Патрик Зюскинд - Kvepalai

Dabar buvo jau kaip reikiant prisipildęs. Kūnas vis sunkiau slėgė pagalves. Protas kerinčiai pritemo. Ir visgi jis dar nebaigė savo malonumų puotos. Nors akys ir nebegalėjo skaityti, knyga buvo seniai išslydusi iš rankų, bet jis nenorėjo baigti vakaro neištuštinęs dar vieno, paskutinio, paties žaviausio butelio — su tos mergaitės iš Marė gatvės kvapu.

Gėrė jį pamaldžiai, sėdėdamas tiesiai ant kanapos, kad ir kaip buvo sunku, nes purpurinis salonas siūbavo ir sulig kiekvienu krustelėjimu imdavo suktis ratu. Sėdėjo lyg mokinukas, kelius suspaudęs, pėdas suglaudęs vieną prie kitos, kairę ranką pasidėjęs ant kairiosios šlaunies, — taip mažasis Grenujis gėrė brangiausią kvapą iš savo širdies rūsio, stiklą po stiklo, ir darėsi vis liūdnesnis. Jis žinojo, kad geria per daug. Žinojo, kad nepakelia tiek daug malonumų. Ir vis dėlto gėrė tol, kol ištuštėjo butelis. Pro tamsią angą įėjo iš gatvės į vidinį kiemą. Žengė link šviesos žiburėlio. Ten sėdėjo mergaitė ir pjaustė mirabeles. Iš tolumos aidėjo fejerverko raketų ir petardų poškėjimas...

Grenujis pastatė stiklą ir dar keletą minučių sėdėjo lyg suakmenėjęs, sentimentalus ir įkaušęs, sėdėjo tol, kol nuo liežuvio išnyko paskutiniai skonio likučiai. Jis spoksojo priešais save. Galva staiga ištuštėjo kaip tie buteliai. Tuomet šonu nuvirto ant purpurinės kanapos ir akimirksniu pasinėrė į svaigulingą miegą.

Tuo pačiu metu ant gūnios užmigo ir tikrasis Grenujis. Jo miegas buvo toks pat kietas kaip ir Grenujo dvasios, nes šios herakliški žygdarbiai ir siausmas aną išsekino ne mažiau — galų gale abu juk buvo vienas ir tas pats asmuo.

Aišku, kai budo iš miego, tai budo ne purpurinėje pilies menėje už septynių mūrų ir ne pavasariniuose savo sielos kvapų laukuose, o tik vienas akmeninio tunelio gale prie užgriuvos, ant kietos žemės, visiškoje tamsoje. Nuo alkio ir troškulio pyko širdis, krėtė šaltis ir buvo negera lyg amžinam girtuokliui po praūžtos nakties. Visom keturiom jis išropojo iš landos.

Lauke buvo nežinia koks dienos metas, nakties pradžia ar pabaiga, bet net ir vidurnaktį žvaigždžių šviesa lyg adatomis badė jam akis. Oras atrodė dulkinas, ėdus, graužė plaučius, gamta atšiauri. Jis kliuvo už akmenų. Net ir švelniausi kvapai aštriai ir aitriai dirgino nuo pasaulio atpratusią nosį. Grenujis, ta erkė, tapo jautrus lyg vėžys, išsinėręs iš kiauto ir plikas keliaujantis per jūrą.

Jis nuėjo prie šaltinio, laižė nuo uolos drėgmę, laižė valandą, dvi, tai buvo tikra kankynė, laikas slinko be galo lėtai, o tikrasis pasaulis svilinte svilino odą. Grenujis nusirovė nuo akmenų keletą gniutulėlių samanų, sunkiai nurijo, atsitūpė, ėsdamas tuštinosi, — greitai, greitai, viskas turi būti atlikta greitai, — ir lyg genamas, lyg švelniamėsis žvėrelis, virš kurio danguje jau suka ratus vanagai, spruko atgal į savo urvą, iki tunelio galo, kur tysojo gūnia. Čia ir vėl pasijuto saugus.

Atsišliejo į akmeninių guralų krūvą, ištiesė kojas ir ėmė laukti.

Kūnas turėjo visiškai nurimti, nejudėti lyg indas, kuris nuo per smarkaus judesio gali imti ir išsilieti per kraštus. Pamažu jam pavyko išlyginti kvėpavimą. Susijaudinusi širdis ėmė plakti ramiau, vidinė bangų mūša palengva rimo. Ir ūmai jo sielą lyg juodas veidrodžio paviršius užgulė vienatvė. Jis užsimerkė. Tamsios durys į jį atsivėrė, ir jis įžengė vidun. Prasidėjo dar vienas grenujiškojo sielos teatro spektaklis. 28

Taip ėjo diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Taip praėjo ištisi septyneri metai.

Per tą laiką pasaulyje siautėjo karas, ne bet koks, o pasaulinis karas. Kautynės vyko Silezijoje ir Saksonijoje, Hanoveryje ir Belgijoje, Bohemijoje ir Pomeranijoje. Karaliaus daliniai žuvo Hesene ir Vestfalijoje, Balearų salose, Indijoje, prie Misisipės ir Kanadoje, jei tik dar pakeliui į tuos kraštus netapdavo šiltinės aukomis. Karas milijonui žmonių kainavo gyvybę, Prancūzijos karaliui — kolonijinę imperiją, o visoms kariavusioms šalims tiek daug pinigų, kad galiausiai jos sunkia širdimi ryžosi jį baigti.

Tuo laiku vieną žiemą Grenujis vos nesušalo ir pats to nė nepastebėjo. Penkias dienas pragulėjo purpurinėje menėje, o kai pakirdo savo landoje, nuo šalčio negalėjo nė pakrutėti. Tuojau pat vėl užsimerkė, kad užmigtų amžinai. Bet staiga prasidėjo atlydys, jis atitirpo ir šitaip išsigelbėjo.

Kartą privertė tiek sniego, kad jis nebeturėjo jėgų prasigauti iki kerpių. Tada maitinosi į kaulą sušalusiais šikšnosparniais.

Kitą kartą Grenujis rado prie urvo negyvą kranklį. Suvalgė jį. Tai buvo vieninteliai įvykiai, kuriuos jis įsidėmėjo iš išorinio pasaulio per tuos septynerius metus. Šiaip jau gyveno tik savo kalne, tik savo sielos karalystėje. Būtų likęs ten iki pat mirties (juk jam nieko netrūko), jei nebūtų įvykusi katastrofa, kuri išvijo jį iš kalno ir išspjovė atgal į pasaulį. 29

Katastrofa nebuvo nei žemės drebėjimas, nei miško gaisras, nei kalnų ar tunelio griūtis. Tai buvo išvis ne išorinė, o vidinė katastrofa ir dėl to itin nemaloni, nes užkirto Grenujui tą kelią, kuriuo jis paprastai pabėgdavo. Ji įvyko miegant. Tiksliau — sapnuojant. Dar tiksliau — miegant ir sapnuojant, ką vaizduojasi širdis.

Jis gulėjo purpurinėje menėje ant kanapos ir miegojo. Aplink stovėjo tušti buteliai. Jis baisiai daug išgėrė, galiausiai net du butelius rusvaplaukės mergaitės kvapo. Tikriausiai šitiek buvo per daug, nes jo miegą, nors ir labai kietą, panašų į mirtį, šį kartą lydėjo sapnai su kažkokių pamėkliškų vaizdinių ribėjimu. Šiame ribėjime sklandė aiškiai atpažįstami kvapo pluošteliai. Pradžioje jie tik siauromis juostomis vinguriavo palei Grenujo nosį, paskui sutankėjo ir virto debesiu. Atrodė, kad jis stovi vidury pelkės, iš kurios kyla rūkas. Rūkas iš lėto kilo vis aukščiau. Netrukus jis visiškai apgaubė Grenujį, persmelkė kiaurai, o tarp rūko mutulų nebeliko nė trupinėlio gryno oro. Jei nenorėjo uždusti, turėjo šiuo rūku kvėpuoti. O tasai rūkas, kaip sakyta, buvo kvapas. Ir Grenujis žinojo, kieno jis. Tai buvo jo paties kvapas. Jo, Grenujo, kvapas buvo šis rūkas.

O pasibaisėtina buvo tai, kad Grenujis, žinodamas, jog tai jo kvapas, negalėjo jo užuosti. Baigdamas paskęsti savyje, jokiu būdu negalėjo savęs užuosti!

Supratęs šitai, taip šiurpiai suriko, tarsi jį kas būtų deginęs gyvą. Riksmas pramušė purpurinės menės sienas, pilies mūrus, išsprūdęs iš širdies, leidosi per griovius, pelkes ir dykumas, kaip gaisro ugnis lėkė per nakties apgaubtą jo širdies kraštą, veržėsi iš gerklės, per vingrų tunelį į pasaulį, skriejo tolyn per Sen Fluro plokštikalnį, — atrodė, kad šaukia pats kalnas. Ir Grenujis pabudo nuo savo paties riksmo. Mostaguodamas rankomis, tarsi mėgindamas išsklaidyti tą bekvapį rūką, grasinusį jį uždusinti. Jis buvo mirtinai išsigandęs, drebėjo visu kūnu. Jei riksmas nebūtų sudraskęs to rūko, jis būtų prigėręs pats savyje — kokia kraupi mirtis. Vos tai prisiminus, jį nukrėsdavo šiurpas. Vis dar tirtėdamas jis sėdėjo ir bandė sugaudyti neaiškias, įbaugintas mintis, bet viena visiškai tikrai žinojo: turi pakeisti savo gyvenimą, tegu ir vien dėl to, kad nebenori antrąsyk susapnuoti tokį baisų sapną. Darsyk to nebeištvertų.

Jis užsimetė ant pečių gūnią ir išropojo laukan. Kaip tik buvo vėlyvas rytas, vasario pabaiga. Švietė saulė. Aplink kvepėjo drėgnais akmenimis, samanomis ir vandeniu. Vėjas jau nešiojo silpną plukių kvapą. Grenujis atsitūpė ant žemės priešais olą. Saulės spinduliai šildė. Jis įkvėpė gryno oro. Jį vis dar nukrėsdavo šiurpas prisiminus rūką, nuo kurio išsigelbėjo, nupurtydavo drebulys ir iš malonumo juntant ant nugaros šilumą. Kaip visgi gerai, kad dar gyvas šis išorinis pasaulis, tebūnie jis tik priebėga. Sunku įsivaizduoti siaubą, jei tunelio gale jau nebebūtų radęs nieko! Nei šviesos, nei kvapo, visiškai nieko, tik tą klaikų rūką — viduj, lauke, visur...