Патрик Зюскинд - Kvepalai

Baldinis žvelgė jam įkandin, kol jis šlepetavo per tiltą link salos, mažas, susigūžęs, su kuprine lyg su kupra ant pečių; iš nugaros jis atrodė tarsi senis. Anapus, prie Parlamento rūmų, kur gatvė darė vingį, jis pametė Grenujį iš akių ir pajuto nepaprastą palengvėjimą.

Niekada to bernioko nemėgo, niekada, dabar pagaliau galėjo sau tai prisipažinti. Visą tą laiką, kol glaudė Grenujį po savo stogu ir apiplėšinėjo, jam buvo negera. Jautėsi taip, kaip jaučiasi doras žmogus, pirmąsyk darąs kažką uždrausto, žaidžiąs žaidimą neleistinomis priemonėmis. Žinoma, rizika, kad bus demaskuotas, buvo nedidelė, o sėkmės tikimybė — milžiniška; bet kiek dėl to teko nervintis, kiek patirti sąžinės priekaištų. Iš tiesų, per visus tuos metus nebuvo nė dienos, kad jo nepersekiotų nemalonus pojūtis, jog kažkaip turėsiąs atsiskaityti už tai, kam prasidėjo su šituo žmogumi. Kad tik viskas būtų gerai, — nuolat baimingai meldėsi, — kad tik pasisektų nusiraškyti šios drąsios avantiūros vaisius, bet netektų paskui už tai kentėti! Kad tik man pasisektų! Nors ir negerai elgiuosi, bet Dievas užmerks vieną akį, Jis tikrai tai padarys! Per visą gyvenimą Jis ne kartą mane pakankamai griežtai baudė, ir be jokios priežasties, taigi būtų teisinga, jei šįkart būtų man maloningas. Ir kurgi tas mano nusižengimas, jei tai iš viso nusižengimas? Daugių daugiausia veikiau truputėlį apeidamas gildijos nuostatus, mat eksploatavau stebuklingus bemokslio gabumus ir pateikdavau jo sugebėjimus kaip savo paties. Daugių daugiausia žengiau mažą žingsnelį į šoną nuo tradicinio amatininkiškos dorybės tako. Daugių daugiausia šiandien darau tai, ką dar vakar smerkiau ir keiksnojau. Argi tai nusikaltimas? Kiti apgaudinėja visą gyvenimą. O aš tik keletą metų truputėlį pasukčiavau. Ir tik todėl, kad atsitiktinumas davė man nepakartojamą progą. Galbūt tai buvo net ir ne atsitiktinumas, gal pats Dievas atsiuntė man į namus šitą burtininką, kad atlygintų už tą laiką, kai kentėjau Pelisjė ir jo bendrininkų pažeminimus? Gal dieviškoji lemtis nukreipta visai ne į mane, o prieš Pelisjė! Visai galimas dalykas! Kaip kitaip Dievas galėtų nubausti Pelisjė, jei ne išaukštindamas mane? Todėl mano laimė — tai dieviško teisingumo pirštas, ir ją kaip tokią ne tik galiu, bet ir turiu priimti, nesigėdydamas ir nė trupučio neatgailaudamas...

Taip per praėjusius metus nuolatos mąstydavo Baldinis, rytais, lipdamas žemyn siaurais laiptais į parduotuvę, vakarais, kopdamas aukštyn su pilnutėle kasa, skaičiuodamas ir užrakindamas seife sunkias auksines bei sidabrines monetas, naktimis, gulėdamas šalia knarkiančių žmonos kabakštų ir negalėdamas užmigti iš baugesio dėl savo laimės.

Bet dabar pagaliau nebekamuos jo tos nelemtos mintys. Kraupus svečias išėjo ir niekuomet nebegrįš. O va turtas liko, garantuotas visai amžinybei. Baldinis pridėjo ranką prie krūtinės ir per surduto audinį prie širdies apčiuopė mažą knygelę. Čia buvo surašyta šeši šimtai formulių — daugiau, negu pajėgtų realizuoti ištisos parfuimerių kartos. Jei šiandien jis viską prarastų, tai vien tik su šia nuostabia knygele per vienerius metus vėl pasidarytų turtingas. Na, ko gi dar gali norėti!

Rytmečio saulė, šilta ir geltona, virš namų anapus gatvės frontonų švietė jam į veidą. Baldinis vis dar tebeklaidžiojo žvilgsniu po gatvę, einančią į pietus, Parlamento rūmų link — kaip vis dėlto malonu, kad Grenujo daugiau nebematyti! — ir apimtas per kraštus besiliejančio dėkingumo, nusprendė dar šiandien nukeliauti į Dievo Motinos katedrą, įmesti į aukų dėželę auksinę monetą, uždegti tris žvakes, pulti ant kelių ir padėkoti savo Viešpačiui, kad apdovanojo jį tokia didele laime ir apsaugojo nuo atpildo.

Bet paskui ir vėl nelemtai susitrukdė. Pavakary, kai jau buvo susiruošęs eiti bažnyčion, pasklido gandas, kad anglai paskelbė Prancūzijai karą. Šiaip jau tai nebuvo grėsminga žinia. Bet kadangi kaip tik šiomis dienomis Baldinis norėjo pasiųsti į Londoną siuntą kvepalų, tai vizitą į Dievo Motinos katedrą atidėjo kitam kartui ir nuėjo į miestą pasirinkti žinių, o paskui į manufaktūrą Sent Antuano priemiestyje — kol kas atšaukti prekių siuntimą į Londoną. Naktį lovoje, prieš pat užmiegant, jam atėjo į galvą geniali mintis: atsižvelgiant į būsimus karinius susidūrimus dėl kolonijų Naujajame pasaulyje išleisti į rinką kvepalus „Kvebeko šlovė“, herojišką sakų aromatą. Jų populiarumas — tuo nė kiek neabejojo — su kaupu atlygins nuostolius dėl neįvykusio sandėrio Anglijoje. Su šia palaiminga mintimi savo iškvėšusioje galvoje, kurią apsiraminęs padėjo ant pagalvės, po ja maloniai jausdamas formulių knygelės kietumą, metras Baldinis užmigo ir niekada daugiau nebeprabudo.

Mat tą naktį įvyko nedidelė katastrofa, kuri, kaip ir dera, kiek padelsus davė karaliui pretekstą išleisti įsakymą pamažu nugriauti visus namus nuo visų Paryžiaus tiltų. Tai štai — be jokios aiškios priežasties sugriuvo Mainų tiltas iš vakarinės pusės tarp trečios ir ketvirtos atramos. Du namai įgriuvo į upę taip staiga ir taip netikėtai, kad nė vieno iš gyventojų nebuvo galima išgelbėti. Laimei, žuvo tik du žmonės, būtent Džiuzepė Baldinis ir jo žmona Tereza. Tarnai, vieni pasiprašę, kiti ne, namie nenakvojo. Šenjė tik ankstų rytą lengvai įkaušęs grįžo namo — tikriau, norėjo grįžti namo, nes juk namų nebebuvo, — ir jį ištiko nervinis šokas. Trisdešimt metų jis puoselėjo viltį, kad Baldinis, neturėdamas nei vaikų, nei giminaičių, testamentu paskirs jį savo paveldėtoju. Ir štai visas palikimas akimirksniu pražuvo, viskas — namas, parduotuvė, žaliavos, dirbtuvė, pats Baldinis — ir net testamentas, pagal kurį galbūt dar buvo galima tikėtis gauti nuosavybėn ir manufaktūrą.

Nieko nepavyko rasti — nei palaikų, nei seifo, nei knygelės su šešiais šimtais formulių. Vienintelis dalykas, likęs iš Džiuzepės Baldinio, didžiausio Europoje parfumerio, buvo sumišęs muskuso, cinamono, acto, levandų ir tūkstančio kitų medžiagų aromatas, kuris daugelį savaičių plaikstėsi virš Senos nuo Paryžiaus iki Havro.

ANTROJI DALIS 23

Tuo metu, kai sugriuvo Džiuzepės Baldinio namai, Grenujis traukė į Orleaną. Didmiesčio tvankuma liko už nugaros, ir sulig kiekvienu žingsniu, vis labiau tolinusiu jį nuo miesto, oras aplinkui darėsi vaiskesnis, švaresnis ir gaivesnis. Jis tarytum išretėjo. Kas metras liovėsi rungtis ir pašėlusiai vienas su kitu stumdytis šimtai, tūkstančiai skirtingiausių kvapų, o tie nedaugelis, kurie čia pleveno, — smėlėto kelio, pievų, žemės, augalų, vandens, — ilgom drobulėm driekėsi pažemiu, vinguriavo palengva sklaidydamiesi ir beveik niekada staiga nenutrūkdami.

Grenujui šis paprastumas buvo tikras išganymas. Ramūs kvapai tarsi glostė jo nosį. Pirmąsyk gyvenime jam nebereikėjo sulig kiekvienu įkvėpimu būti pasirengusiam užuosti ką nors naujo, netikėto, priešiško arba stengtis neprarasti ko nors malonaus. Pirmąsyk galėjo kvėpuoti beveik laisvai, nes nebereikėjo kas minutę įsitempus uostinėti. Sakome „beveik“, nes iš tikro laisvai pro Grenujo nosį nepralįsdavo niekas. Net jei ir nebūdavo nė mažiausio preteksto, jame budėdavo instinktyvus šaltas santūrumas, akylai sekantis viską, kas plūsta iš išorės ir ką tenka įsileisti į vidų. Per visą gyvenimą, net ir tais retais akimirksniais, kai patirdavo kažką panašaus į pasitenkinimą, malonumą, galbūt net ir laimę, jis mieliau iškvėpdavo negu įkvėpdavo — juk ir savo gyvenimą pradėjo ne kupinu vilties įkvėpimu, bet žudikišku riksmu. Bet susivaržęs tik tiek ir tebuvo, kiek jį varžė pati prigimtis, ir kuo labiau tolo nuo Paryžiaus, tuo geriau jautėsi: kvėpavo vis laisviau, žingsniavo energingiau, kartais net išsitiesdavo kaip styga, tad iš tolo žiūrint atrodė beveik kaip paprastas pameistrys, taigi kaip visai normalus žmogus.