Патрик Зюскинд - Kvepalai

Bet vos tik truputį pakeldavo akis, už kelių šimtų metrų ant Mainų tilto išvysdavo savo namą — tokį trapų, siaurą ir aukštą, išvysdavo savo kambario langą antrame aukšte, matydavo save patį, stovintį prie lango ir žvelgiantį į upę, stebintį į tolį tekantį vandenį, taip kaip dabar. Bemat išsisklaidydavo gražus sapnas, ir Baldinis, stovintis ant Naujojo tilto, nusigrįždavo dar labiau prislėgtas nei anksčiau, toks prislėgtas kaip dabar, kai nusisukęs nuo lango priėjo prie rašomojo stalo ir atsisėdo. 12

Priešais stovėjo flakonas su Pelisjė kvepalais. Saulės šviesoje rusvas skystis tviskuliavo auksu, skaidrus, be menkiausių drumzlelių. Atrodė visai nekaltas, lyg nestipri arbata, o juk, be keturių penktadalių alkoholio, jame buvo penktadalis paslaptingo mišinio, užkerėjusio visą miestą. Tą mišinį galėjo sudaryti ir trys, ir trisdešimt įvairių medžiagų, sumaišytų tam tikru santykiu — vienu iš nesuskaičiuojamos daugybės galimų variantų. Tai buvo kvepalų dvasia, jei tik kalbant apie to šaltakraujo verteivos Pelisjė kvepalus tinka minėti dvasią. Jos sandarą dabar ir reikėjo nustatyti.

Rūpestingai išsišnypštęs nosį, Baldinis truputėlį nuleido lango žaliuzes, nes tiesioginiai saulės spinduliai kenkia kvapiosioms medžiagoms ir neleidžia susikaupti uodžiant subtilesnius kvapus. Iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukė švarią baltą nėriniuotą nosinaitę ir išskleidė ją. Tuomet lengvai pasukdamas kamštuką atkimšo flakoną. Galvą laikė atkraginęs, o šnerves užspaudęs, nes nenorėjo, gink Dieve, per greitai pagauti kvapo įspūdį tiesiai iš buteliuko. Kvepalus visuomet dera uosti laisvus, sklindančius, jokiu būdu ne koncentruotus. Jis užlašino keletą lašų ant nosinės, pamosavo ją ore, kad išsigaruotų alkoholis, tuomet pasikišo sau po nosimi. Trimis trumpais staigiais įkvėpimais lyg miltelius įtraukė kvapą į save, čia pat išpūtė, pavėdavo sau oro, dar kartą trigubu trūktelėjimu pauostinėjo ir galiausiai įkvėpė labai giliai, paskui viską iškvėpė, iš lėto, daug kartų sulaikydamas, lyg leisdamas orui sprūsti ilgais nuožulniais laiptais žemyn. Numetė nosinę ant stalo ir susmuko į krėslą.

Kvepalai buvo pasibaisėtinai geri. Deja, tas pasigailėjimo vertas Pelisjė išmanė savo darbą. Jis — meistras, tegu Dievas atleidžia, nors, suk jį devynios, ir niekur nesimokė! Baldinis troško, kad tai būtų jo sukurti kvepalai — „Amūras ir Psichė“. Jie nė iš tolo nebuvo vulgarūs. Tiesiog klasikiniai, tobuli ir harmoningi. Ir vis dėlto kerinčiai nauji. Jie buvo gaivūs, bet ne įgrisūs. Spalvingi, bet ne per saldūs. Jie turėjo gilybės, kažkokios didingos, neblunkančios, prašmatnios, tamsiai rusvos gilybės, — ir vis dėlto nebuvo nė kiek įmantrūs ar perkrauti.

Baldinis veik pagarbiai atsistojo ir dar kartelį pakėlė nosinę prie nosies.

— Nuostabu, nuostabu... — murmėjo jis godžiai uosdamas. — Jie linksmi, žavūs, tarsi melodija, jie tiesiog kelia nuotaiką... Nesąmonė, kokia čia nuotaika!

Įtūžęs jis vėl sviedė nosinę ant stalo, apsisuko ir nuėjo į tolimiausią kambario kampelį, tarsi gėdindamasis savo susižavėjimo.

Juokinga! Švaistytis tokiais komplimentais. „Tarsi melodija. Linksmi. Nuostabūs. Kelia nuotaiką“. — Kvailystės! Vaikiškos kvailystės. Akimirksnio įspūdis. Sena klaida. Tai vis temperamentas. Tikriausiai itališka prigimtis. Niekada nevertink, kol uodi! Tai svarbiausia taisyklė, Baldini, tu senas avigalvi! Uosk, kai uodi, o vertink, kai jau būsi prisiuostęs. „Amūras ir Psichė“ nėra nelygūs kvepalai. Jie gana vykęs gaminys. Sumaniai sukurptas niekalas. Vos ne iliuzija. O ko kito gali tikėtis iš tokio žmogaus kaip Pelisjė, tik iliuzijos. Aišku, toks subjektas kaip Pelisjė negamina eilinių kvepalų. Šis sukčius apdumia akis puikiausia meistryste, suglumina uoslę tobula harmonija, šis žmogus yra klasikinio kvapų meno vilkas avies kailiu, vienu žodžiu, — talentingas pabaisa. O tai daug blogiau už kokį savo teisumu įsitikinusį niekdarį.

Bet tu, Baldini, neleisi savęs mulkinti. Tu tik akimirksnį buvai nustebintas pirmojo šio niekalo sukelto įspūdžio. Bet kas žino, kaip jis kvepės po valandos, kai išsisklaidys lakiausios substancijos ir išryškės esmė. Arba kaip jis kvepės šiandien vakare, kai kvapą beskleis tik tie sunkūs, tamsūs komponentai, kurių aromatas dabar yra lyg prieblandoje, dar slepiasi po maloniu žiedų šydu? Luktelėk, Baldini!

Antroji taisyklė sako: kvepalai gyvena laike; jie turi jaunystę, brandos metą ir senatvę. Ir tik tuomet juos galima laikyti vykusiais, jei visais trimis skirtingais gyvenimo laikotarpiais jie skleidžia vienodai malonų aromatą. Argi ne dažnai nutinka, kad mišinys, kurį gaminame, per pirmą bandymą kvepia nuostabiai gaiviai, po kiek laiko — supuvusiais vaisiais, o galiausiai jau tik atgrasiai— grynu cibetinu, nes buvome pernelyg padidinę jo dozę. Apskritai su cibetinu reikia elgtis atsargiai! Vienas jo lašas viršaus gali sukelti katastrofą. Amžina klaida. Kas žino — gal Pelisjė atmatavo per daug cibetino? Gal iki vakaro iš jo ambicingųjų „Amūro ir Psichės“ beliks vien tik kačių šlapimo tvaikas? Dar pažiūrėsim.

Dar pauostysim. Kaip aštrus kirvis sukapoja rąstigalį į mažiausius šipulėlius, taip mūsų uoslė suskaldys jo kvepalus į smulkiausias dalelytes. Tuomet paaiškės, kad šis tariamai stebuklingas aromatas sukurtas paprasčiausiu, gerai visiems žinomu būdu. Mes, parfumeris Baldinis, perkąsime tą actadarį. Nuplėšime jam nuo terlės kaukę ir parodysime novatoriui, ką gali senas amatas. Tikslių tiksliausiai sumaišysime kvepalus pagal jo madinguosius, savo rankomis pagaminsime juos iš naujo, taip tobulai nukopijuosime, kad joks kurtas jų neatskirs nuo tikrųjų. Ne! Mums to negana! Mes juos dar pagerinsime! Surasime ir pašalinsime jo klaidas, ir šitaip pirštu priduriamai parodysime: „Tu niekdirbys, Pelisjė! Niekingas smirdžius! Išsišokėlis parfumerijoje, daugiau niekas!“

Dabar prie darbo, Baldini! Įtempk uoslę ir uosk be jokių sentimentų! Išskaidyk kvapą pagal visas šio meno taisykles! Šiandien iki vakaro turi turėti formulę!

Ir jis puolė atgal prie rašomojo stalo, išsitraukė popieriaus, rašalo, švarią nosinę, viską susidėliojo po ranka ir pradėjo analitinį darbą. Štai kaip tai vyko: ką tik suvilgytą kvepalais nosinę jis greitai pranešdavo sau pro nosį ir iš praplevenančio kvapo debesėlio mėgindavo pagauti vieną ar kitą sudėtinę dalį, neužmiršdamas bendro visų dalių mišinio; tuomet, laikydamas nosinę ištiestoje rankoje kuo toliau nuo savęs, pasižymėdavo atpažinto komponento pavadinimą ir tuoj pat vėl traukdavo nosinę pro nosį mėgindamas nutverti kitą kvapo fragmentą, ir taip toliau... 13

Jis be atvangos darbavosi dvi valandas. Vis karštligiškesni darėsi judesiai, vis nerimastingiau plunksna čežino popierių, vis didesnė kvepalų dozė kliūstelėdavo iš flakono ant nosinės ir buvo kišama po nosim.

Baldinis jau vargiai ką beužuodė, jau seniai buvo apkvaitęs nuo įkvepiamų eterinių substancijų, jau nebegalėjo atskirti nė to, ką bandymo pradžioje manė be jokių abejonių išanalizavęs. Jis žinojo, kad toliau uostyti nebėra prasmės. Jis niekada taip ir neištirs, iš ko sudaryti šie naujoviški kvepalai, tuo labiau šiandien, bet neištirs nei rytoj, net jei jo nosis ir atsigaus su Dievo padėjimu. Jis taip ir neišmoko uostydamas išskirti kvapus. Skaidyti kvapą jam visada buvo nelabas ir atgrasus užsiėmimas. Visumą, geriau ar blogiau susietą visybę narstyti į paprastus fragmentus? Tai neįdomu. Pakaks.

Tačiau jo ranka per tūkstančius kartų išlavėjusiu grakščiu judesiu ir toliau mechaniškai vilgė kvepalais nėriniuotą nosinę, ją kresteldavo ir vikriai pavėduodavo priešais veidą, ir jis kaskart nosinaitei plazdenant pro šalį mechaniškai įtraukdavo į save porciją kvapų prisodrinto oro, o paskui, kaip dera suturėdamas kvėpavimą, leisdavo jam išeiti. Kol pagaliau pati nosis išlaisvino jį nuo tų kančių: iš vidaus alergiškai išpurto, tarsi užsikimšo vaškiniu kamščiu. Dabar jis nieko nebeužuodė ir vos bekvėpavo. Nosis buvo užgulta lyg sergant sunkia sloga, o akių kampučiuose tvenkėsi mažos ašarėlės. Dėkui Dievui aukštybėse! Dabar ramia sąžine galima baigti. Jis jau atliko savo pareigą, atliko iš paskutiniųjų, pagal visas šio meno taisykles ir, kaip jau ne kartą buvo, vėl nesėkmingai. Ultra posse nemo obligatur 2 . Baigta. Rytoj ryte pasiųs ką nors pas Pelisjė parnešti didelį butelį „Amūro ir Psichės“ ir iškvėpins jais, kaip buvo užsakęs grafas Veramonas, ispaniškąją odą. Paskui pasiims savo lagaminėlį, prikrautą senamadiškų muilų, kremų, pomadų, sausų kvepalų ir apsuks ratą po sukriošusių hercogienių salonus. O vieną dieną numirs paskutinė iškaršusi hercogienė, o kartu ir paskutinė jo klientė. Tada ir jis pats jau bus nusenęs ir turės parduoti savo namą Pelisjė ar kokiam kitam kylančiam prekijui, gal ir gaus už jį kelis tūkstančius livrų. Susikrovęs vieną kitą lagaminą, iškeliaus Italijon su savo sena žmona, jei tik ši iki to laiko nebus mirusi. Jei šią kelionę ištvers, nusipirks kaime prie Mesinos mažą namuką — ten jie pigesni. Ir ten jis, Džiuzepė Baldinis, kadaise garsiausias Paryžiaus parfumeris, numirs didžiausiame skurde, kada Dievas panorės. Taip ir turės būti.