Патрик Зюскинд - Kvepalai

Taip po truputį jis išviliojo iš Grenujo visų iki šiol jo išrastų kvepalų receptūras, o paskui net uždraudė imtis maišyti naujus kvapus, kol jis, Baldinis, nepasirodys su plunksna ir popieriaus lapu, kad stebėdamas procesą Argo akimis viską iš eilės užsirašytų. Paskui savo užrašus — netrukus tai buvo jau dešimtys formulių — kaligrafiška rašysena pedantiškai perkeldavo į dvi skirtingas knygeles, kurių vieną laikydavo užrakinęs nedegamoje spintoje, o kitą nuolat nešiodavosi su savimi, net ir naktį miegodavo su ja. Taip buvo saugiau. Juk dabar, jei tik panorės, galės pats atkartoti Grenujo stebuklus, taip giliai jį sukrėtusius, kai pirmąkart patyrė. Rinkdamas formulių kolekciją jis tikėjosi sutramdysiąs pasibaisėtiną kūrybinį chaosą, veržte besiveržiantį iš jo mokinio vidaus. Be to, ta aplinkybė, kad kūrybos aktuose jis dalyvauja ne vien tik kvailai stebėdamas, bet ir viską sekdamas bei registruodamas, veikė Baldinį raminamai ir stiprino pasitikėjimą savimi. Po kiek laiko jis net ėmė manyti, kad jo indėlis kuriant tauriuosius aromatus nėra toks neesminis. O jau įrašęs juos į savo knygeles ir paslėpęs nedegamoje spintoje bei prispaudęs prie krūtinės, jis nė kiek neabejojo, kad tai jo ir tik jo nuosavybė.

Tačiau ir Grenujis gavo naudos iš to drausminančio metodo, kurį jam primetė Baldinis. Tiesa, jis galėjo išsiversti ir be jo. Jam nereikėjo ieškotis senos formulės, kad po kelių savaičių ar mėnesių galėtų atkurti kvepalus, nes kvapų jis nepamiršdavo. Bet privalėdamas dirbti su menzūrėle ir svarstyklėmis, pramoko parfumerijos kalbos ir instinktyviai jautė, kad šios kalbos mokėjimas jam gali praversti. Po kelių savaičių Grenujis ne tik įsiminė visų Baldinio kvapiųjų medžiagų pavadinimus, bet jau ir pats mokėjo užrašyti savo kvepalų formules ir atvirkščiai — svetimas formules ir instrukcijas paversti kvepalais ar kitokiais kvapiais gaminiais. Maža to! Kartą išmokęs savo parfumeriškas idėjas išreikšti gramais ir lašais, jis apsieidavo net ir be tarpinės eksperimentų pakopos. Kai Baldinis duodavo užduotį sukurti naują aromatą, nesvarbu kam — nosinaitėms kvėpinti, sausiems kvepalams ar veido skaistalams, Grenujis nebesigriebdavo flakonų ir miltelių, o paprasčiausiai sėsdavo prie stalo ir tiesiog surašydavo formulę. Jis išmoko prailginti kelią nuo kvapo savo vaizduotėje iki gatavų kvepalų: galėdavo sudaryti dar ir formulę. Jo supratimu tai buvo aplinkinis kelias. Tačiau pasaulio, tai yra Baldinio, akimis tai buvo pažanga. Grenujo stebuklai ir liko stebuklais. Bet receptūra, kurią prie jų pridėdavo, pašalindavo jų keliamą baimę, o tai buvo didelis privalumas. Kuo geriau Grenujis įvaldė amatininkiškus būdus ir metodus, kuo normaliau gebėjo išsisakyti įprasta parfumerijos kalba, tuo mažiau meistras jo bijojo ir jį įtarinėjo. Baldinis nors ir laikė jį neįtikėtinai gabiu kvapams žmogumi, bet netrukus nebežiūrėjo į jį kaip į antrąjį Frandžipanį arba siaubingą raganių, o Grenujui tai buvo labai paranku. Amato taisyklės ir įpročiai jį tinkamai maskavo. Jis tiesiog užliūliavo Baldinį pavyzdingai svarstydamas priedus, skalanduodamas maišomąjį butelį, kvepalais šlakstydamas baltą mėginių nosinaitę. Jau mokėjo ją beveik taip pat grakščiai kaip meistras krestelėti, taip pat elegantiškai plastelėti po nosimi. O kartais, gerai apskaičiavęs laiko tarpus, tyčia darydavo klaidų, tokių, kokias Baldinis būtinai turėdavo pastebėti: pamiršdavo ką nors išfiltruoti, neteisingai sureguliuodavo svarstykles, į formulę įrašydavo absurdiškai didelę ambros tinktūros dalį — ir leisdavosi peikiamas už klaidą, kad paskui kuo rūpestingiausiai galėtų ją ištaisyti. Jam pavyko užčiūčiuoti Baldinį ir galų gale išsklaidyti įtarimus, kad čia kažkas ne taip. Juk jis nenorėjo senio įbauginti. Jis tikrai norėjo iš jo mokytis. Ne kvepalus maišyti, ne teisingai juos komponuoti, žinoma, ne! Šioje srityje nebuvo nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris būtų galėjęs jį ko nors išmokyti, ir visų ingredientų Baldinio krautuvėje toli gražu nebūtų užtekę, norint sukurti jo įsivaizduojamus tikrai didžius kvepalus. Kvapai, kuriuos galėjo komponuoti pas Baldinį, buvo tik vaikų žaidimai lyginant su tais, kuriuos nešiojosi savyje ir ketino vieną gražią dieną realizuoti. Bet tam, jis gerai žinojo, buvo būtinos dvi sąlygos. Viena — miestelėno egzistencijos skraistė, bent jau pameistrystė, kuria prisidengęs galėtų atsiduoti savo tikrosioms aistroms ir niekieno netrukdomas siekti tikrųjų tikslų. Kita — amato išmanymas: kaip gaminti, išskirti, koncentruoti, konservuoti kvapiąsias medžiagas, taigi kaip paruošti jas tolimesniam naudojimui. Mat nors Grenujis iš tiesų turėjo geriausią nosį pasaulyje, mokančią ir skaidyti, ir vaizduotis, bet dar nesugebėjo valdyti kvapų fiziškai. 18

Taigi Grenujis noriai leidosi mokomas, kaip iš kiaulių taukų virti muilą, kaip iš zomšos siūti pirštines, iš kvietinių miltų, migdolų sėlenų ir į miltelius sutrintų našlaičių šaknų maišyti pudrą. Iš medžio anglių, salietros ir sandalmedžio drožlių ritino kvapiąsias žvakeles. Presavo rytietiškas pastiles iš miros, benzojinės dervos ir gintaro miltelių. Minkė smilkalus, šelaką, vetiveriją ir cinamoną ir riteno iš jų smilkomuosius rutuliukus. Sijojo ir mentele trynė maltus rožių žiedlapius, levandų žiedus ir kaskariljos žievę imperatoriškajai pudrai. Virė grimą, baltą ir mėlyną kaip kraujagyslės, lipdė riebius karmazininius lūpų dažus. Vandeniu skiedė smulkiausius miltelius nagams ir mėtinę kreidą dantims. Plakė skystį perukų plaukams garbiniuoti ir lašus karpoms ir nuospaudoms naikinti, baltiklį strazdanoms ant odos blyškinti ir beladonos ištrauką akims gydyti, tepalą ispaniškosioms muselėms priklijuoti ponams ir higieninį actą ponioms... Kaip gaminti visus tuos vandenėlius ir miltelius, tualetinius ir kosmetinius reikmenis, taip pat arbatų ir šaknelių mišinius, likerius, marinatus ir panašius dalykus, trumpai tariant, visko, ką Baldinis rodė perteikdamas savo paveldėtą išmintį, Grenujis mokėsi tegu ir be ypatingo susidomėjimo, bet nesiskųsdamas ir sėkmingai.

Užtat itin uoliai įnikdavo į darbą, kai Baldinis aiškindavo, kaip ruošti tinktūras, ištraukas ir esencijas. Nepailsdamas galėdavo spausti sraigtiniu presu karčiųjų migdolų branduolius arba grūsti muskuso grūdelius, kapoti kapokle riebius pilkus ambros gumbelius arba tarkuoti našlaičių šaknis, o paskui tas drožles užpildavo spiritu ir padarydavo antpilą. Jis įgudo naudotis skiriamuoju piltuvėliu, kuriuo atskiriamas grynas išspaustų citrinų žievių aliejus nuo drumstų nuosėdų. Išmoko džiovinti žoleles ir žiedus ant ardelių šiltame pavėsyje ir konservuoti šnarančius lapus vašku aplietuose puoduose ir skrynutėse. Perprato meną plauti pomadas, daryti ištraukas, jas filtruoti, koncentruoti, skaidrinti ir rektifikuoti.

Tiesą sakant, Baldinio dirbtuvė nebuvo pritaikyta dideliems kiekiams žiedų ar žolelių aliejų gaminti. Ir vargu ar Paryžiuje būtų atsiradę pakankamai tam reikalingų šviežiai skintų augalų. Vis dėlto kai kada, kai turguje būdavo galima pigiai nusipirkti šviežių rozmarinų, šalavijų, mėtų ar anyžiaus sėklų, kai pasitaikydavo gauti didesnę siuntą vilkdalgių gumbų, valerijono šaknų, kmynų, muskato riešutų ar džiovintų gvazdikų žiedų, tuomet Baldiniui suvirpėdavo alchemiko gyslelė ir jis išsitraukdavo didįjį distiliavimo aparatą, varinį distiliavimo kubilą su kondensavimo indu viršuje, — vadinamąjį distiliatorių su „mauro galva“, kaip išdidžiai pranešė Baldinis, — su kuriuo jis jau prieš keturiasdešimt metų pietiniuose Ligurijos šlaituose ir Liuberono kalvose po atviru dangumi distiliavo levandas. Ir kol Grenujis smulkindavo žaliavą, Baldinis karštligiškai skubėdamas — mat greitas perdirbimas buvo šio darbo alfa ir omega — kurdavo mūrinį ugniakurą ir statydavo ant jo varinį katilą, pripiltą vandens. Į jį sumesdavo susmulkintus augalus, užkimšdavo viršugalį „mauro galva“ su dvigubom sienelėm ir prijungdavo prie jos dvi žarneles vandeniui įbėgti ir išbėgti. Šitą rafinuotą vandens aušinimo sistemą, aiškino jis, pritaisęs tik vėliau, nes anuomet dirbant laukuose, savaime suprantama, aušindavęs paprasčiausias vėjas. Tada įpūsdavo ugnį.