Патрик Зюскинд - Kvepalai

Baldinį buvo apnikęs toks didelis pasipiktinimas ir pasibaisėjimas šiais laikais, kad jis ne išsyk susigaudę, kodėl Grenujis staiga užkimšo visus flakonus, ištraukė piltuvėlį iš maišomojo butelio, o patį butelį čiupo už kaklelio, uždengė kairės rankos delnu ir ėmė stipriai kratyti. Tik tuomet, kai butelis keliskart šūstelėjo ore, o brangus jo turinys kaip limonadas sukliukėjo iš dugno į kaklelį ir atgal, įtūžęs ir pasibjaurėjęs Baldinis užriko:

— Sustok! Užteks! Tuoj pat liaukis! Gana! Tučtuojau pastatyk butelį ant stalo ir daugiau nieko neliesk, supratai? Daugiau nieko! Turbūt man smegenys buvo nusekę, kad paklausiau tavo paistalų. Kaip tu elgiesi su daiktais, koks atžarumas, koks bukaprotiškumas. Dabar matau, kad esi nemokša, barbaras, maža to, niekingas ir įžūlus snarglianosis. Tu netinki net į limonado maišytojus, net į paprasčiausius saldymedžio vandens pardavėjus, o lendi į parfumerius! Džiaukis, būk patenkintas ir dėkok savo meistrui, kad jis ir toliau leis tau turlintis su kailiaraugiais. Daugiau nedrįsk, girdi, ką sakau? Nedrįsk peržengti jokio parfumerio namų slenksčio!

Taip kalbėjo Baldinis. Jam bekalbant kambaryje pasklido „Amūro ir Psichės“ kvapas. Kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo ir niekas negali nuo jo apsiginti.

Grenujis pastatė butelį, atitraukė nuo kaklelio šlapią delną ir nubraukė jį į švarko kraštą. Žengė vieną, du žingsnius atgal ir visu kūnu nerangiai tūptelėjo po Baldinio svaidomais žaibais — to užteko, kad sujudėtų oras. Jo bangos paskleidė ką tik sukurtą aromatą. Daugiau ir nereikėjo. Nors Baldinis vis dar niršo, dejavo ir plūdosi, bet sulig kiekvienu įkvėpimu laukan besiveržiantis įtūžis vis mažiau begavo peno viduje. Jis pajuto, kad yra įveiktas, ir dėl to jo kalba pabaigoje išvirto į tuščią patosą. Jis nutilo ir valandėlę patylėjo. Ir Grenujis galėjo nė neburbtelėti: „Gatava“. Baldinis ir pats tai žinojo.

Nors iš visų pusių jau supamas stipraus „Amūro ir Psichės“ kvapo, jis vis tiek žengė prie seno ąžuolinio stalo ketindamas išmėginti kvepalus. Iš surduto kišenės, iš kairiosios, išsitraukė švarią, sniego baltumo nėriniuotą nosinaitę, išlankstė ją ir užvarvino keletą lašų, ilga pipete ištraukęs iš butelio. Ištiesęs ranką pavasnojo, kad kvepalai šiek tiek išsivadėtų, tada grakščiu, gerai išlavintu judesiu paplazdino sau panosėje ir įtraukė kvapo. Protrūkiais iškvėpdamas atsisėdo ant taburetės. Ką tik nuo įniršio priepuolio smarkiai išraudęs veidas ūmai visai išblyško.

— Neįtikėtina, — sumurmėjo pats sau tyliai, — Dievas mato — neįtikėtina.

Jis vis kišo ir kišo nosį prie nosinės, uostinėjo, purtė galvą ir murmėjo: „Neįtikėtinai Tai buvo „Amūras ir Psichė“, be jokios abejonės, „Amūras ir Psichė“, tas nepakenčiamai genialus kvapų mišinys, ir nukopijuotas taip tiksliai, kad nė pats Pelisjė negalėtų atskirti nuo savojo.

— Neįtikėtina...

Sukritęs ir išblyškęs sėdėjo didysis Baldinis ant taburetės. Jis atrodė tiesiog juokingai su ta nosinaite rankoje, vis spaudė ją prie nosies lyg kokia sloguojanti senmergė. Jis galutinai neteko žado. Net nebekartojo „neįtikėtina“, tik vis linksėjo galva, spoksojo į skystį butelyje ir monotoniškai mykė: „Hm hm hm... hm hm hm... hm hm hm...“ Po kurio laiko prislinko Grenujis, tykiai lyg šešėlis žengė prie stalo.

— Šie kvepalai nėra geri, — prašneko jis, — šių kvepalų sudėtis labai prasta.

— Hm hm hm, — teištarė Baldinis, o Grenujis nenurimo:

— Jei leisite, metre, aš juos pagerinsiu. Duokite man vieną minutę, ir aš iš jų padarysiu deramus kvepalus!

— Hm hm hm, — lingavo galva Baldinis. Ne todėl, kad būtų sutikęs, bet kad buvo taip nugrimzdęs į apatiją, jog į viską būtų lingavęs galva: hm hm hm. Jis vis lingvo ir mykė, ir nė nebandė kištis, kai Grenujis antrąkart ėmėsi darbo, antrąkart į maišomąjį butelį, į ten jau esančius kvepalus, iš baliono įpylė spirito, antrąkart į piltuvėlį ėmė pilstyti flakonų turinį, rodės, be jokios tvarkos ir kokiais į galvą šauna kiekiais. Tik prieš pat procedūros pabaigą, — šį kartą Grenujis butelio nekratė, o tik švelniai pasiūturiavo lyg stiklą konjako, gal atsižvelgdamas į Baldinio jautrumą, o gal dėl to, kad turinys šį kartą jam atrodė vertingesnis, — taigi tik dabar, kai gatavas skystis jau teliūskavo butelyje, Baldinis atsigavo nuo kvaitulio ir pakilo, tiesa, vis dar prispaudęs nosinaitę prie nosies, tarsi norėdamas ja lyg skydu pridengti savo sielą nuo naujo antpuolio.

— Jau baigiau, — tarė Grenujis. — Dabar kvapas jau gana neblogas.

— Taip taip, gerai jau, gerai, — atsiliepė Baldinis ir numojo laisvąja ranka.

— Ar nenorite išmėginti? — vėl sugargė Grenujis. — Nenorite, metre? Nemėginsite?

— Vėliau, dabar nesu nusiteikęs... man rūpi kas kita. Dabar jau eik! Eikš su manim!

Jis paėmė vieną žvakidę ir išėjo pro duris, į parduotuvę. Grenujis nusekė iš paskos. Jie pasuko į siaurą koridorių, vedusį link durų tarnams. Senis nušlempsėjo prie vartelių, atšovė velkę, atvėrė juos ir pasitraukė į šoną praleisdamas berniuką.

— Tai ar galėsiu pas jus dirbti, metre, ar galėsiu? — klausė Grenujis jau stovėdamas ant slenksčio, vėl susigūžęs, vėl tykančiu žvilgsniu.

— Nežinau, — atsakė Baldinis, — aš pagalvosiu. Eik!

Tada Grenujis pranyko, dingo išsyk, jį prarijo tamsa. Baldinis tebestovėjo ir išsproginęs akis žiūrėjo į naktį. Dešinėje rankoje laikė žvakidę, kairėje — nosinaitę, galėjai pamanyti, kad jam kraujuoja nosis, o iš tikrųjų jį buvo apsėdusi baimė. Skubiai užsklendė duris, tada nuo veido atitraukė nosinę, įsikišo kišenėn ir per parduotuvę grįžo į dirbtuvę.

Aromatas buvo dangiškai malonus, Baldiniui net akys sudrėko. Nereikėjo nieko bandyti, jis tik stovėjo prie darbo stalo su maišomuoju buteliu ir kvėpavo. Kvepalai buvo puikūs. Greta „Amūro ir Psichės“ jie buvo lyg simfonija greta vienišo smuiko brūžavimo. Ir dar kažkas daugiau. Baldinis užsimerkė, jį užplūdo tauriausi prisiminimai. Matė save jaunuolį, vaikštinėjantį po vakarėjančio Neapolio sodus; regėjo save kažkokios garbanotos juodaplaukės glėby, regėjo ant palangės siluetą rožių puokštės, gaivinamos nakties vėjo, girdėjo čiulbant medžių šakose išsislapsčiusius paukščius ir tolimą iš uosto smuklės sklindančią muziką; girdėjo šnabždesį prie pat ausies, girdėjo „aš tave myliu“ ir juto, kaip iš laimės šiaušiasi plaukai. Dabar! Dabar, šią akimirką! Jis praplėšė akis ir sudejavo iš pasitenkinimo. Tokių kvepalų ligi šiol nėra buvę. Tai ne aromatas, nuo kurio geriau kvepiama, ne kremas, ne tualeto reikmuo. Tai visiškai naujas, savitas dalykas, galintis pats vienas sukurti ištisą pasaulį, stebuklingu, turtingą, kur jūs akies mirksniu užmirštate visą bjaurastį aplink save ir pasijuntate esąs turtingas, laimingas, laisvas, geras...

Pašiurpę plaukeliai ant Baldinio rankų vėl prigludo, jo sielą užplūdo svaigi ramybė. Jis paėmė odas, ožkų odas, gulėjusias ant stalo krašto, paskui peilį ir jas supjaustė. Gabalus sudėjo į stiklinę vonelę, apliejo naujaisiais kvepalais. Ant vonelės užvožė stiklinę plokštelę, kvepalų likutį supylė į du buteliukus, užklijavo etiketes ir užrašė „Neapolio naktis“. Tada užpūtė žvakes ir išėjo.

Viršuje vakarieniaudamas su žmona neištarė nė žodžio. Visų pirma nieko neprasitarė apie šventų švenčiausią sprendimą, priimtą pavakary. Žmona irgi nieko nesakė, nes pastebėjo, kad jis smagiai nusiteikęs, ir buvo labai patenkinta. Jis nebenuėjo į Dievo Motinos katedrą padėkoti Dievui už tvirtą charakterį. Tądien pirmąkart pamiršo sukalbėti net ir vakaro maldą. 16