Патрик Зюскинд - Kvepalai

Vos tik baigęs praktinius darbus su pieną duodančia tešmenine gėle, pagautas neblėstančio tyrinėtojo įkvėpimo puolė prie didžiulio esė apie gyvybinių jėgų priklausomybę nuo artumo žemei. Jo tezė skelbė, kad gyvybė galinti vystytis tik tam tikru atstumu nutolusi nuo žemės, nes žemė nuolat skleidžianti puvimo dujas, vadinamąjį fluidum letale, kuris slopina gyvybines jėgas ir per trumpesnį ar ilgesnį laiką jas visai paraližuoja. Todėl esą visos gyvos būtybės stengiasi augdamos tolti nuo žemės, tai yra, jos auga nuo žemės, o ne, tarkime, į ją; dėl šios priežasties vertingiausias savo dalis jos kelia aukštyn: javas — varpą, gėlė — žiedą, žmogus — galvą; ir todėl kai senatvė juos suriečia ir vėl prilenkia prie žemės, nuo letalinių dujų jie neišvengiamai turi žūti. Jomis po mirties vykstant irimo procesams galiausiai ir patys pavirsta.

Kai markizo de la Tejad Espinaso ausis pasiekė žinia, esą Pjerfore atsirado individas, septynerius metus išgyvenęs oloje, tai yra iš visų pusių apsuptas puvimo elemento — žemės, jis baisiausiai susižavėjo ir liepė tučtuojau atvesti Grenujį į laboratoriją, kur nuodugniai jį ištyrė. Kuo akivaizdžiausiai pasitvirtino jo teorija: f l uidum letale Grenujį buvo jau taip paveikęs, kad dvidešimt penkerių metų kūne aiškiai matėsi senatvinių irimo požymių. Vienintelis dalykas, neleidęs jam numirti, pareiškė Tejad Espinasas, yra tas, kad nelaisvėje Grenujis buvo maitinamas nutolusiais nuo žemės augalais, tikriausiai duona ir vaisiais. Ankstesnioji sveikatos būklė dabar tegalinti būti atstatyta išvarant tą fluidą jo, Tejad Espinaso, sukurtu gyvybinio oro ventiliavimo aparatu. Toksai aparatas stovįs jo rūmų Monpeljė sandėlyje, ir jei Grenujis sutiktų būti markizui mokslinio demonstravimo objektu, tai markizas ne tik išgelbėtų jį nuo beviltiško apsinuodijimo žemės dujomis, bet skirtų jam ir nemažą pinigų sumą...

Po dviejų valandų jie sėdėjo karietoje. Nors keliai buvo apgailėtinai prasti, šešiasdešimt keturias mylias į Monpeljė jie įveikė greičiau nei per dvi dienas, nes markizas, kad ir būdamas garbaus amžiaus, nevengė pats šmaukštelėti botagu vežikui ir arkliams, pats pridėti ranką, kai ne kartą teko taisyti sulūžusius grąžulus ar linges, — taip buvo susižavėjęs savo radiniu, taip nekantravo kuo greičiau parodyti jį išsilavinusiai visuomenei. Užtat Grenujui nebuvo leista nė vieno vienintelio karto išlipti iš karietos. Jis turėjo sėdėti su savo skarmalais, visas susuptas į gūnią, persiėmusią drėgna žeme ir moliu. Kelionės metu gavo valgyti žalių šakniavaisių. Markizas tikėjosi šitaip dar kuriam laikui užkonservuoti gryno pavidalo žemiškojo fluido užkratą.

Atvykęs į Monpeljė, liepė Grenujį tuoj pat nuvesti į rūmų rūsį ir išsiuntinėjo kvietimus visiems medicinos fakulteto, botanikų draugijos, žemės ūkio mokyklos, chemikų ir fizikų sąjungos, masonų ložės ir kitų mokslo draugijų nariams. Tokių draugijų mieste buvo ne mažiau tuzino. Po kelių dienų — praėjus lygiai savaitei nuo tada, kai paliko slėptuvę kalne, — Grenujis stovėjo ant pakylos didžiojoje Monpeljė universiteto auloje ir buvo pristatytas gausiai publikai kaip mokslinė metų sensacija.

Pranešime Tejad Espinasas pavadino jį gyvu letalinio žemės fluido teorijos teisingumo įrodymu. Vieną po kitos plėšdamas nuo jo draiskanas, aiškino apie tą pragaištingą poveikį, kurį Grenujo kūnui padarė puvimo dujos: čia matyti ėdžiųjų dujų sukelti pūlinukai ir randai, va ten ant krūtinės — didžiulė ryškiai raudona dujų karcinoma, oda visur suskerdėjusi, yra net neginčijamas fluidinis skeleto iškrypimas — tai rodo šleivos kojos ir kuprelė. Dujos smarkiai pažeidusios ir vidaus organus: blužnį, kepenis, plaučius, tulžies pūslę ir virškinamąjį traktą, — tai neabejotinai įrodąs išmatų mėginys, gulintis dubenėlyje prie demonstranto kojų ir prieinamas visiems norintiems apžiūrėti. Todėl apibendrinant būtų galima pasakyti: gyvybinės jėgos, septynerius metus veiktos fluidum letale Taillade, taip pakirstos, kad demonstrantas, kurio išvaizda, beje, jau įgavusi ryškių kurmiškų bruožų, turėtų būti apibūdinamas kaip būtybė, atsigręžusi labiau į mirtį negu į gyvenimą.

Tačiau referentas visgi imsiąsis per aštuonias dienas derindamas ventiliacinę terapiją su gyvybine dieta šį, tiesą sakant, mirčiai pasmerktąjį atstatyti taip, kad kiekvienam į akis krisiantys visiško pasveikimo ženklai, ir kviečiąs čia susirinkusius po savaitės atvykti ir įsitikinti šios prognozės sėkme, kuri tuomet turėtų būti neginčijamas įrodymas, jog letalinė žemės fluido teorija yra teisinga.

Pranešimas susilaukė milžiniško pasisekimo. Mokyta publika apdovanojo pranešėją karštais plojimais, o paskui pražygiavo pro pakylą, ant kurios stovėjo Grenujis. Užkonservuotas jo apsileidimas, o taip pat surembėję randai ir sužalojimų žymės iš tikrųjų darė tokį šiurpų įspūdį, kad visi manė jį esant jau pusiau sudūlėjusį ir neišgelbėjamai žuvusį, nors pats Grenujis jautėsi visiškai sveikas ir stiprus. Kai kurie reikalą išmanantys ponai jį perkutavo, matavo, žiūrėjo į burną ir akis. Keletas kalbino jį ir teiravosi apie gyvenimą oloje ir dabartinę savijautą. Bet jis griežtai laikėsi markizo nurodymo ir į tokius klausimus atsakinėjo tik prislopintu gargimu ir bejėgiškai mosikuodamas abiem rankom rodė į savo gerklas, leisdamas suprasti, jog ir šias jau pagraužė fluidum letale Taillade.

Renginiui pasibaigus Tejad Espinasas jį vėl apmuturiavo ir išsiuntė namo į savo rūmų sandėlį. Ten, dalyvaujant keliems rinktiniams medicinos fakulteto daktarams, įkišo į ventiliavimo gyvybiniu oru aparatą — į tokią kamaraitę iš giliai suleistų eglinių lentų. Į ją per aukštai virš stogo iškilusį kaminą patekdavo aukštuminis oras be letalinių dujų, paskui jis išeidavo pro grindyse įtaisytą odinį vožtuvą. Šio įrenginio darbą prižiūrėjo aptarnautojų brigada, dieną naktį besirūpinanti, kad nesustotų kamine įruošti ventiliatoriai. Grenujui, nuolat apsuptam valančios oro srovės, kas valandą per šoninėje sienoje įrengtas dvigubas dureles su oro šliuzu būdavo patiekiama dietinių patiekalų, pagamintų iš nutolusių nuo žemės maisto produktų: karvelių sultinio, vyturių pašteto, ragu iš laukinių ančių, konservuotų ant medžių išaugusių vaisių, duonos iš specialių aukštaūgių kviečių rūšių, Pirėnų vyno, kalnų gemzių pieno ir kremo, suplakto iš rūmų palėpėje laikomų vištų kiaušinių.

Penkias dienas truko šis kombinuotas užkrato naikinimo ir revitalizavimo kursas. Tada markizas liepė sustabdyti ventiliatorius ir nuvedė Grenujį į prausyklą, kur daug valandų mirkė drungno lietaus vandens voniose ir galiausiai nuo galvos iki kojų nuprausė muilu su riešutų aliejumi, atvežtu iš Andų miesto Potosi. Nukarpė jam rankų ir kojų nagus, gerai išsistovėjusiomis smulkiomis dolomito kalkėmis išvalė dantis, nuskuto barzdą, pakirpo ir iššukavo, pasuko ir išpudravo plaukus. Pakvietė siuvėją, batsiuvį, ir Grenujis gavo šilkinius marškinius su baltu žabo ir baltais raukinukais ant rankogalių, šilkines kojines, surdutą, kelnes, mėlyno aksomo liemenę ir gražius juodos odos batus su sagtimis, kurių dešinysis puikiai maskavo suluošintą pėdą. Pats savo rankomis markizas užtepė ant randuoto Grenujo veido baltą talko grimą, lūpas ir skruostus padažė karmazinu, o antakius tiesiog kilniai išlenkė minkštu pieštuku iš liepų medžio anglies. Tuomet apipurškė savo paties kvepalais, gana prastu našlaičių vandeniu, atsitraukė keletą žingsnių atgal ir dar ilgai negalėjo rasti žodžių pasigėrėjimui išsakyti.