Патрик Зюскинд - Kvepalai

Taigi jis ir toliau kuždėjo ir suokė saldžiausiomis gaidomis. Tupinėjo apie ligonį, atsargiai drėgnais rankšluosčiais šluostė — nors ir kaip baisiai turėjo save pergalėti — šlapią nuo prakaito kaktą ir liepsnojančius žaizdų ugnikalnius, šaukštu pylė į burną vyno, kad tik prakalbintų, ištisą naktį — viskas veltui. Rytui brėkštant nuleido rankas. Išsekęs krito į fotelį kitame kambario gale ir jau net nebetūždamas, tik atsidavęs tyliai rezignacijai žiūrėjo į mažą lovoje mirštantį Grenujo kūną, kurio neįstengė nei išgelbėti, nei apiplėšti. Jau nieko nebegalėjo iš jo pasiimti, galėjo tik bejėgiškai stebėti jo žūtį, kaip kapitonas, kurio akyse skęsta laivas, į gelmes nusinešdamas visus jo turtus.

Bet staiga mirtino ligonio lūpos prasivėrė, ir jis prašneko tokiu aiškiu ir tvirtu balsu, kad vargiai būtum galėjęs numanyti greitą galą:

— Sakykite, metre, ar yra dar kitų būdų, be presavimo ir distiliavimo, kvapui iš kūno išgauti?

Baldinis, pamanęs, kad balsas jam pasivaideno arba pasigirdo iš anapus, mechaniškai atsakė:

— Taip, yra ir kitų.

— Kokių? — atsklido klausimas iš lovos, ir Baldinis praplėšė pavargusias akis. Grenujis nejudėdamas gulėjo pagalvėse. Ar tas lavonas čia kalba?

— Kokių? — vėl pasigirdo klausimas, ir šįkart Baldinis įžiūrėjo krutant Grenujo lūpas.

„Dabar tai jau baigta, — pamanė, — jis jau atsisveikina su šiuo pasauliu, tai kliedesiai arba mirties agonija“.

Ir jis atsistojo, priėjo prie lovos ir pasilenkė ties ligoniu. Šis gulėjo atmerktomis akimis ir žvelgė į Baldinį tuo pačiu keistai pasalūnišku žvilgsniu, kurį meistras buvo pastebėjęs dar per pirmą jų susitikimą.

— Kokių? — paklausė Grenujis.

Baldinis atsipeikėjo, susitvardė — nenorėjo nepatenkinti paskutinio mirštančiojo noro — ir atsakė:

— Yra trys būdai, mano sūnau: enfleurage a chaud, enfleurage a froid ir enfleurage a l’huile 6 . Jie daug kuo pralenkia distiliavimą, šie būdai naudojami išgaunant subtiliausius aromatus — iš jazminų, rožių ir apelsinų žiedų.

— Kur? — paklausė Grenujis.

— Pietuose, — atsakė Baldinis. — Daugiausia Graso mieste.

— Gerai, — tarė Grenujis.

Tuomet užsimerkė. Baldinis palengva išsitiesė. Jis jautėsi labai prislėgtas. Susirankiojo savo popieriaus lapus, ant kurių nebuvo užrašęs nė vienos eilutės, ir užpūtė žvakę. Lauke jau dienojo. Jis buvo šuniškai išvargęs. Reikėtų pakviesti kunigą, pagalvojo. Dešine skubotai sumetė kryžiaus ženklą ir išėjo iš kambario.

Tačiau Grenujis toli gražu nebuvo miręs. Jis tik labai kietai miegojo nugrimzdęs į gilų sapną ir traukė syvus atgal į save. Pūslelės ant odos pradėjo džiūti, piktvočių krateriai ako, žaizdos ėmė trauktis. Po savaitės jis visai pasveiko. 21

Labiau už viską jam norėjosi tuoj pat keliauti į pietus, ten, kur galima išmokti naujų technikų, apie kurias pasakojo senis. Bet apie tai, žinoma, nebuvo ko nė svajoti. Jis juk buvo tik mokinys, vadinasi, niekas. Tiesą sakant, kaip paaiškino Baldinis, — vos tik įveikęs jį ištikusį džiaugsmo priepuolį dėl Grenujo prisikėlimo, — tiesą sakant, jis esąs dar mažiau negu niekas, nes tikram mokiniui dera būti nepriekaištingos, tai yra santuokinės, kilmės, jis turi turėti atitinkamo luomo giminaičius ir mokymo sutartį, o Grenujis nieko to neturįs. Tad jei visgi jis, Baldinis, vieną dieną ir padės jam įsigyti pameistrio raštą, tai tik atsižvelgdamas į neeilinius Grenujo gabumus, pavyzdingą elgesį ateityje ir dar dėl savo, Baldinio, begalinio geraširdiškumo, nuo kurio jis niekuomet negalįs susiturėti, nors ir ne kartą per tai yra nukentėjęs.

Suprantama, kol buvo ištesėtas pažadas parodyti geraširdiškumą, praėjo nemažai laiko — beveik treji metai. Per tuos metus Baldinis su Grenujo pagalba įgyvendino savo garbėtroškiškas svajones. Įkūrė manufaktūrą Sent Antuano priemiestyje, su savo rinktiniais kvepalais prasimušė į rūmus, įsigijo karališkąją privilegiją. Jo puikūs kvapieji gaminiai buvo parduodami net į Peterburgą, į Palermą, į Kopenhagą. Vienų ypatingų muskusu apsunkusių kvepalų geidė net Konstantinopolis, o juk ten dievai žino kiek savų aromatų. Solidžiose kontorose Londono centre Baldinio kvepalai laikėsi taip pat patvariai kaip ir Parmos rūmuose, Varšuvos pilyje ne kitaip kaip Lipės ir Detmoldo grafo pilaitėje. Jau apsipratęs su tuo, kad senatvę praleis Mesinoje didžiai skursdamas, septyniasdešimties metų sulaukęs Baldinis iškilo iki neginčijamai didžiausio Europos parfumerio ir vieno turtingiausių Paryžiaus piliečių.

1756 metų pradžioje, — iki to laiko greta senojo namo ant Mainų tilto jis įsigijo dar vieną, skirtą vien tik gyventi, nes senasis tiesiogine prasme iki pat stogo buvo prikimštas kvepiančiųjų medžiagų ir specijų, — jis pranešė Grenujui sutinkąs jį paleisti, bet tik su trimis sąlygomis: pirma, ateityje jis neturi teisės nei pats gaminti po Baldinio stogu sukurtų kvepalų, nei perduoti jų formulių tretiesiems asmenims; antra, tūri išvykti iš Paryžiaus ir, kol Baldinis gyvas, į jį nesugrįžti; o trečia — niekam, absoliučiai niekam neprasitarti apie pirmąsias dvi sąlygas. Tegul prisiekia visais šventaisiais, nelaiminga savo motinos siela ir savo paties garbe.

Grenujis, neturėdamas nei garbės jausmo, nei tikėdamas šventaisiais, o juo labiau savo motinos nelaiminga siela, prisiekė. Jis būtų prisiekęs viskuo. Būtų priėmęs bet kokią Baldinio sąlygą, nes jam būtinai reikėjo to kvailo pameistrio rašto, kurio dėka galėtų gyventi niekam nekrisdamas į akis, netrukdomas keliauti ir susirasti tarnybą. Visa kita jam nerūpėjo. Ir kokios jau čia tos sąlygos! Nebegrįžti į Paryžių? Kuriam galui jam tas Paryžius! Juk pažinojo jį kiaurai iki paskutinio dvokiančio užkaborio, nešiojosi jį savyje visur ir visada, Paryžius jam priklausė jau ne vienerius metus. — Nebegaminti nė vienų garsiųjų Baldinio kvepalų, niekam neduoti formulių? Tarsi jis negalėtų sugalvoti tūkstančio kitų, tokių pat gerų ar dar geresnių, jei tik panorėtų! Bet juk jis visai nenorėjo. Jis nė neketino pradėti konkuruoti su Baldiniu ar kokiu nors kitu biurgerišku parfumeriu. Netroško iš savo meno krauti turtų, nenorėjo net gyventi iš jo, jei tik būtų buvę įmanoma gyventi kaip nors kitaip. Jis norėjo išlieti savo vidų, ne ką kitą, o savo vidų, kurį laikė nuostabesniu už viską, ką gali duoti išorinis pasaulis. Štai kodėl Baldinio sąlygos Grenujui nieko nereiškė.

Pavasarį jis išsiruošė į kelią, vieną gegužės dieną, ankstų rytą. Iš Baldinio buvo gavęs mažą kuprinėlę, antrus marškinius, dvi poras kojinių, didelę dešrą, gūnią ir dvidešimt penkis frankus. Tai esą kur kas daugiau, negu priklauso duoti, sakė Baldinis, juolab kad Grenujis nė solio nemokėjęs už tą išsamų mokslą, kurį čia išėjo. Jo pareiga esanti duoti du frankus kelionpinigių, daugiau nieko. Bet jis negalįs įveikti savo geraširdiškumo ir tos begalinės simpatijos, kuri per praėjusius metus susitvenkė jo širdyje šauniajam Žanui Batistui. Linkįs jam daug laimės kelionėse ir dar kartą primygtinai prašąs nepamiršti priesaikos. Taip šnekėdamas nulydėjo Grenujį prie durų tarnams, kur kadaise pasitiko, ir išleido į visas keturias puses. Rankos jam nepadavė, taip toli jo simpatijos nesiekė. Niekada nebuvo jam ištiesęs rankos. Ir apskritai vengė prie jo prisiliesti, lyg kokio pamaldaus pasibjaurėjimo apimtas, tarsi grėstų pavojus užsikrėsti, susitepti. Paskubomis pasakė „sudie“. Grenujis linktelėjo ir susigūžęs nuėjo savais keliais. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. 22