Патрик Зюскинд - Kvepalai

Išoriškai jis darėsi vis uždaresnis. Jam labiausiai patiko vienam slampinėti po šiaurinį Sent Antuano priemiestį, naršyti po daržus, vynuogynus, pievas. Kartais vakarais negrįždavo į namus, keletui dienų kažkur pradingdavo. Kai gaudavo už tai lazdų, nesipriešindavo ir nesiskųsdavo. Namų areštas, maisto atėmimas, darbas už bausmę jo elgesio pakeisti negalėjo. Pastebimos įtakos nepadarė ir parapinė Dievo Motinos malonės mokykla, kurią pusantrų metų priešokiais lankė. Ten išmoko šiek tiek skiemenuoti ir parašyti savo vardą, daugiau nieko. Mokytojas laikė jį silpnapročiu.

Užtat ponia Gajar pastebėjo, kad jis turi tam tikrų be galo neįprastų, galima sakyti, antgamtinių sugebėjimų ir savybių: jis nebijojo kaip kiti vaikai tamsos ir nakties. Jį buvo galima bet kuriuo metu bet kokiu reikalu pasiųsti į rūsį, kur kiti vaikai net ir su žibintu vos išdrįsdavo eiti, arba nors ir tamsiausią naktį paprašyti, kad atneštų iš pašiūrės malkų. Jis niekada neimdavo kuo pasišviesti, bet greitai surasdavo ir kaipmat atnešdavo ką lieptas, nepadaręs nė vieno netikslaus judesio, už nieko neužkliuvęs ir nieko neapvertęs. Bet dar keisčiau buvo tai, kad jis, kaip tarėsi ne vieną kartą įsitikinusi ponia Gajar, kiaurai permatė popierių, medžiagą, medį, net tvirtas mūro sienas ir užvertas duris. Net neįžengęs į miegamąjį žinojo, kas iš auklėtinių ten yra. Juto, kad žiediniame kopūste susirangęs vikšras, nors kopūstas dar nebuvo perpjautas.

O vieną kartą, kai ponia Gajar taip gerai paslėpė pinigus, kad nė pati nebegalėjo rasti (ji vis keisdavo savo slėptuves), nė sekundės nedvejojęs, nurodė vietą už židinio dūmtraukio, ir ką gi, — jie ten ir buvo! Net ir ateitį galėdavo numatyti: būdavo, gerokai iš anksto praneša apie kokio nors žmogaus apsilankymą arba neklysdamas nuspėja artinantis audrą, nors danguje dar nė mažiausio debesėlio. Kad jis visa to, žinoma, nematė neregėjo akimis, bet užuodė vis jautrėjančia ir stiprėjančia uosle, — vikšrą kopūste, pinigus už dūmtraukio, žmones kiaurai sieną ir už keleto kvartalų, — apie tai ponia Gajar nė sapne nebūtų susapnavusi, net jei jos uoslės ir nebūtų pažeidęs anas smūgis pagaikščiu. Ji buvo tikra, kad šis berniukas — silpnaprotis ar ne — turi antrą veidą. O kadangi žinojo, kad dviveidžiai užtraukia nelaimę ir mirtį, jai darėsi kraupu. Dar kraupesnė, tiesiog nepakeliama buvo mintis, kad su ja po vienu stogu gyvena žmogus, iš prigimties gebantis kiaurai sienas ir dūmtraukius matyti rūpestingai paslėptus pinigus. Kai tik pastebėjo šią siaubingą Grenujo galią, nutarė juo atsikratyti, ir kaip tik taip susiklostė, kad maždaug tuo laiku — Grenujui buvo aštuoneri metai — Šv. Marijos vienuolynas, nepaaiškinęs priežasčių, liovėsi mokėti kasmetines įmokas. Ponia nebepriminė vienuolynui apie skolą. Padorumo dėlei lukterėjo dar savaitę, bet pinigų nesulaukė, tada paėmė berniuką už rankos ir leidosi su juo į miestą.

Morteleri gatvėje, netoli upės, gyveno vienas jos pažįstamas odininkas, pavarde Grimalis, kuriam nuolat darbams reikėjo jaunuolių — ne mokinių ar pameistrių, o pigių juodadarbių. Juk šiame amate tenka atlikti tokių pavojingų sveikatai darbų, — kaišti pūvančius žvėrių kailius, maišyti nuodingus rauginimo ir dažymo tirpalus, išgauti ėdžius kandikus odai apdoroti, — kad sąmoningas meistras stengiasi patausoti apmokytus pagalbininkus ir samdosi bedarbius, benamius valkatas arba beglobius vaikus, kurių, atsitikus nelaimei, niekas nepasigestų ir kurių likimu niekas nesidomėtų. Be abejo, ponia Gajar žinojo, kad Grenujis Grimalio raugykloje pagal žmogaus galimybes neturėjo šansų išgyventi. Bet ji buvo ne iš tų moterų, kurios dėl to suka galvą. Juk savo pareigą ji atliko. Globos sutartis baigėsi. Kas toliau nutiks globotiniui, jos nebedomino. Jei išgyvens — gerai, jeigu mirs — irgi gerai, — svarbiausia, kad viskas vyktų teisėtai. Todėl ji paprašė iš pono Grimalio raštiško patvirtinimo, kad perdavė jam berniuką, savo ruožtu pasirašė gavusi penkiolika frankų komisinių ir patraukė atgal į Šarono gatvę. Ji nejuto nė mažiausių sąžinės priekaištų. Priešingai, manė, kad pasielgė ne tik teisėtai, bet ir teisingai, nes išlaikyti vaiką, už kurį niekas nemoka, buvo galima tik kitų vaikų arba savo pačios sąskaita. Tai gal net keltų grėsmę kitų vaikų ar net ir jos ateičiai, o galų gale užtikrintai privačiai mirčiai, tam vieninteliam norui, likusiam jos gyvenime.

Kadangi čia mes skiriamės su ponia Gajar ir daugiau nebesusitiksime, keliais sakiniais nupasakosime jos dienų pabaigą. Nors ponios siela užgeso dar vaikystėje, ji pati, savo nelaimei, sulaukė žilos senatvės. 1782 mūsų Viešpaties metais, sulaukusi beveik septyniasdešimties, ji paliko savo verslą, nusipirko, kaip buvo ketinusi, rentą, ir sėdėdama savo namelyje laukė mirties. Bet mirtis vis neatėjo. Vietoj jos atėjo kitkas, ko negalėjo numatyti nė vienas žmogus pasaulyje ir ko dar niekada čionai nebuvo, ogi revoliucija, tas pašėlęs visų visuomeninių, moralinių ir transcendentinių santykių perversmas. Iš pradžių ši revoliucija nedarė jokios įtakos ponios Gajar likimui. Bet vėliau — ji jau buvo veik aštuoniasdešimties — netikėtai paaiškėjo, kad žmogus, mokėjęs jai rentą, priverstas emigruoti, jo turtas nusavintas ir iš varžytinių parduotas vienam kelnių fabrikantui. Kurį laiką dar atrodė, kad ši permaina neturės poniai Gajar lemtingų padarinių, nes kelnių fabrikantas ir toliau rentą mokėjo tvarkingai. Bet paskui atėjo diena, kai pinigus ji gavo nebe monetomis, o mažais spausdintais popierėliais, ir tai buvo jos materialinio žlugimo pradžia.

Po dvejų metų rentos nebeužteko net užsimokėti už malkas. Ponia buvo priversta parduoti namą už apgailėtinai mažą kainą, nes ir be jos staiga atsirado tūkstančiai žmonių, kuriems taip pat teko parduoti savo namus. Ir vėl mainais gavo tik šituos netikusius popierėlius, ir vėl po dvejų metų jie buvo kone beverčiai, o 1797-aisiais — artinosi jos devyniasdešimtas gimtadienis — ji prarado visą per savo amžių alinančiu triūsu po kruopelę sukauptą turtą ir prisiglaudė mažučiame kambarėlyje Kokli gatvėje. Ir tik dabar, vėluodama dešimt dvidešimt metų, pasivertusi kamuojančiu augliu, atkėblino mirtis. Liga stvėrė ponią už gerklės, atėmė iš pradžių apetitą, paskui balsą, ir ji nė žodeliu negalėjo pasipriešinti, kai buvo gabenama į vargšų prieglaudą. Ten ją paguldė toje pačioje salėje, kimšte prikimštoje šimtais mirtimi besigaluojančių žmonių, kurioje kadaise mirė jos vyras, įkišo į vieną lovą su penketu kitų visiškai svetimų senių. Jos gulėjo prigludusios viena prie kitos, kol po trijų savaičių visiems matant atėjo mirtis. Paskui ją užsiuvo į maišą, ketvirtą valandą ryto kartu su penkiasdešimčia kitų numirėlių sumetė į vežimą ir tyliai skimbsint varpeliui nuvežė į naujas Klamaro kapines, tas, kur už mylios nuo miesto vartų, ir palaidojo bendrame kape po storu negesintų kalkių sluoksniu.

Tai buvo 1799 metais. Dėkui Dievui, ponia nenujautė tokio savo likimo, kai aną 1747 metų dieną ėjo namo, palikusi berniuką Grenujį ir mūsų pasakojimą. Ko gero, būtų praradusi tikėjimą teisingumu, o kartu ir vienintele jai suvokiama gyvenimo prasme. 6

Metęs pirmąjį žvilgsnį į poną Grimalį, ne, su pirmuoju įkvėpimu įtraukęs Grimalio kvapo dvelksmą, Grenujis suprato, kad šis žmogus galėtų mirtinai primušti nors ir už menkiausią nusižengimą. Jo gyvenimas dabar tebuvo vertas tiek, kiek darbas, kurį galėjo atlikti, tik tiek, kiek naudos iš jo tikėjosi Grimalis. Ir Grenujis nuolankiai pakluso savo šeimininkui, ir nė karto nemėgino pasipriešinti. Jis vėl diena iš dienos kaupė savyje užsispyrimo ir atkarumo energiją, naudojo ją vien tam, kad, panašiai kaip erkė, pergyventų besiartinantį ledynmetį: kantriai, santūriai, nepastebimai, pasilikdamas sau mažiausią, bet gerai saugomą vilties kibirkštėlę. Jis tapo paklusnumo, nereiklumo ir uolumo pavyzdžiu, kiekvieną paliepimą suprasdavo iš pusės žodžio, tenkinosi bet kokiu maistu. Vakarais klusniai leisdavosi uždaromas į kamarėlę, pristatytą prie dirbtuvės šono, kur buvo laikomi visokie rakandai ir kabojo pasūdytos žalios odos. Čia jis miegodavo ant plikos plūktinės aslos. Ištisas dienas dirbdavo sulig šviesa, žiemą — aštuonias, vasarą — keturiolika, penkiolika, šešiolika valandų: kaišdavo pragariškai dvokiančius kailius, mirkydavo vandeny, valydavo nuo jų plaukus, kalkindavo, ėsdindavo, mindavo, įtrindavo alūnu, skaldydavo malkas, lupdavo beržų ir kukmedžių žievę, leisdavosi į rauginimo duobes, pilnas ėdžių garų, klodavo sluoksniais odas ir žieves, kaip liepdavo pameistriai, apibarstydavo sugrūstais juodaisiais riešutais, tą šiurpų laužą apdangstydavo kukmedžio šakomis ir apkasdavo žeme. Po kelerių metų jam tekdavo jį vėl atkasti ir lyg iš kapų traukti kailių lavonus, išraugintų odų mumijas.