Патрик Зюскинд - Kvepalai

Grenujis sutriko. Akimirksnį jam pasirodė, kad tikrai gyvenime nėra regėjęs nieko nuostabesnio už šitą mergaitę. O juk žvakės šviesoje matė tik jos siluetą iš nugaros. Jis, žinoma, turėjo galvoje tai, kad niekada nieko puikesnio nėra uodęs. Bet kadangi žmonių kvapai jam vis dėlto buvo pažįstami, daug tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų kvapų, jis negalėjo suvokti, kaip toks nuostabus aromatas gali sklisti nuo žmogaus. Paprastai žmonių kvapas neišraiškingas arba netikęs. Vaikai kvepia prėskai, vyrai atsiduoda šlapimu, aitriu prakaitu ir sūriu, moterys — laiškiais riebalais ir gendančia žuvimi. Žmonių kvapas visiškai neįdomus, atstumiantis... O štai dabar pirmąsyk gyvenime Grenujis nebegalėjo patikėti savo nosimi ir turėjo pasitelkti pagalbon akis, kad įsitikintų tuo, ką užuodė. Tiesą sakant, jausmų sąmyšis truko neilgai. Iš tiesų jam prireikė tik akimirkos, kad regėjimas patvirtintų uoslės įspūdį ir kad jis jau nė kiek nedvejodamas galėtų ja pasikliauti. Dabar jis užuodė, kad ji yra žmogus, užuodė jos pažastų prakaitą, plaukų riebumą, iš tarpukojo kylantį žuvies kvapą, užuodė su didžiausiu pasitenkinimu. Jos prakaitas kvepėjo taip gaiviai kaip jūros vėjas, plaukai — saldžiai kaip riešutų aliejus, šakumas — kaip vandens lelijų puokštė, oda — kaip abrikoso žiedas... o visų šių komponentų junginys sudarė tokį dievišką, tokį harmoningą, tokį kerintį aromatą, kad visi aromatai, kuriuos Grenujis lig šiol buvo uodęs, visi kvapų deriniai, kuriuos žaisdamas mintyse buvo sukūręs, vienu sykiu sugriuvo nebetekę jokios prasmės. Šimtai tūkstančių kvapų atrodė nieko verti palyginus su šiuo vienu. Šis vienas buvo tas aukštesnysis principas, pagal kurį turėjo išsidėstyti visi kiti. Jis buvo tikrasis grožis.

Grenujui buvo aišku, kad jei neįsigis šio aromato, tai jo gyvenimas nebeteks prasmės. Turi ištyrinėti jį iki menkiausios smulkmenos, iki paskutinio švelniausio niuanso, vien bendro prisiminimo nepakaks. Jis norėjo šį apoteozinį aromatą tarsi antspaudą įsispausti į savo juodos sielos sumaištį, ištyrinėti jį kuo smulkiausiai ir nuo tol mąstyti, gyventi ir uosti tik pagal šios stebuklingos formulės vidines struktūras.

Jis ėmė iš lėto slinkti prie mergaitės, vis artyn ir artyn, žengė po stogeliu ir sustojo per žingsnį už nugaros. Ji jo negirdėjo.

Jos plaukai buvo rusvi, ji vilkėjo pilką berankovę suknelę. Jos pečiai buvo labai balti, o rankos pageltusios nuo pjaustomų mirabelių sulčių. Grenujis stovėjo palinkęs virš jos ir traukė tą kvapą, dabar visiškai gryną, be jokių priemaišų, kylantį nuo kaklo, plaukų, nuo suknelės iškirptės ir plūstantį į jį tarsi gaivi srovė. Dar niekada jam nebuvo taip gera. Bet mergaitei pasidarė vėsu.

Ji Grenujo nematė. Bet pajuto kažkokį baugų jausmą, keistą šiurpulį, koks nukrečia, kai staiga apninka primiršta, seniai įveikta baimė. Jai pasirodė, kad už nugaros traukia šaltas skersvėjis, tarsi kas būtų iki galo atlapojęs duris, vedančias į milžinišką šaltą rūsį. Ir ji padėjo virtuvinį peilį, prispaudė rankas prie krūtinės ir atsigrįžo.

Pamačiusi jį, taip nustėro iš siaubo, kad jam visiškai pakako laiko apgniaužti rankomis jos kaklą. Ji nė nešūktelėjo, nesuspurdėjo, nepamėgino nors kokiu judesiu apsiginti. Savo ruožtu jis į ją nė nepažvelgė. Nematė nei smulkaus, strazdanomis nusėto veido, nei raudonų lūpų, nei didelių žiburiuojančių žalių akių, nes smaugė ją kietai užmerkęs akis ir bijojo tik vieno — kad neprarastų nė truputėlio jos aromato.

Mirusią paguldė ant žemės tarp mirabelių kauliukų, praplėšė suknelę, ir jos aromatas kaip potvynio banga siūbtelėjo į jį ir liete užliejo visą. Jis prigludo veidu prie jos odos ir plačiai išplėstomis šnervėmis perėjo nuo pilvo iki krūtinės, prie kaklo, per veidą ir plaukus ir atgal prie pilvo, žemyn iki šakumo, per jos baltas kojas. Išuostė visą nuo galvos iki kojų pirštelių, surinko paskutinius kvapo likučius prie smakro, bambos ir nuo raukšlių alkūnių linkiuose.

Kai ji išuostyta suglebo, jis kurį laiką dar tupėjo šalia, kad atsikvošėtų, nes buvo sklidinas jos kvapo. Nenorėjo nė trupučio prarasti. Pirmiausia reikėjo sandariai užsklęsti vidines pertvaras. Tik tada jis atsistojo ir užpūtė žvakę.

Tuo metu Senos gatve dainuodami ir šūkaudami „vivat!“ pradėjo grįžti namo šventės dalyviai. Grenujis tamsoje pagal kvapą rado išėjimą į skersgatvį ir į Mažųjų Augustinų gatvę, kuri, kaip ir Senos gatvė, vedė prie upės. Kiek vėliau žmonės aptiko mirusiąją. Kilo triukšmas. Uždegė fakelus. Atvyko miesto sargyba. O Grenujis jau seniai buvo kitame krante.

Tą naktį jo kamaraitė atrodė jam besanti rūmais, o lentų gultas — prabangia lova su baldakimu. Per visą gyvenimą jis dar nebuvo patyręs, kas yra laimė. Gal retkarčiais ir jusdavo kažkokį neaiškų pasitenkinimą. Bet dabar virpėjo iš laimės ir apimtas begalinės palaimos negalėjo užmigti. Jis jautėsi lyg antrąsyk gimęs, ne, ne antrąsyk, o pirmąsyk, nes iki šio laiko tik egzistavo kaip gyvulys, turintis apie save miglotą supratimą. Bet šiandien jam atrodė, kad jis pagaliau sužinojo, kas iš tikrųjų esąs: ogi ne kas kitas kaip genijus; ir kad jo gyvenimas turi prasmę ir paskirtį, tikslą ir aukštesnį pašaukimą: ir būtent ne mažesnį kaip padaryti perversmą kvapų pasaulyje; ir kad jis vienas pasaulyje turi visas tam būtinas priemones: puikią uoslę, fenomenalią atmintį ir, svarbiausia, tos mergaitės iš Marė gatvės įsimintiną kvapą, kuriame lyg magiškoje formulėje yra viskas, kas sudaro kvepalus, — švelnumas, jėga, patvarumas, įvairovė ir gąsdinantis, kerintis grožis. Jis surado kompasą savo būsimam gyvenimui. Ir kaip ir visi genialūs pabaisos, išorinio įvykio pastūmėti į tiesų kelią, vedantį į spiralinį jų sielų chaosą, Grenujis nebenukrypo nuo to, ką manėsi suvokęs kaip savo lemtį. Dabar jam pasidarė aišku, kodėl taip atkakliai ir įnirtingai kabinosi į gyvenimą: jis turėjo tapti kvapų kūrėju. Ir ne šiaip sau kokiu. Didžiausiu visų laikų parfumeriu.

Dar tą pačią naktį prieš užmigdamas, o paskui sapne jis patikrino milžiniškus savo prisiminimų griuvėsius. Peržiūrėjo milijonų milijonus kvapų kaladėlių ir sistemingai jas sutvarkė: geras prie gerų, blogas prie blogų, subtilias prie subtilių, šiurkščias prie šiurkščių, smirdžias prie smirdžių, dieviškas prie dieviškų. Per kitą savaitę ši tvarka vis tobulėjo, kvapų katalogas vis gausėjo ir diferencijavosi, vis labiau aiškėjo hierarchija. Ir netrukus Grenujis jau galėjo planingai pradėti statyti pirmuosius kvapų statinius: namus, sienas, pakopas, bokštus, rūsius, kambarius, slaptas menes... kasdien vis besiplečiančią, kasdien vis gražėjančią ir vis tobulesnės sandaros įstabiausių kvapų kompozicijų tvirtovę.

— Kad šios grožybės kūrimas prasidėjo nuo žmogžudystės, jo nė kiek nejaudino, jei jis išvis tai įsisąmonino. Mergaitės iš Marė gatvės, jos veido, jos kūno jis jau nebeprisiminė. Juk pasisavino ir išsaugojo visa, kas joje buvo geriausio, — jos kvapo esmę. 9

Anais laikais Paryžiuje buvo geras tuzinas parfumerių. Šešetas jų gyveno dešiniajame upės krante, šešetas — kairiajame, o vienas — per patį vidurį, ant Mainų tilto, jungusio dešinįjį krantą su Sitė sala. Abiejose šio tilto pusėse buvo taip tankiai pristatyta keturaukščių namų, kad niekur nesimatė upės ir atrodė, jog vaikštai paprasčiausia, ant tvirto pagrindo nutiesta ir, be to, nepaprastai elegantiška gatve. Iš tiesų Mainų tiltas buvo viena ištaigiausių prekybos vietų mieste. Čia veikė garsiausios krautuvės, čia buvo įsikūrę auksakaliai, inkrustuotojai, geriausi perukų, rankinių ir lagaminų meistrai, ploniausių moteriškų baltinių ir kojinių gamintojai, rėmų paveikslams dirbėjai, prekiautojai ilgaauliais raitelių batais, antpečių siuvinėtojai, auksinių sagų liejikai ir bankininkai. Čia stovėjo ir parfumerio bei pirštininko Džiuzepės Baldinio parduotuvė ir kartu gyvenamasis namas. Virš jo vitrinos buvo ištemptas prašmatnus žaliai nulakuotas baldakimas, šalia kabojo iš aukso nulietas herbas: auksinis flakonas, iš kurio stiebėsi auksinių gėlių puokštė. Prie durų gulėjo raudonas kilimas, irgi su auksu išsiuvinėtu Baldinio herbu. Kai tik durys prasiverdavo, suskambėdavo varpelis ir pasigirsdavo persiška melodija, o du sidabriniai garniai imdavo švirkšti iš savo snapų našlaičių vandenį į paauksuotą dubenį, kuris savo ruožtu irgi buvo kaip tas flakonas iš Baldinio herbo.