Патрик Зюскинд - Kvepalai

Runelio dirbtuvė ir krautuvė buvo toli gražu ne taip prašmatniai įrengta kaip kadaise Baldinio kvapiųjų medžiagų parduotuvė Paryžiuje. Su keliomis rūšimis žiedų aliejaus, vandens ir prieskonių paprastas parfumeris ne kažin ką galėjo nuveikti. Bet Grenujis, vos tik tiriamai įkvėpęs oro, išsyk suvokė, kad jo tikslams esamų medžiagų visiškai pakaks. Jis nesiruošė sukurti didžių kvepalų, nenorėjo sumaišyti prestižinio aromato kaip anuomet pas Baldinį, tokio, kuris iškiltų virš vidutinybės jūros ir vestų žmones iš proto. Net ir ne paprasti apelsinų žiedų kvepaliukai, kaip žadėjo markizui, buvo jo tikrasis tikslas. Populiarios neroli, eukalipto ir kiparisų lapų esencijos turėjo tik užmaskuoti tikrąjį kvapą, kurį jis sumanė pasigaminti: tai buvo žmogaus aromatas. Jis norėjo perimti žmogaus kvapą, kurio pats neturėjo, tegul kol kas tai būtų tik prastas surogatas. Tiesą sakant, žmogaus kvapo apskritai nebūna, lygiai taip pat kaip nebūna ir žmogaus veido. Kiekvienas žmogus kvepia kitaip, niekas nežinojo to geriau už Grenujį, pažįstantį tūkstančių tūkstančius individualių kvapų ir jau nuo gimimo uosle skiriantį vieną žmogų nuo kito. Ir vis dėlto egzistavo tam tikras žmogaus kvapo parfumerinis leitmotyvas, beje, gana paprastas: riebaus prakaito, gižaus sūrio, šiaip jau ganėtinai šlykštus leitmotyvas, vienodai būdingas visiems žmonėms, — o jau virš jo plazdėjo vos juntami subtilesni individualios auros debesėliai.

Bet šios auros, labai sudėtingo, su niekuo nesupainiojamo asmeninio kvapo šifro, dauguma žmonių vis tiek nejuto. Dauguma žmonių išvis nežinojo, kad ją turi, be to, darė viską, kad paslėptų ją po drabužiais arba madingais dirbtiniais kvapais. Jie gerai pažinojo tik tą pagrindinį kvapą, tą primityvų žmogišką šutą, jame gyveno ir jautėsi saugūs, ir nuo ko tik sklisdavo tas šlykštus visuotinis dvokulys, tas būdavo iškart pripažįstamas jiems lygiu.

Keisti buvo kvepalai, kuriuos tą dieną sukūrė Grenujis. Keistesnių iki tol pasaulyje dar nebuvo. Jie kvepėjo ne kaip kvapas, o kaip žmogus, kuris kvepia. Užuodus šiuos kvepalus tamsioje patalpoje galima buvo pamanyti, kad čia pat yra kitas žmogus. O jei koks žmogus, pats kvepiąs žmogumi, būtų ėmęs juos vartoti, pagal kvapą mums būtų atrodę, kad tai du žmonės arba, dar blogiau, kad tai pabaisiška susidvejinusi būtybė, padaras, kurio neįmanoma aiškiai apčiuopti, nes jis atrodo susiliejantis ir neryškus, kaip ežero dugno atvaizdas, virpinamas bangų.

Šiai žmogaus kvapo imitacijai — gana netobulai, jis pats tai žinojo, bet visgi pakankamai vykusiai, kad apmulkintų kitus, — Grenujis susirankiojo Runelio dirbtuvėje rečiausius ingredientus.

Už durų, vedančių į kiemą, slenksčio buvo krūvelė dar gana šviežių katės išmatų. Paėmė jų pusę šaukštelio ir kartu su keliais acto lašais ir sugrūsta druska sudėjo į maišomąjį butelį. Po darbo stalu aptiko gabalėlį sūrio, didumo sulig nykščio nagu, tikriausiai nuo Runelio pietų stalo. Sūris buvo jau gerokai senstelėjęs, pradėjęs irti ir skleidė aitrų kvapą. Parduotuvės gilumoje stovėjo sardinių statinė, nuo jos dangčio nukrapštė kažką kvepiantį apkartusia žuvimi, sumaišė su supuvusiu kiaušiniu ir ricina, amoniaku, muskatu, sudildytu ragu ir pasvilinta smulkiai sutrupinta kiaulena. Įdėjo gana daug cibetino, šiuos šlykščius priedus sumaišė su alkoholiu, palaukė, kol prisitrauks, ir išfiltravo į kitą butelį. Tos marmalynės smarvė buvo siaubinga. Ji dvokė kaip kloaka trūnėsiais, ir jei vėduoklės mostelėjimu būtum sumaišęs jos dvoką su grynu oru, būtų atrodę, kad karštą vasaros dieną atsidūrei O Fer gatvėje Paryžiuje, prie Lingeri gatvės kampo, kur susilieja kvapai iš halių, iš Nekaltųjų kapinių ir perpildytų namų.

Tada ant šio šiurpą keliančio pagrindo, kuris pats savaime labiau smirdėjo maita, negu panėšėjo į žmogaus kvapą, Grenujis užpylė gaivių aliejinių kvapų: pipirmėtės, levandos, terpentino, citrinos, eukalipto, o juos bemat sutramdė ir paslėpė po puokšte tokių subtilių žiedų kaip snapučiai, rožės, apelsinai bei jazminai. Dar kartą atskiedus alkoholiu ir trupučiu acto, tas pamatas, kuriuo rėmėsi visas mišinys, nebeskleidė jokio šlykštaus kvapo. Gaivieji ingredientai užgožė paslėptą smarvę, ji tapo nebepastebima, šleikštumas, pagražintas gėlių aromatu, pasidarė kone įdomus, ir, kad ir keista, nė truputėlio nebesijautė puvėsių. Priešingai, atrodė, kad kvepalai skleidžia drąsų, pakilų gyvenimo kvapą.

Grenujis supylė juos į du flakonus, gerai užkišo kamščiais ir paslėpė savo kišenėse. Tada kruopščiai išplovė butelius, grūstuves, piltuvus ir šaukštus vandeniu, nuvalė karčiųjų migdolų aliejumi, kad panaikintų visus kvapų pėdsakus, ir paėmė antrą maišomąjį butelį. Jame greitai sukūrė kitus kvepalus, kažką panašaus į pirmuosius. Jų sudėtyje taip pat buvo gaiviųjų aliejų ir gėlių aromatų, bet jų pagrindą sudarė nebe tas raganiškas viralas, o tik, kaip įprasta, truputis muskuso, ambros, mažuma cibetino ir kedro aliejaus. Šiaip jau jie kvepėjo visiškai kitaip negu pirmieji — lėkščiau, nekalčiau, ne taip užkrečiamai, nes jiems trūko imituoto žmogaus kvapo komponento. Bet jei paprastas žmogus būtų jais pasikvėpinęs ir jie būtų susimaišę su jo kvapu, tai jų nebūtų buvę galima atskirti nuo tų, kuriuos Grenujis sukūrė vien tik sau.

Išpilstęs į flakonus ir antruosius kvepalus, jis išsirengė nuogas ir suvilgė drabužius tais pirmaisiais. Tada pasišlakstė pažastis, kojų tarpupirščius, tarpukojį, krūtinę, kaklą, ausis ir plaukus, vėl apsirengė ir išėjo iš dirbtuvės. 32

Išėjęs į gatvę staiga išsigando, nes žinojo, kad pirmąkart gyvenime skleidžia žmogišką kvapą. Bet jam pačiam regėjosi, kad jis dvokia, šlykščiai dvokia. Jis negalėjo įsivaizduoti, jog kitiems žmonėms jo kvapas neatrodė dvokus, ir nedrįso eiti tiesiai į smuklę, kur jo laukė Runelis ir markizo dvaro valdytojas. Jam atrodė, kad ne taip rizikinga bus išmėginti naująją aurą anonimiškoje aplinkoje.

Siauriausiais ir tamsiausiais skersgatviais jis nusigavo žemyn prie upės, kur kailiadirbiai ir medžiagų dažytojai turėjo įsirengę dirbtuves ir vertėsi savo smardžiu amatu. Sutikęs praeivį arba eidamas pro namų duris, kur žaisdavo vaikai ar sėdėdavo senukės, jis prisiversdavo eiti lėčiau ir nešti savo kvapą kaip didžiulį tirštą debesį.

Nuo jaunystės buvo įpratęs, kad žmonės, prasilenkiantys su juo, nekreipdavo į jį jokio dėmesio, ne iš paniekos, — kaip kadaise galvojo, — o dėl to, kad visai nepastebėdavo jo buvimo. Aplink jį nebuvo jokios erdvės, nuo jo, kitaip nei nuo kitų žmonių, į aplinką nesklido jokios bangos, taip sakant, jis negalėjo mesti šešėlio ant kitų žmonių veidų. Tik jei tiesiogiai su kuo nors susidurdavo, spūstyje ar netikėtai kur ant gatvės kampo, tada trumpą akimirką pastebėdavo; ir dažniausiai sutiktasis su siaubu atšokdavo, keletą sekundžių spitrėdavosi į jį, Grenujį, tarsi regėtų būtybę, kurios, tiesą sakant, neturėtų būti, būtybę, kuri nors ir neginčijamai yra čia, bet kažkaip jos ir nėra, — o paskui akimis nuklysdavo į tolį ir akimirksniu vėl jį užmiršdavo...

Bet dabar, Monpeljė skersgatviuose, Grenujis aiškiai juto ir matė, — ir kaskart pamačius tai, jį persmelkdavo stiprus pasididžiavimo jausmas, — kad daro žmonėms poveikį. Eidamas pro moterį, pasilenkusią per šulinio kraštą, pastebėjo, kaip sekundei ji kilstelėjo galvą pasižiūrėti, kas čia toks, o paskui, matyt, nusiraminusi, vėl ėmėsi savo kibiro. Vyriškis, stovėjęs nugara į jį, atsigrįžo ir kurį laiką smalsiai žvelgė jam pavymui. Vaikai, kuriuos sutikdavo, traukdavosi į šalį — ne baugščiai, bet leisdami jam praeiti; ir net išbėgę iš už namo kampo ir netikėtai su juo susidūrę neišsigąsdavo, bet paprasčiausiai prasmukdavo pro šalį, tarsi jau būtų nuspėję artinantis žmogų.