Патрик Зюскинд - Kvepalai

Be jokios abejonės, ši mintis buvo tiesiog groteskiškai nekukli. Nieko, žinoma, ničnieko nebuvo tokio, kas būtų leidę neaiškios kilmės priklydusiam odminio juodadarbiui puoselėti viltį, kad jis be ryšių ar protekcijos, nepriklausydamas jokiam luomui galėtų įsitvirtinti garsiausioje Paryžiaus kvepalų krautuvėje; juo labiau, kad, kaip mums žinoma, ką tik buvo nuspręsta ją likviduoti. Betgi kalbama čia ne apie viltį, gimusią nekukliose Grenujo mintyse, o apie tvirtą įsitikinimą. Jam buvo aišku, kad iš šios krautuvės jis išeis tik vieną kartą — atsinešti drabužių iš Grimalio — ir daugiau niekuomet. Erkė pajuto kraują. Metų metais ji tykiai kiūtojo užsisklendusi savyje ir laukė. Dabar ji krenta žemyn — kad ir kas nutiktų, kad ir nebūtų nė menkiausios vilties. Štai kodėl jo įsitikinimas buvo toks tvirtas.

Jiedu perėjo krautuvę. Baldinis atvėrė duris į galinį kambarį, išeinantį į upės pusę, kuris buvo naudojamas ir kaip podėlis, ir kaip dirbtuvė, ir kaip laboratorija, ten buvo verdami muilai, maišomos pomados, pilvotuose buteliuose plakami uostomieji skysčiai.

— Štai, — Baldinis parodė į stalą prie lango, — padėk jas ten!

Grenujis žengė iš Baldinio šešėlio, padėjo odas ant stalo, vėl vikriai šoko atgal ir atsistojo tarp Baldinio ir durų. Baldinis kurį laiką dar delsė. Žvakę laikė atokiau, kad ant stalo neužvarvėtų nė lašelis vaško, ir pirštų krumpliais pabraukė per lygų odos paviršių. Paskui viršutiniąją apvertė, paglostė delnu aksominę, kiek gruoblėtą, bet vis dėlto minkštą vidinę pusę. Ši oda buvo labai gera. Kaip tik ispaniškajai odai. Džiovinamąjį beveik nesusitrauks, o jei tinkamai perbrauksi lankstikliu, vėl pasidarys elastinga, tai pajuto iš karto, vos tik suspaudęs ją tarp nykščio ir smiliaus; kvapų ji galėjo sugerti penkeriems, o gal net ir dešimčiai metų. Tai buvo gera, be galo gera oda — galbūt pasisiūs iš jos pirštines, tris poras sau ir tris poras žmonai, kelionei į Mesiną.

Jis atitraukė ranką. Stalas sukėlė jam graudulį: štai viskas paruošta — stiklinė vonelė odai aromatizuoti, stiklinė plokštelė džiovinti, grūstuvės tinktūrai maišyti, grūstukas, mentelė, teptukas, lankstiklis ir žirklės. Regis, tie daiktai dabar miega, nes jau tamsu, o rytoj jie ir vėl atgis. Gal stalą pasiimti su savimi į Mesiną? Ir dalį įrankių, tik pačius svarbiausius?.. Prie šio stalo buvo gera sėdėti ir dirbti. Jis padarytas iš ąžuolinių lentų, ir apačia taip pat, rėmas sutvirtintas skersai lentelėmis, todėl stalas netirta ir nekliba; jo neveikia jokios rūgštys, jokie aliejai ir peilio įbrėžimai, — bet nugabenti jį į Mesiną atsieis visą krūvą pinigų! Net ir laivu! Todėl jis bus parduotas, šis stalas rytoj pat bus parduotas, ir viskas, kas ant jo, po juo ir šalia jo, taip pat bus parduota! Mat nors jo, Baldinio, širdis ir minkšta, bet charakteris tvirtas, ir todėl, kad ir kaip sunku, jis įvykdys savo ketinimus; su ašaromis akyse visko atsisakys, bet vis tiek tai padarys, nes žino, kad taip reikia, juk jam duotas ženklas.

Jis pasisuko eiti. Bet žiū — duryse tas sukrypęs žmogelis, buvo jį jau užmiršęs.

— Oda gera, — tarė Baldinis. — Perduok meistrui, kad oda gera. Artimiausiomis dienomis užeisiu ir sumokėsiu.

— Žinoma, — atsakė Grenujis, bet nepajudėjo iš vietos, stovėjo užtvėręs kelią Baldiniui, ketinusiam jau eiti iš dirbtuvės. Baldinis truputį sutriko, bet nieko neįtardamas berniuko elgesį palaikė ne akiplėšiškumu, o drovumu.

— Kas yra? — paklausė. — Gal dar ką nors turi man pasakyti? Na, tai sakyk!

Grenujis stovėjo susigūžęs, įsmeigęs į Baldinį žvilgsnį, kupiną, kaip galėjo pasirodyti, baugštumo, bet iš tikrųjų atsargų, sutelktą ir pasalūnišką.

— Aš noriu pas jus dirbti, metre Baldini, pas jus, jūsų parduotuvėje noriu dirbti.

Tai buvo pasakyta ne prašant, bet reikalaujant ir, tiesą sakant, net ne pasakyta, bet išspausta, kaip gyvatės iššnypšta. Begalinėje Grenujo savikliovoje Baldinis ir vėl teįžiūrėjo vaikišką silpnumą. Jis maloniai nusišypsojo.

— Esi odminio mokinys, sūnau, — pasakė, — neturiu darbo odminio mokiniui. Turiu sau pameistrį, o mokinio man nereikia.

— Šias odas norite iškvėpinti, metre Baldini? Juk šias odas, kurias jums atnešiau, norite iškvėpinti? — prašnypštė Grenujis, tarsi nė neišgirdęs Baldinio atsakymo.

— Na taip, — pripažino Baldinis.

— Pelisjė „Amūru ir Psiche“? — paklausė Grenujis dar labiau susigūždamas.

Lengvas išgąstis šiurpuliu perbėgo Baldiniui per visą kūną. Ne todėl, kad būtų kilęs klausimas, iš kur tas berniokas taip gerai viską žino, bet kad buvo garsiai ištartas pavadinimas tų neapkenčiamų kvepalų, kurių mįslės jis šiandien taip gėdingai neįminė.

— Kaip tau galvon galėjo ateiti tokia nesąmonė, kad naudoju svetimus kvepalus...

— Jūs jais kvepiate! — sušvokštė Grenujis. — Tas kvapas — ant jūsų kaktos, o dešinėje surduto kišenėje turite nosinę, jais sumirkytą. Jie nekokie, tie „Amūras ir Psichė“, jie netikę — per daug juose bergamočių, per daug rozmarino ir per mažai rožių aliejaus.

— Aha, — pratarė Baldinis labai nustebęs, kad pokalbis pakrypo į tokius konkrečius dalykus. — O dar ko per daug?

— Apelsinų žiedų, limečių, gvazdikėlių, muskuso, jazminų, etilo alkoholio ir dar kažko, ko pavadinimo nežinau, bet jis štai, va čia, žiūrėkite, štai! Šiame butelyje! — ir jis dūrė pirštu į tamsą. Baldinis pakėlė žvakidę nurodyta kryptimi, jo žvilgsnis nusekė berniuko smilių iki lentynos ir užkliuvo už butelio su pilkšvai gelsvu balzamu.

— Stiraksas? — paklausė jis.

Grenujis linktelėjo.

— Taip, ir šito yra. Stirakso. — Jis vėl susirietė lyg sutrauktas mėšlungio, mažiausiai gerą tuziną kartų murmuliuodamas sau po nosimi „stiraksas stiraksas stiraksas stiraksas...“

Baldinis prikišo žvakę prie žmogystos, gromuliuojančios stiraksą, ir pagalvojo: „Arba jis apsėstas, arba gudrus sukčius, arba apsigimęs talentas. Juk visai galimas daiktas, kad kvepalus „Amūras ir Psichė“ sudaro tam tikras minėtų medžiagų derinys, tikriausiai taip ir yra. Rožių aliejus, gvazdikėliai ir stiraksas — štai tie trys komponentai, kurių taip įnirtingai šią popietę ieškota. Kitos šios kompozicijos dalys, kurias ir jis tarėsi atspėjęs, jungėsi su jais taip, kaip jungiasi atskiri gabalėliai į dailų apskritą pyragą. Liko tik nustatyti, kokiu tiksliu santykiu reikia vieną su kitu maišyti. Norėdamas tai sužinoti, jis, Baldinis, turėtų dienų dienas eksperimentuoti. Šiurpą keliantis darbas, turbūt dar baisesnis už paprastą dalių identifikavimą, nes tada reikia matuoti, sverti, užsirašinėti ir, be viso to, dirbti velniškai dėmesingai, nes menkiausias neatidumas — sudrebės pipetė, suklysi skaičiuodamas lašus, — ir viskas sugadinta. O kiekvienas nepavykęs bandymas — tai grynas nuostolis. Kiekvienas sugadintas mišinys atsieina nemažai pinigų... Jam magėjo išbandyti tą žmogutį, magėjo iškvosti tikslią „Amūro ir Psichės“ formulę. Jei jis ją žinos, gramo ir lašo tikslumu, — bus akivaizdu, kad tai — akių dūmėjas, kažkaip išgavęs iš Pelisjė receptą, kad įsigytų pasitikėjimą ir įsitaisytų pas Baldinį. O jei atspės apytiksliai, bus aišku, kad turi genialią uoslę, tada kaip genijus jis kels Baldiniui profesinį susidomėjimą. Ne, tai nereiškė, kad Baldinis ėmė abejoti savo priimtuoju sprendimu palikti šį verslą! Jam visai nerūpėjo tie Pelisjė kvepalai. Net jei šis berniokas jų ir litrus pramanytų, Baldiniui nė į galvą nebūtų atėjusi mintis aromatizuoti jais grafo Veramono ispaniškąją odą, bet... Bet juk visą gyvenimą būta parfumeriu, visą gyvenimą vargta sudarinėjant kvepalus, tai ar gali per valandą išblėsti visa profesinė aistra! Dabar jam knietėjo sužinoti tų prakeiktų kvepalų formulę, o dar labiau — išmėginti talentą šio keisto berniuko, pagavusio kvapą nuo jo kaktos. Jis panūdo atskleisti paslaptį. Jam tiesiog pasidarė smalsu.