Патрик Зюскинд - Kvepalai

Ir Grenujis pakildavo — kaip jau sakyta — ir nupurtydavo nuo sąnarių miegus. Jis atsistodavo, didžioji Grenujo dvasia, jis atrodydavo kaip milžinas, visam prašmatnume ir didybėje — gražu pažiūrėti ir beveik gaila, kad niekas jo nematydavo! — ir apsižvalgydavo aplink, išdidžiai ir oriai.

Taip! Tai buvo jo karalystė! Nepakartojama Grenujo viešpatija! Jo, neprilygstamojo Grenujo, sukurta ir valdoma, jo niokojama, kada tik panori, ir vėl atstatoma, plečiama iki neišmatuojamų tolių ir ugniniu kalaviju ginama nuo bet kokio įsibrovėlio. Čia niekas neturėjo jokios valios be jo, didžiojo, nuostabiojo, nepakartojamo Grenujo. Ir kai bjaurūs praeities kvapai jau buvo sunaikinti, jis panoro, kad jo valdose kvepėtų. Ir tvirtu žingsniu leidosi per dirvonuojančius laukus, sėdamas įvairiausių rūšių kvapus, čia skalsia, ten taupia ranka, į bekraštes plantacijas ir jaukias lysveles, žerdamas sėklas saujomis arba po vieną kaišiodamas į nužiūrėtas vietas. Į tolimiausius savo karalystės kraštus nusigaudavo Didysis Grenujis, tas padūkęs sodininkas, ir netrukus nebeliko nė vieno kampelio, kur nebūtų įmestas jo kvapų grūdas.

Ir matydamas, kad tai buvo gera ir kad visa šalis persiėmusi dieviškąja Grenujo sėkla, Didysis Grenujis užleido spirito lietų, lengvą, bet nepaliaujamą, ir viskas aplink sujudo dygti ir želti, pasėliai sužaliavo ir džiugino širdį. Vešliai vilnijo plantacijos, o atokiuose soduose tiesėsi syvų pritvinkę stiebai. Ir žiedpumpuriai kone plyšdami veržėsi iš savo dangalų.

Tuomet Didysis Grenujis įsakė lietui liautis. Ir taip įvyko. Ir jis pasiuntė į šalį švelnią savo šypsnio saulę, nuo kurios vienu kartu išsiskleidė milijonai puikių žiedų, nuo vieno karalystės krašto iki kito nusidriekė ištisas margaspalvis kilimas, išaustas iš miriadų brangiausių aromatų taurelių. Ir Didysis Grenujis matė, kad tai buvo gera, labai labai gera. Ir kvėptelėjęs paleido ant viso krašto vėją. Ir paglamonėti žiedai suskato skleisti aromatą ir miriadus savo kvapų maišyti į raibuliuojantį ir nuolat kintantį, bet visgi kaskart į vieną susiliejantį universalų Jį, Didįjį, Vienintelį, Puikųjį Grenujį garbinantį kvapą, o Grenujis, sėdėdamas aukštai ant auksinio kvapnaus debesies, vėl traukė į save šį aromatą, mėgaudamasis jam aukojamu kvapu. Ir jis nusileido žemyn laiminti savo kūrinio, o už tai jam buvo dėkojama džiaugsmingais šūksniais, džiūgavimu ir vis naujais puikių kvapų atodūsiais. Tuo tarpu atėjo vakaras, ir kvapai sklido vis plačiau ir plačiau, nakties mėlyje susiliedami į vis fantastiškesnius sąskambius. Artėjo tikra kvapų puotos naktis su gigantišku nuostabių kvapų fejerverku.

Bet Didysis Grenujis pajuto nuovargį, nusižiovavo ir tarė: „Štai nuveikiau didelį darbą ir esu juo labai patenkintas. Bet kaip ir viskas, kas užbaigta, jis pradeda man atsibosti. Noriu pasitraukti ir baigti šią darbingą dieną leisdamas sau pasidžiaugti savo širdies menėse“.

Taip taręs Didysis Grenujis paliko paprastą kvapų liaudį džiaugsmingai šokti ir linksmintis, o pats plačiai išskleistais sparnais nusklendė nuo auksinio debesies per naktinį savo sielos kraštą namo — į savo širdį. 27

Ak, kaip malonu buvo grįžti namo! Dvigubos keršytojo ir pasaulių kūrėjo pareigos gerokai nuvargino, o po to valandų valandas būti garbinamam savo paties kūrinių taip pat nebuvo grynas poilsis. Pavargęs nuo dieviškojo kūrimo ir atstovavimo, Didysis Grenujis ilgėjosi namų palaimos.

Jo širdis buvo purpurinė pilis. Ji dunksojo akmeninėje dykumoje, užsislėpusi už kopų, apsupta liūno oazės ir septynių akmens mūro sienų. Į ją patekti buvo galima tik skriste. Joje buvo tūkstantis podėlių, tūkstantis rūsių ir tūkstantis prabangių menių, tarp jų viena su paprasta purpurine kanapa, ant kurios Grenujis, dabar jau nebe Didysis, bet tiesiog Grenujis arba paprasčiausiai mielas Žanas Batistas, mėgdavo ilsėtis po dienos vargų.

Pilies podėliuose nuo grindų iki pat lubų stiepėsi lentynos, o jose buvo visi kvapai, kuriuos Grenujis buvo surinkęs per visą savo gyvenimą, daug milijonų kvapų. O pilies rūsiuose stovėjo statinaitės su geriausiais jo gyvenimo kvapais. Kai subręsdavo, jie būdavo supilstomi į butelius ir kilometrinėmis eilėmis išrikiuojami drėgnuose vėsiuose koridoriuose, surūšiuoti pagal pagaminimo metus ir vietą; jų buvo tiek daug, kad vieno gyvenimo nebūtų užtekę visiems išmėginti.

Ir mielasis Žanas Batistas, pagaliau sugrįžęs į chez soi 8 ir prigulęs purpuriniame salone ant paprastutės jaukios sofos, — galų gale nusitraukęs, jei jau taip norite, aulinius batus, — pliaukštelėdavo delnais, pasikviesdavo tarnus — neregimus, nejuntamus, negirdimus ir, svarbiausia, neužuodžiamus, taigi visiškai menamus tarnus — ir įsakydavo nueiti į podėlius ir didžiulėje kvapų bibliotekoje suieškoti tą ar kitą tomą, nulipti į rūsį ir atnešti jam gėrimo. Menamieji tarnai išskubėdavo tekini, o Grenujo skrandis imdavo mėšlungiškai susitraukinėti nuo kamuojančio laukimo. Jis staiga pasijusdavo lyg girtuoklis, kurį smuklėje prie stalo apninka baimė, kad dėl kokios nors priežasties jam gali neatnešti užsakyto stiklo degtinės. O kas, jei rūsiai ir podėliai staiga ištuštėjo, kas, jei vynas statinėse sugedo? Kodėl jį verčia taip ilgai laukti? Kodėl niekas neateina? Jam tučtuojau reikia to gėrimo, kuo skubiausiai reikia, jis miršta iš troškulio, jis numirs vietoje, jei jo negaus.

Bet raminkis, Žanai Batistai! Nusiramink, mielasis! Juk ateis ir atneš, ko tu geidi. Štai jau atlekia tarnai. Ant nematomo padėklo neša kvapų knygą, baltom pirštinėm apmautose nematomose rankose laiko brangiuosius butelius, kuo atsargiausiai stato ant žemės, nusilenkia ir pranyksta.

O likęs vienas — pagaliau vėl vienas! — Žanas Batistas stveria išsiilgtuosius kvapus, atkemša pirmąjį butelį, prisipila sklidiną stiklą, pakelia prie lūpų ir geria. Vienu mauku iki dugno išgeria stiklą vėsaus kvapo, tokio gardaus! Jis toks išganingai geras, kad mielajam Žanui Batistui iš laimės net akys sudrėksta, ir jis kaipmat įsipila antrą stiklą — šįkart 1752 metų kvapo, nutverto pavasarį prieš patekant saulei ant Karališkojo tilto. Jį pagavo pasukęs nosį į vakarus, iš kur sklido lengvas vėjelis nešdamas sumišusį jūros, miško ir vos juntamą dervos nuo pakrantėje pririštų valčių kvapą.

Tai buvo kvapas besibaigiančios nakties, kurią jis pirmą kartą be Grimalio leidimo praleido bastydamasis po Paryžių. Tai buvo gaivus besiartinančios dienos, pirmosios laisvėje sutiktos aušros kvapas. Šis kvapas anuomet žadėjo jam laisvę. Žadėjo kitokį gyvenimą. Ano ryto kvapas tapo Grenujui vilties kvapu. Jis rūpestingai jį saugojo. Ir kasdien po truputį paragaudavo.

Ištuštinus antrąjį stiklą, pranyko nervingumas, pradingo abejonės ir netikrumas, užplūdo nuostabi ramybė. Grenujis prisispaudė nugara prie minkšto kanapos atlošo, atsivertė knygą ir pradėjo skaityti savo atsiminimus. Jis skaitė apie vaikystės kvapus, apie mokyklos, miesto gatvių ir užkampių, žmonių kvapus. Ir malonus šiurpulys ėjo per visą kūną, nes tai buvo vis nekenčiami kvapai, tie išstumtieji, kuriuos jis dabar vėl norėjo išsišaukti. Su pasibjaurėjimu, bet susidomėjęs Grenujis sklaidė šlykščių kvapų knygą, o kai pasibjaurėjimas pranokdavo susidomėjimą, paprasčiausiai užversdavo ją, padėdavo į šalį ir imdavo kitą.

Kartu be perstojo gurkšnojo tauriuosius aromatus. Po butelio su vilties kvapu atkimšo kitą, iš 1744 metų, pripildytą šilto malkų kvapo priešais ponios Gajar namus. O po šito išgėrė butelį vasaros vakaro aromato, dvelkiančio kvepalais ir apsunkusio nuo žiedų kvapų, jį buvo pagavęs parko Sen Žermen de Prė pakraštyje 1753-aisiais.