ąją atlaikė įspūdingas padėkos mišias. 1766 metų sausio 1-ąją buvo atšaukta sustiprinta apsauga ir panaikintas draudimas moterims naktimis išeiti iš namų. Neįtikėtinai greitai visuomeninis ir asmeninis gyvenimas grįžo į įprastines vėžes. Baimę tarsi kas nupūtė, niekas nebekalbėjo apie siaubą, dar prieš keletą mėnesių kausčiusį miestą ir apylinkes. Net ir nelaimę patyrusiose šeimose apie tai nebuvo kalbama. Tarsi vyskupo prakeikimas būtų išgujęs ne tik žudiką, bet ir menkiausią prisiminimą apie jį. Ir žmonės buvo patenkinti.

Tik tie, kurie turėjo kaip tik to nuostabaus amžiaus dukrų, vis dar nepalikdavo jų be priežiūros, o atslenkant sutemoms, jusdavo baimę. Rytais, radę jas gyvas ir sveikas, būdavo laimingi, tiesa, atvirai neprisipažindami dėl ko. 41

Tačiau Grasė buvo žmogus, kuris netikėjo šita ramybe. Tai Antuanas Rišisas. Jis ėjo Antrojo konsulo pareigas ir gyveno dideliuose gražiuose namuose Drua gatvės pradžioje.

Rišisas buvo našlys ir turėjo dukterį, vardu Lora. Nors jam dar nebuvo nė keturiasdešimties ir jis pasižymėjo pavydėtinu gyvybingumu, su pakartotinėm vedybom ketino dar kurį laiką palūkėti. Pirmiausia norėjo dukrą išleisti už vyro. Ir ne už pirmo pasitaikiusio, o už įtakingo žmogaus. Buvo toks baronas de Bujonas, turintis sūnų ir leną palei Vansą, gerą reputaciją ir nelabai gerą finansinę padėtį. Su juo Rišisas jau buvo sutaręs dėl būsimos vaikų santuokos. Kai Lora bus ištekinta, tuomet ir jis pats išties jaunikio čiuptuvėlius link didžiai gerbiamų Drė, Moberų arba Fonmišelių namų. Ne todėl, kad būtų tuščiagarbis ir trūks plyš norėtų gauti kilmingą žmoną, bet kad svajojo įkurti dinastiją ir užvesti savo palikuonis ant kelio, žadančio didelę visuomeninę pagarbą ir politinę įtaką. Tam reikėjo dar bent dviejų sūnų, iš kurių vienas perimtų jo reikalus, o kitas pasuktų juridinės karjeros keliu ir per Ekso parlamentą prasimuštų aukštyn, į bajorų luomą. Tačiau jo luomo žmogus galėjo puoselėti tokias ambicijas ir tikėtis sėkmės tik kuo glaudžiausiai susijungęs pats ir sujungęs savo šeimą su Provanso aukštuomene.

Tokiems toli siekiantiems planams pagrindą davė pasakiškas turtas. Turtingumu Antuanas Rišisas buvo toli pralenkęs visus apylinkės gyventojus. Jam priklausė latifundijos ne tik aplink Grasą, kur jo nurodymu buvo auginami apelsinai, alyvos, kviečiai ir avižos, bet ir palei Vansą ir link Antibo, kur jis nuomojo žemę. Jis turėjo namų Ekse, namų kaime, gaudavo pajų iš laivų, plaukiojančių į Indiją, turėjo nuolatinę kontorą Genujoje ir didžiausią Prancūzijoje kvapiųjų medžiagų, prieskonių, aliejų ir odų prekybos sandėlį.