Патрик Зюскинд - Kvepalai

Grenujui prireikė labai daug laiko, kad patikėtų tuo, ko neužuodžia. Laimė jį užtiko nepasirengusį. Nepasitikėjimas ilgai neleido suvokti geros naujienos. Kylant saulei jis net pasitelkė į pagalbą regėjimą ir akimis apieškojo horizontą — ar neras bent menkiausio žmonių egzistencijos ženklo: trobelės stogo, laužo dūmų, tvoros, tilto, bandos. Pridėjęs rankas prie ausų klausėsi, ar neišgirs kur plakant dalgį, lojant šunį ar rėkiant vaiką. Laukdamas nors menkiausio ženklo visą dieną prakiūtojo svilinančiame karštyje ant Plom diu Kantalio viršūnės, veltui. Ir tik kai saulė nusileido, nepatiklumas ėmė slūgti užleisdamas vietą vis didėjančiai euforijai: jis paspruko nuo to neapkenčiamo taršalo! Iš tiesų liko visiškai vienas! Buvo vienintelis žmogus visame pasaulyje!

Jį užplūdo nenusakomas džiugesys. Kaip patyręs laivo katastrofą ir savaičių savaitėm plūduriavęs vandeny nelaimėlis ekstaziškai sveikina pirmą žmonių gyvenamą salą, taip Grenujis šventė savo atvykimą ant vienatvės kalno. Jis šaukė iš laimės. Kuprinę, gūnią, lazdą metė šalin ir trypė kojomis, mostagavo rankomis, šoko ratu stūgaudamas į visas keturias puses savo vardą, gniaužė kumščius, triumfuodamas grūmojo jais visam toli apačioje besidriekiančiam kraštui ir besileidžiančiai saulei, triumfuodamas, tarsi pats būtų išgujęs ją iš dangaus. Kaip beprotis šėlo iki vėlios nakties. 25

Keletą dienų jis praleido kurdamasis ant kalno, mat jam buvo aišku, kad taip greitai šios nuostabios vietovės nepaliks. Iš pradžių pašniukšėjo nosimi ieškodamas vandens ir rado jį lomoje prie pačios viršūnės, plona srovele rusnojantį palei uolą. Vandens buvo nedaug, bet jei kantriai laižydavo valandą, tai patenkindavo visos dienos skysčių poreikį. Rado ir maisto — mažų salamandrų ir žalčių, nugnybęs jiems galvas, prarydavo su visa oda ir kaulais. Užsikąsdavo sausomis kerpėmis, žole ir spanguolėmis. Toks miestietišku supratimu visiškai nepriimtinas maitinimosi būdas jo nė kiek netrikdė. Jau per paskutines savaites ir mėnesius jis nevalgė žmonių paruošto maisto — duonos, dešros ar sūrio. Kai pasijusdavo išalkęs, kimšdavo viską, kas tik pasitaikydavo pakelyje valgomo. Jis visai nebuvo smaližius. Apskritai nepripažino jokių kitokių malonumų, jį džiugino tik grynas bekūnis kvapas. Nerūpėjo jam nei patogumai — būtų buvęs patenkintas net ir guoliu ant plikų akmenų. Tačiau rado kai ką geresnio.

Netoli šaltinėlio aptiko gamtos sukurtą siaurą tunelį, vinguriuojantį į kalno vidurį ir maždaug už trisdešimties metrų užsibaigiantį užgriuva. Ten, tunelio gale, buvo taip ankšta, kad Grenujo pečiai rėmėsi į uolas, ir taip žema, kad stovėti galėjo tik susikūprinęs. Bet užtat galėjo sėdėti, o jei susiriesdavo, tai net ir gulėti. Didesnio komforto jam nė nereikėjo. Mat ši vieta turėjo su niekuo nepalyginamų privalumų: tunelio gale net ir dieną buvo tamsiausia naktis, viešpatavo kapų tyla, o oras dvelkė drėgna, sūria vėsa. Grenujis kaipmat užuodė, kad čia dar niekada nebuvo įkėlęs kojos joks gyvas padaras. Jis pasijuto čia šeimininku, ir jį užplūdo kone švento drovumo jausmas. Atsargiai paklojo ant žemės gūnią, tarsi aptiesdamas altorių, ir atsigulė. Jis jautėsi lyg danguje. Gulėjo vienišiausiame Prancūzijos kalne trisdešimt metrų po žeme lyg savo paties kape. Dar niekada gyvenime nesijautė toks saugus — net ir motinos įsčiose. Dabar galėjo supleškėti ir visas pasaulis, čia jis būtų nieko nė nepastebėjęs. Grenujis tyliai pravirko. Nežinojo nė kam dėkoti už tokią beribę laimę.

Vėliau išlįsdavo į lauką tik palaižyti vandens, skubiai atsikratyti šlapimo ir išmatų bei susimedžioti driežų ar gyvačių. Naktį juos buvo lengva sugauti, jie glūdojo įsirangę po plokščiais akmenimis arba įsigavę į mažus urvelius, ten jis juos surasdavo iš kvapo.

Per pirmąsias savaites aukštyn į viršūnę buvo užkopęs dar keletą kartų — apuostyti horizonto. Tačiau netrukus tai virto daugiau varginančiu įpročiu negu būtinybe, nes nė vieno vienintelio karto neužuodė nieko grėsmingo. Todėl galiausiai metė šitas ekskursijas ir vos tik atlikęs tai, kas būtiniausia, skubindavosi kuo greičiau sugrįžti atgal į savo kapo rūsį. Juk čia, tame kape, jis gyveno tikrą gyvenimą. Tai reiškia, daugiau negu dvidešimt valandų per parą visiškoje tamsoje ir visiškoje tyloje sustingęs pratūnodavo ant savo gūnios akmeninio koridoriaus gale, atsirėmęs nugara į uolienų nuolaužas, įspraudęs pečius tarp uolų ir nieko daugiau netrokšdamas.

Mes žinome, kokie žmonės ieško vienatvės: atgailaujantys nusidėjėliai, nevykėliai, šventieji arba pranašai. Jie paprastai pasitraukia į dykumas ir gyvena ten misdami skėriais ir laukinių bičių medumi. Kai kurie netgi įsitaiso urvuose ar atsiskyrėlių nameliuose kur nors toli saloje arba mūkso — siekdami sukelti didesnę sensaciją — aukštai ant karties iškeltuose narvuose. Taip gyvena norėdami priartėti prie Dievo. Jie marina save vienatve ir per ją daro atgailą tikėdami, kad toks gyvenimas patinka Dievui. Arba ištisus mėnesius ar metus vienatvėje laukia žinios iš dangaus, kurią tuoj pat turės pranešti žmonėms.

Grenujis buvo ne iš tokių. Apie Dievą jis neturėjo nė menkiausios minties. Jis neatgailavo ir nelaukė aukštesnio įkvėpimo. Tik savo malonumui pasitraukė iš pasaulio, kad būtų arčiau savęs paties. Mėgaudamasis paniro į niekieno nebetrikdomą savo būtį. Kaip lavonas gulėjo uoliniame kape, vos bealsuodamas, vos beplakančia širdimi, — ir visgi gyveno tokį intensyvų ir nevaržomą gyvenimą, kokio dar niekada pasaulyje nebuvo gyvenęs nė vienas ūžautojas. 26

Šitaip nevaržomai jis siautėjo — kurgi kitur — savo dvasios karalystėje, kurioje nuo pat gimimo slėpė visų kada nors sutiktų kvapų kontūrus. Kad tinkamai nusiteiktų, pirmiausia išsišaukdavo pačius seniausius, labiausiai nutolusius: koktu pridususio ponios Gajar miegamojo tvaiką, sausos jos rankų odos kvapą; rūgštų, actu dvelkiantį tėvo Terjė kvėpavimą; isterišką, karštą, motinišką žindyvės Biusi prakaitą; lavonų iš Nekaltųjų kapinių smarvę; žudikišką savo motinos kvapą. Jis aistringai svaigindavosi šiomis bjaurastimis ir atsiduodavo neapykantai, ir iš malonaus šiurpo jam šiaušdavosi plaukai.

Kartais, jei nuo šio šlykštybių aperityvo dar kaip reikiant neįsismagindavo, leisdavo sau mažą uodžiamąjį ekskursą pas Grimalį pasimėgauti žalių, mėsuotų odų ir kailiaraugių smarve arba įsivaizduodavo slogų šešių šimtų tūkstančių paryžiečių tvaikulį, susitvenkusį alpioje viduvasario kaitroje.

Ir tuomet staiga — tai ir buvo pratybų tikslas — su orgazmui prilygstančia jėga prasiverždavo jame susikaupusi neapykanta. Lyg audra užklupdavo jis tuos kvapus, išdrįsusius įžeisti jo prakilnybę nosį. Lyg kruša javų lauką pliekdavo, lyg viesulas blaškydavo tuos bjaurybes ir skandindavo milžiniškame apvalančiame distiliuoto vandens potvynyje. Toks pagrįstas buvo jo pyktis. Toks didingas buvo jo kerštas. Ak! Kokia iškilni akimirka! Grenujis, mažas žmogus, virpėdavo iš susijaudinimo, per kūną perbėgdavo geidulingo pasitenkinimo mėšlungis, pakilęs jis kartais net stukteldavo viršugalviu į uolas, o paskui palengva vėl subliūkšdavo ir išsitiesdavo atsipalaidavęs, jausdamas didžiulį palengvėjimą. Ak, koks malonus, tas visų atgrasių kvapų išsiveržimo ir sunaikinimo aktas būdavo iš tiesų pernelyg malonus... Ši akimirka jam buvo bene pati mieliausia visame jo sielos teatro vaidinime, nes teikdavo nuostabų užtarnauto nuovargio jausmą, koks užplūsta tik po tikrai didelių, didvyriškų žygių.

Tuomet galėdavo ramia sąžine pagulėti ilgėliau. Jis išsitiesdavo; ištiesdavo kūną tiek, kiek buvo įmanoma ankštoje akmeninėje kamarėlėje. Tačiau viduje, ant švariai nušluotų savo sielos demblių, patogiai išsitiesdavo visu ilgiu ir imdavo snūduriuoti jusdamas plazdenant aplink nosį subtilius kvapus: gaivų, tarsi nuo pavasarinių pievų atneštą oro dvelksmą; drungną gegužio vėją, šiurenantį pirmuosius žalius buko lapus; brizą nuo jūros, aitrų lyg pasūdyti migdolai. Būdavo vėlyva popietė, kai jis pakildavo — tarkime, vėlyva popietė, nes, aišku, nebuvo nei popietės ar priešpiečio, nei vakaro ar ryto, nebuvo nei šviesos, nei tamsos, nei pavasarinių pievų, nei žalių buko lapų... Grenujo sielos visatoje iš viso jokių daiktų nebuvo, o buvo tik daiktų kvapai. (Todėl tai tik facon de parler 7 kalbėti apie šią visatą kaip apie kažkokią vietovę, tiesa, adekvatus ir vienintelis įmanomas būdas, nes mūsų kalba netinka kvapų pasauliui nusakyti.) Taigi būdavo vėlyva popietė, noriu pasakyti, tokia būsena ir toks laikas Grenujo sieloje, koks viešpatauja pietuose baigiantis siestai, kai gamtoje palengva ima slūgti vidurdienio stingulys ir vėl pradeda atgyti prislopęs gyvenimas. Įtūžiu deganti kaitra — taurių kvapų priešas — praėjo, demonų gauja išvaikyta. Dvasios plotai, pliki ir purūs, plyti atsidavę tingiai geidulingai pabudimo ramybei ir laukia, kokia bus jų Viešpaties valia.