Патрик Зюскинд - Kvepalai

O už šviesaus bukmedžio pertvarėlės stovėdavo pats Baldinis, senas ir sustingęs tarsi kolona, su peruku, nubarstytu sidabrine pudra, ir mėlynu surdutu, papuoštu aukso galionais. Kas rytą jis apsipurkšdavo Frandžipanio migdolų vandeniu ir todėl būdavo apsuptas kone regimo debesies, tarsi pasitraukęs į ūkanotą tolumą. Stovėdavo nejudėdamas nelyginant parduotuvės inventorius. Bet vos tik pasigirsdavo melodingas varpelio skambėjimas ir imdavo laistytis garniai, — o tai ne pernelyg dažnai nutikdavo, — jis akimirksniu atgydavo, susitraukdavo, pasidarydavo mažas ir mitrus ir taip vikriai atskrisdavo iš už pertvarėlės, kad kvepiantis migdolų vandens debesis vos spėdavo jam iš paskos. Nuolankiai lankstydamasis prašydavo klientą sėstis ir leisti jam pademonstruoti rafinuočiausius kvapus bei kosmetiką.

Baldinis jų turėjo tūkstančių tūstančius. Jis galėjo pasiūlyti visko: nuo grynųjų esencijų, žiedų aliejų, tinktūrų, ištraukų, sekretų, balzamų, dervų ir kitokių preparatų — birių, skystų ar tąsių, be to, įvairiausių pomadų, pastų, pudrų, muilų, kremų, sausų kvepalų, fiksatorių, briliantinų, eliksyrų barzdai stiprinti, lašų karpoms naikinti, grožio muselių iki įtrynimų, losjonų, uostomųjų druskų, tualetinių skysčių ir begalės tikrų kvepalų. Bet Baldinis nesitenkino tik šiomis klasikinėmis kosmetikos priemonėmis. Jis laikė garbės reikalu kaupti savo krautuvėlėje viską, kas skleidžia kokį aromatą ar kaip nors kitaip gali pasitarnauti kvapams. Todėl šalia smilkymo pastilių, kvapnių sakinių žvakių ir smilkymo juostelių ten buvo visokiausių prieskonių — nuo anyžių sėklų iki žiognagės lapų, taip pat sirupų, likerių ir vaisvandenių, vynų iš Kipro, Malagos ir Korinto, daugybė rūšių medaus, kavos, arbatos, džiovintų ir cukrintų vaisių, figų, saldainių, šokoladų, valgomųjų kaštonų ir netgi konservuotų kapario pumpurų, agurkų, svogūnų ir marinuoto mėlynojo tuno. O paskui dar ir kvepiančios smalkos, kvapnaus laiškų popieriaus, rožių aliejumi dvelkiančio rašalo meilės laiškams, aplankų iš ispaniškosios odos, plunksnakočių iš baltojo sandalmedžio, dėželių ir skrynučių iš kedro, puodelių ir dubenėlių žiedlapiams, žalvarinių indų smilkalams, krištolinių flakonų ir mažų tiglių su šlifuotais gintariniais kamštukais, kvepiančių pirštinių, nosinaičių, muskato žiedais kimštų adatinių ir muskusu garintų sienų apmušalų, ilgiau nei šimtą metų galinčių skleisti kambaryje aromatą.

Žinoma, visos šios prekės nebūtų tilpusios prašmatnioje, į gatvės (tai yra į tilto) pusę esančioje krautuvėje, o kadangi name nebuvo rūsio, tai sandėliais buvo paversti ne tik namo podėliai, bet ir visas antras bei trečias aukštai ir beveik visos pirmo aukšto patalpos į upės pusę. Dėl to Baldinio namuose viešpatavo nenusakomas kvapų chaosas. Tegu ir puikiausia buvo atskirų produktų kokybė, — mat Baldinis pirkdavo tik geriausios kokybės prekes, — bet jų kvapų mišinys buvo nepakeliamas, tarytum koks tūkstančio muzikantų orkestras, kuriame kiekvienas griežia fortissimo vis kitą melodiją. Pats Baldinis ir jo tarnautojai seniai priprato prie šio chaoso ir buvo abejingi jam lyg senstantys dirigentai, — jie juk visi būna apykurčiai. Net ir Baldinio žmona, kuri gyveno ketvirtame aukšte ir įnirtingai gynėsi nuo tolesnio patalpų vertimo sandėliais, su ta daugybe kvapų buvo apsikentusi. Kas kita pirkėjas, pirmąsyk įžengęs į Baldinio krautuvę. Kvapų mišinys tarsi kumščiu trenkdavo jam į nosį, sužavėdavo arba suglumindavo, nelygu koks žmogaus būdas, šiaip ar taip, visai sujaukdavo jausmus, kad vargšas dažnai nebesusivokdavo, ko čia atėjo. Pasiuntinukai pamiršdavo, ko buvo siųsti. Galingi vyrai sukiuždavo. Ne vieną damą ištikdavo pusiau isterijos, pusiau klaustrofobijos priepuolis, jos alpdavo ir teatsigaudavo tik nuo pačios aitriausios uodžiamosios druskos iš gvazdikėlių aliejaus, amoniako ir kamparo spirito.

Šitaip klostantis, tiesą sakant, nekėlė nuostabos tai, kad varpelis prie Džiuzepės Baldinio krautuvės durų vis rečiau beskambindavo persišką melodiją, o sidabriniai garniai vis rečiau bepurkšdavo našlaičių vandenį. 10

— Šenjė! — sušuko Baldinis iš už pertvarėlės, kur jau keletą valandų stovėjo lyg stulpas, įrėmęs akis į duris. — Užsidėkite peruką!

Tarp statinių su alyvų aliejumi ir ant kablių kabančių kumpių iš Bajonės pasirodė Šenjė, Baldinio pameistrys, mažumą jaunesnis už aną, bet taip pat jau senas žmogus. Įėjęs į puošnesnįjį krautuvės skyrių, išsitraukė iš surduto kišenės peruką ir užsimaukšlino ant galvos.

— Jūs išeinate, pone Baldini?

— Ne, — atsakė Baldinis. — Keletui valandų einu į savo darbo kambarį ir norėčiau, kad manęs absoliučiai niekas netrukdytų.

— Ak, suprantu! Komponuosite naujus kvepalus.

BALDINIS. Taip, taip. Grafo Veramono užsakymu. Jis nori aromatizuoti gabalą ispaniškosios odos ir pageidauja ko nors visiškai naujo. Reikalauja ko nors tokio kaip... kaip... tai, ko jis reikalauja, rodos, vadinasi „Amūras ir Psichė“, juos esą sukūręs tas... tas nemokša iš Sent Andrė Dezaro gatvės, kaip jis ten...

ŠENJĖ. Pelisjė.

BALDINIS. Taip. Pelisjė. Teisingai. Tas mažamokslis. Pelisjė „Amūras ir Psichė“. Ar žinote tuos kvepalus?

ŠENJĖ. Taip, taip, o kaipgi. Jais dabar visur kvepia. Ant kiekvieno gatvės kampo. Bet jei jau manęs klausiate — nieko ypatingo! Jie tikrai nieku gyvu negali susilyginti su Jūsų sukurtaisiais, pone Baldini.

BALDINIS. Žinoma, negali.

ŠENJE. Jie visai prastai kvepia, tie „Amūras ir Psichė“.

BALDINIS. Vulgariai?

ŠENJE. Be galo vulgariai, kaip ir visi kiti jo sukurti. Manau, kad juose yra limečių aliejaus.

BALDINIS. Tikrai? O ko dar?

ŠENJE. Gal apelsinų žiedų esencijos. Gal dar ir rozmarino tinktūros. Bet labai tiksliai negaliu pasakyti.

BALDINIS. O man tai nė kiek ir nerūpi.

ŠENJĖ. Žinoma.

BALDINIS. Man nusispjaut, ko tas nevėšėlis Pelisjė įmaišė į savo kvepalus. Man jis ne pavyzdys!

ŠENJE. Jūs teisus, pone.

BALDINIS. Kaip Jums žinoma, man niekas nenurodinės. Kaip Jums žinoma, savo kvepalus aš sudarinėju pats.

ŠENJĖ. Žinau, pone.

BALDINIS. Visas savo idėjas subrandinu pats!

ŠENJĖ. Žinau.

BALDINIS. Ir ketinu sukurti grafui Veramonui tokius kvepalus, kurie sukels tikrą furorą.

ŠENJĖ. Aš tuo neabejoju, pone Baldini.

BALDINIS. Jūs perimate krautuvę. Man reikia ramybės. Niekam neleiskite jokiais reikalais manęs trukdyti, Šenjė...

Taip taręs senis nusliūkino, anei kiek nebe stotingas, bet, kaip ir dera jo amžiui, sulinkęs, beveik lyg būtų primuštas, ir lėtai užkopė laiptais į antrąjį aukštą, kur buvo jo darbo kambarys.

Šenjė įsitaisė už pertvarėlės, atsistojo lygiai taip pat, kaip pirmiau stovėjo meistras, ir įrėmė sustingusį žvilgsnį į duris. Jis žinojo, kas atsitiks per artimiausias valandas: krautuvėje visiškai nieko, o viršuje, Baldinio darbo kambaryje — įprastinė katastrofa. Baldinis nusivilks savo mėlyną Frandžipanio vandeniu persiėmusį surdutą, atsisės prie rašomojo stalo ir lauks įkvėpimo. O įkvėpimas neateis. Tada Baldinis puls prie spintos su šimtais buteliukų ir ims kaip pakliuvo maišyti. Tas mišinys bus nevykęs. Baldinis pratrūks keiktis, atplėš langą ir nusvies jį žemyn į upę. Paskui bandys sumaišyti dar ką nors, bet jam vėl nepasiseks, tada ims šaukti ir šėlti ir, apsvaigęs nuo kambaryje susikaupusių kvapų, praplyš raudoti. Apie septintą valandą vakaro nusileis apgailėtinas apačion, visas tirtės, ašaros ir skųsis: „Nebeturiu uoslės, Šenjė, negaliu sukurti šitų kvepalų, negaliu, negaliu padaryti grafui ispaniškosios odos, aš žuvęs, manyje viskas jau mirę, ir aš noriu mirti, Šenjė, padėkite man numirti!“ Šenjė pasiūlys parsisiųsdinti buteliuką „Amūro ir Psichės“ iš Pelisjė, ir Baldinis sutiks, bet tik su sąlyga, kad nė vienas žmogus nesužinotų apie tokią gėdą. Šenjė prisieks, ir naktį slapčiomis jie iškvėpins grafui Veramonui odą svetimais kvepalais. Viskas bus taip ir ne kitaip, ir Šenjė tetroško, kad visas tas spektaklis kuo greičiau baigtųsi. Baldinis jau nebe didis parfumeris. Taip, anksčiau, kai buvo jaunas, prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, jis išrado „Pietų rožę“ ir „Galantiškąją Baldinio puokštę“, dvejus išties nepakartojamus kvepalus, padėjusius jam susikrauti turtą. Bet dabar jis jau senas ir išsekęs, nebeišmano šiuolaikinių madų ir naujoviško žmonių skonio. Jei kada ir pavyksta jam sukurpti kokius kvepalus, tai išeina labai senamadiškas darinys. Jų niekas neperka, o po metų atskiestus dešimtį kartų tenka iškišti kaip priemaišą fontanų vandeniui. Gaila jo, mąstė Šenjė ir pasitikrino veidrodyje, ar gerai laikosi perukas, gaila senojo Baldinio, gaila gražaus verslo, juk nusmukdys jį; ir savęs gaila, nes kai bus suvis nusmukdęs, aš būsiu per senas ir negalėsiu jo perimti... 11