Патрик Зюскинд - Kvepalai

Ir visgi visi genialūs darbai ne tik skleidžia šviesą, bet ir meta šešėlius, o žmonijai sukelia ne tik malonumų, bet ir apmaudo bei rūpesčių. Deja, liūdnos ir puikiojo Frandžipanio atradimo pasekmės: juk dabar, kai išmokta gėlių, žolių, medžių, dervų ir gyvūnų sekreto dvasią įvilioti į tinktūras ir supilstyti į buteliukus, parfumerijos menas pamažu ima sprūsti negausiems universaliems amato meistrams iš rankų ir atsiveria kelias šarlatanams, jei tik jų uoslė bent pusėtina, kaip, tarkim, šito smirdžiaus Pelisjė. Visai nesidomėdamas, kaip kadaise atsirado nuostabusis jo buteliukų turinys, jis dabar gali paprasčiausiai atsiduoti savo uoslės užgaidoms ir maišyti, kas tik šauna į galvą arba ko šią akimirką pageidauja publika.

Tikriausiai šis mišrūnas Pelisjė, būdamas vos trisdešimt penkerių metų, jau dabar yra susikrovęs didesnį turtą nei jis, Baldinis, sunkiu, atkakliu darbu sukaupė per trijų kartų gyvenimą. Tokių pelisjė kasdien vis daugėja, o tuo tarpu jų, baldinių, diena iš dienos mažėja. Anksčiau tai būtų buvę tiesiog neįmanoma! Kad gerbiamas amatininkas ir patyręs komersantas būtų priverstas kovoti už teisę egzistuoti, — tai prasidėjo tik prieš kelis dešimtmečius! Nuo tada, kai visose srityse kilo naujovių karštinė, tiesiog nesuvaldomas veiklos troškimas, tas įnirtingas eksperimentavimas, ta didybės manija, apėmusi prekybą, transportą ir mokslą!

Arba, sakykim, tas pamišimas dėl greičio! Kam reikia tiek daug naujų kelių, kurie visur kasiojami, tiek naujų tiltų? Kam? Ar yra kokia nauda iš to, kad iki Liono galima nuvykti per savaitę? Kam tai labai svarbu? Kam tai naudinga? Arba plaukti per Atlantą, per mėnesį nudumti į Ameriką, — lyg tūkstantmečiais žmonija kuo puikiausiai neišsivertė ir be šito kontinento. Ką pametė civilizuotas žmogus indėnų džiunglėse arba pas negrus? Net į Laplandiją jie nuvyko, tą, kur šiaurėje amžinųjų ledynų sukaustyta, kur gyvena laukiniai, ėdantys žalias žuvis. Maža to — jie nori atrasti dar vieną žemyną, kuris, sako, esąs Pietų jūroje ar dar kažin kur. Ir kam gi tas pamišimas? Mat kiti darė tą patį, ispanai, prakeiktieji anglai, akiplėšos olandai, su kuriais po to teko kautis, o šito tai iš viso nebuvo galima leisti. Bent 300 000 livrų kainuoja karo laivas, o nuskandinamas per penkias minutes vienu vieninteliu patrankos šūviu, ir sudie amžinai, likite sveiki, mūsų pinigėliai. Ponas finansų ministras pastaruoju metu reikalauja dešimtosios visų įplaukų dalies, tikra pragaištis, net jei jos ir nemokėsi, nes jau pats toks mąstymas pražūtingas.

Visos žmogaus nelaimės kyla iš to, kad jis nenori sėdėti sau tyliai kambary — ten, kur jam vieta. Taip sako Paskalis; Bet Paskalis juk buvo didis žmogus, minties Frandžipanis, kuo tikriausias savo amato meistras, o tokie šiandien nebereikalingi. Dabar jie skaito kurstytojiškas hugenotų arba anglų knygas. Arba rašo traktatus, vadinamuosius mokslo veikalus, kuriuose viskuo ir visais abejoja. Viskas esą nebe taip, viskas dabar staiga turį būti kitaip.

Vandens stiklinėje atseit plaukioja mažutaičiai gyvūnėliai, kurių anksčiau nesimatė; sifilis esąs paprasčiausia liga, o nebe Dievo rykštė; Dievas sukūręs pasaulį ne per septynias dienas, o per milijonus metų, jei dar iš viso jis tai padaręs; laukiniai — tokie pat žmonės kaip ir mes; vaikus mes auklėjame neteisingai; o Žemė nebe apvali kaip anksčiau, tačiau iš viršaus ir iš apačios suplota kaip koks agurotis — tarsi tai būtų svarbu! Visose srityse jie kelia klausimus, naršo, tyrinėja, šniukštinėja ir vis iš naujo eksperimentuoja. Nebepakanka pasakyti, kas ir kaip yra, — viską dabar dar reikia įrodyti, geriausiai su liudytojais, pateikti skaičius, padaryti kažin kokius juokingus bandymus. Visi tie didro ir d’alamberai, Volterai ir ruso, ir balažin dar kaip ten tie visi rašeivos vadinasi, — net ir dvasiškių, ir kilmingųjų tarp jų yra! — jie savo pasiekė: jiems iš tikrųjų pavyko savo pačių klastingą nerimą, tą gryną pomėgį niekuo nesitenkinti ir niekuo pasaulyje neapsiriboti, trumpai tariant, jų galvas apvaldžiusį beribį chaosą paskleisti visoje visuomenėje!

Kur pažvelgsi, visus krečia karštligė. Žmonės skaito knygas, net ir moterys. Kunigai lindi kavinėse. O jei kada ir įsikiša policija, ir įgrūda kalėjiman vieną kurį tų sukčių vadeivų, tai leidėjai ima staugti, įteikinėti peticijas, aukščiausieji ponai ir ponios panaudoja savo įtaką, kol po kelių savaičių jis vėl išeina į laisvę arba būna išsiunčiamas į užsienį, o ten tuomet jau be jokių kliūčių toliau sau kuria pamfletus. Salonuose tauškiama vien apie kometų trajektorijas ir ekspedicijas, sverto jėgą ir Niutoną, apie kanalų kasimą, kraujotaką ir Žemės rutulio skersmenį.

Net ir pačiam karaliui buvo pademonstruota kažkokia naujamadiška nesąmonė, tam tikra dirbtinė perkūnija, vadinama elektra: visam dvarui stebint vienas žmogus patrynė butelio šoną ir pažiro kibirkštys, ir Jo Didenybei, kaip girdėti šnekant, tai padarė didelį įspūdį. Neįmanoma įsivaizduoti, kad jo prosenelis, iš tikrųjų didysis Liudvikas, kuriam sėkmingai valdant Baldinis dar turėjo laimės gyventi daugelį metų, būtų pakentęs tokią juokingą demonstraciją savo akivaizdoje! Štai tokia naujųjų laikų dvasia, ir geruoju visa tai nesibaigs!

Juk jeigu jau be jokios gėdos ir taip įžūliai galima suabejoti Dievo Bažnyčios autoritetu, jei apie Dievo duotą monarchiją ir lygiai taip pat šventą karaliaus asmenį kalbama kaip apie vieną iš viso sąrašo valdymo formų, kurias galima keisti ir pasirinkti pagal savo norą, jei galų gale taip įsidrąsinama, kad ir pats Dievas, Visagalis Viešpats, pats Aukščiausiasis, laikomas nereikalingu ir kuo rimčiausiai tvirtinama, esą tvarka, padorumas ir laimė Žemėje įmanomi ir be Jo, vien dėl pačių žmonių prigimtinio moralumo ir proto... Dieve, Dieve! — tiesą sakant, tuomet nėra ko stebėtis, kad viskas verčiasi aukštyn kojomis, papročiai genda, o žmonija užsitraukia bausmę to, kurį neigia. Blogai visa tai baigsis. Didžioji 1681 metų kometa, iš kurios jie šaipėsi, kurią vadino tiktai žvaigždžių spiečiumi, buvo niekas kitas kaip Dievo perspėjimas, nes ji — dabar mes tai jau žinome — išpranašavo pasileidimo amžių, pakrikimą, dvasinį, politinį ir religinį liūną, kurį žmonija pati susikūrė, į kurį pamažu grimzta ir kuriame puikiai tarpsta tik tokios pasišiaušusios ir dvokiančios balų gėlės kaip tas Pelisjė!

Jis, senis Baldinis, stovėjo prie lango priešais besileidžiančią saulę ir pykčio kupinu žvilgsniu žvelgė į upę. Apačioje išnirdavo baržos ir lėtai plaukdavo į vakarus Naujojo tilto link ir į uostą palei Luvro galerijas. Nė vienos netraukdavo prieš srovę, jos įsukdavo į upės atšaką kitoje salos pusėje. Čia viskas plaukė tolyn: tušti ir pakrauti laivai, irklinės valtys ir negilios žvejų valtelės ir nešvarus rudas, ir auksu tviskantis vanduo, — viskas iš lėto, plačiai ir nesulaikomai plaukė tolyn. O kai Baldinis persisvėrė per langą ir metė įkypą žvilgsnį žemyn, palei pat namo sieną, jam pasivaideno, kad vandens tėkmė tarsi traukia paskui save tilto pagrindus. Jam apsisuko galva.

Jis padarė klaidą, kad nusipirko namą ant tilto, dar didesnė klaida buvo pasirinkti namą vakarų pusėje. Štai dabar prieš akis upė vis bėga į tolumas, ir regisi, kad jis pats ir jo namas, ir per daugelį dešimtmečių įsigytas turtas irgi kažkur išplaukia kaip upė, kad jis per senas ir per silpnas atsispirti šiai galingai srovei. Kartais, kai turėdavo reikalų kairiajame krante, kvartale aplink Sorboną arba prie Šv. Sulpicijaus bažnyčios, jis neidavo per salą ir Sen Mišelio tiltą, o leisdavosi ilgesniu keliu — per Naująjį tiltą, nes šisai nebuvo apstatytas namais. Tuomet atsistodavo prie turėklų rytų pusėje ir žvelgdavo prieš srovę, kad nors kartą pajustų, kaip viskas srūva link jo. Keletą akimirksnių mėgaudavosi vaizduodamasis, kad jo gyvenimas pasisuko antraip, verslas klesti, šeima gyvena laimingas dienas, moterys laksto jam iš paskos, o jo būtis ne menkėja, o vis plečiasi.