Патрик Зюскинд - Kvepalai

Tėvas Terjė pamaži pakėlė galvą, perbraukė porą kartų pirštu per plikę tarsi norėdamas suglostyti plaukus, lyg netyčiom prisidėjo pirštą prie nosies ir susimąstęs pauostė.

— Kaip karamelė?.. — paklausė ir pamėgino darsyk prabilti griežtai. — Karamelė! Ką tu žinai apie karamelę? Ar kada ją valgei?

— Ne visai taip, — atsakė žindyvė. — Bet kartą buvau dideliame viešbutyje Sent Onorė gatvėje ir mačiau, kaip ją gamina iš tirpdyto cukraus ir grietinėlės. Kvepėjo taip skaniai, kad aš per amžius neužmiršiu.

— Gerai jau, gerai, — Terjė patraukė pirštą iš panosės. — O dabar malonėk patylėti! Mane be galo vargina toks niekų tauškimas. Matau, jog dėl šiokių ar tokių priežasčių atsisakai toliau maitinti tau patikėtą kūdikį Žaną Batistą Grenujį ir grąžini jį laikinajam jo globėjui Šv. Marijos vienuolynui. Labai gaila, bet, regis, negaliu nieko pakeisti. Tu laisva.

Tai pasakęs, stvėrė pintinę, dar kartą įkvėpė beišsisklaidančio šilto vilnų ir pieno tvaiko ir, užtrenkęs vartus, pasuko į savo kontorą. 3

Tėvas Terjė buvo išsilavinęs žmogus. Jis studijavo ne tik teologiją, bet buvo skaitęs ir filosofų raštus, be to, domėjosi botanika ir alchemija. Jis stengėsi lavinti savo kritinį protą. Tiesa, nebūtų leidęsis taip toli kaip tie, kurie ima abejoti stebuklais, orakulais arba Šventojo Rašto pasakojimų tiesa, net kai šie iš esmės ir nepaaiškinami protu arba jam net prieštarauja. Tokių klausimų geriau neliesdavo, jie buvo nemalonūs, galėjo sukelti kankinančių dvejonių ir nerimo, o juk norint vadovautis protu kaip tik būtini tvirti įsitikinimai ir ramybė. Bet tėvas Terjė kuo ryžtingiausiai kovojo su paprastų žmonių prietarais. Šie raganavo, būrė kortomis, nešiojo amuletus, užkalbinėjo nuo piktos akies, iššaukinėjo dvasias, rodė fokusus mėnulio pilnaty — ir ko tik jie neišdarinėjo! Jį labai slėgė, kad tokie pagoniški papročiai vis dar neišgyvendinti, nors krikščioniškoji religija išpažįstama jau daugiau kaip tūkstantis metų. O atidžiau patyrinėjus daugelį vadinamojo velnio apsėdimo ir parsidavimo šėtonui atvejų paaiškėdavo, kad tai tik prietarai ir akių dūmimas. Tiesa, neigti paties šėtono egzistavimą, abejoti jo galybe — taip toli tėvas Terjė nebūtų nuėjęs; spręsti klausimus, susijusius su teologijos pamatais, — ne paprasto, kuklaus vienuolio reikalas, tam yra kitos instancijos. Kita vertus, jei tokia ribota moteriškė kaip toji žindyvė tvirtina aptikusi kaži kokią velniavą, tai aišku kaip dieną, kad velnias čia nagų nebus prikišęs. Ji tarėsi jį aptikusi, ir būtent tai aiškiai įrodo, kad nieko velniško čia negali būti, nes velnias juk ne toks kvailas, kad leistųsi susekamas žindyvės Žanos Biusi. Ir dar uosle! Tuo paprasčiausiu, pačiu primityviausiu iš visų pojūčių. Tarsi iš pragaro sklistų sieros, o iš rojaus — smilkalų ir miros kvapai! Juk tai tamsiausias prietaras, kaip slogiais pagonių laikais, kai žmonės dar gyveno kaip gyvuliai, kai jų regėjimas dar buvo toks silpnas, kad neskyrė spalvų, bet jie patys manė jaučią kraujo kvapą, pagal kvapą manė galį atskirti draugą nuo priešo, įsivaizdavo, kad juos užuodžia milžinai žmogėdros ir vilkolakiai, kad jų tyko erinijos, — todėl savo atgrasiems dievams ant aukurų aukojo dvokiančias, dūmų stulpais virstančias aukas. Siaubinga! „Kvailys mato nosimi“ daugiau negu akimis, ir, matyt, Dievo duotojo proto šviesa turės šviesti dar tūkstantį metų, kol išvaikys paskutinius pirmykščių tikėjimų likučius.

— Ak, vargšas mažutėlis! Nekaltas kūdikėlis! Guli sau kraitelėje, saldžiai snaudžia ir nė nenutuokia, kaip bjauriai yra įtarinėjamas. Ta akiplėša drįsta tvirtinti, esą tu nekvepi, kaip turi kvepėti žmonių vaikai. Na, ką mes į tai atsakysime? U tiu tiu!

Ir jis lengvai pasūpavo kraitelę ant kelių, pirštu paglostė kūdikiui galvelę, keletą kartų pakalbino „u tiu tiu“. Šis kreipinys jam atrodė toks meilus ir raminantis.

— Atseit turi kvepėti karamele, kokia nesąmonė, u tiu tiu.

Po kiek laiko jis ištraukė iš krepšio pirštą, pakišo sau po nosimi, apuostė, bet neužuodė jokio kito kvapo be raugintų kopūstų, kurių buvo valgęs pietums.

Akimirką padvejojęs ir apsidairęs, ar kas neseka, pakėlė pintinę nuo žemės ir įkišo į ją savo storą nosį. Įkišo taip giliai, kad plonyčiai rusvi vaiko plaukučiai pakuteno šnerves, ir apuostė kūdikio galvutę, tikėdamasis pajusti kokį nors kvapą. Jis nelabai įsivaizdavo, kaip turi kvepėti kūdikio galvutė. Žinoma, tik ne karamele, tai buvo aišku, juk karamelė — ištirpdytas cukrus, tad kaipgi kūdikis, iki šiol gėręs tik pieną, kvepės tirpdytu cukrumi. Galėtų kvepėti pienu, maitintojos pienu. Bet pienu jis nekvepėjo. Galėjo kvepėti plaukais, oda ir plaukais, ir galbūt šiek tiek vaikišku prakaitu. Ir Terjė pasiruošė užuosti odos, plaukų ir švelnaus vaikiško prakaito kvapą. Bet neužuodė nieko. Kad ir labai norėdamas. Tikriausiai kūdikiai neturi kvapo, pagalvojo, taip ir bus. Mat jeigu kūdikis valyvai prižiūrimas, tai jis negali kvepėti, taip kaip nemoka kalbėti, bėgioti ir rašyti. Tie dalykai įgyjami augant. Tiesą sakant, žmogus ima skleisti stiprų kvapą tik pradėjęs lytiškai bręsti. Taip — ir ne kitaip. Argi Horacijus kadaise nerašė: „Jaunuolis kvepia ožiuku, o mergaitė pražysdama — kaip baltas narcizo žiedelis...“ — o romėnai šį tą nutuokė apie tuos dalykus. Žmogaus kvapas — visada kūniškas, taigi nuodėmingas. Tai kaipgi kvepės kūdikis, kuris nė sapne nesapnavo kūniškų nuodėmių? Kuo jis kvepės? U tiu tiu? Niekuo!

Terjė vėl pastatė kraitelę ant kelių ir palengva pasūpavo. Vaikas vis dar kietai miegojo. Jo dešinė rankytė, suspausta į kumštelį, mažytė ir rausva, kyšojo iš po antklodės ir kartais jaudinančiai krypteldavo prie skruosto. Terjė nusišypsojo ir visai nelauktai pajuto palaimą. Akimirkai jis leido sau fantastiškiausią mintį, tarsi jis pats — vaiko tėvas. Tarsi jis — ne vienuolis, o paprastas miestietis, gal doras amatininkas, turintis pačią, tokią šiltą vilna ir pienu kvepiančią moteriškę, su ja susilaukęs sūnaus ir štai sūpuojantis jį ant kelių, savo paties kūdikį, u tiu tiu... Nuo tos minties jam pasidarė gera. Ji buvo kažkokia tvarkinga. Tėvas sūpuoja ant kelių sūnų, u tiu tiu, paveikslas senas kaip pasaulis, bet vis naujas ir teisingas nuo pat pasaulio sukūrimo, taigi! Terjė širdis apsalo, jį užplūdo sentimentalūs jausmai.

Čia vaikas prabudo. Pirmiausia nubudo jo nosis. Mažutė noselė sujudėjo, užsirietę viršun ir ėmė uostinėti. Įtraukė oro ir iškvėpė su trumpais trūkčiojimais, tarsi nevykusiai nusičiaudėdama. Tada nosis susiraukė, ir vaikas atsimerkė. Jo akys buvo neaiškios spalvos — tarp austrių pilkumo, opalo ir baltai kreminio atspalvio, tarsi gleimaus rūko aptrauktos ir, matyt, dar nelabai prisitaikę regėti. Terjė pasirodė, kad jos visai jo nemato. Kas kita nosis. Blausios vaiko akys skersavo nežinia kur, bet nosis, regis, surado aiškų tikslą, ir Terjė apėmė be galo keistas jausmas, kad tas tikslas — tai jis, jo asmuo, pats Terjė. Mažyčiai nosies sparneliai aplink dvi mažytes skylutes vaiko veide išsipūtė lyg besiskleidžiantis pumpuras. Arba veikiau lyg taurelės plėšriųjų augalėlių, augančių karališkajame botanikos sode. Tarsi jos, kaip ir tie augalai, turėtų kažkokią nepaprastą traukos jėgą. Terjė pasirodė, kad vaikas mato jį šnervėmis, žiūri į jį akylai tyrinėdamas, skvarbiau, negu įmanoma žvelgti akimis, tarsi ryte rydamas nosimi kažką sklindantį nuo jo, nuo Terjė, ko jis negali nei suturėti, nei paslėpti... Bekvapis vaikas be jokios gėdos uostinėja jį, va kaip! Vaikas jį uodžia! Staiga Terjė pasijuto dvokiąs — prakaitu ir actu, raugintais kopūstais ir neplautais drabužiais. Pasijuto nuogas ir bjaurus, tarsi nužiūrinėjamas to, kuris pats niekuo neišsiduoda. Net per odą, regis, jis jį uodė, kiaurai skverbdamasis iki pat sielos gelmių. Švelniausi jausmai, nedoriausios mintys apsinuogino priešais šią goslią nosytę, kuri dar nė nebuvo tikra nosis, vien tik kauburėlis. Ritmingai besiraukšlėjantis, besipučiantis ir virpčiojantis mažulytis skylėtas organas. Terjė nupurtė šiurpas. Dabar jis irgi suraukė nosį lyg užuodęs kažką dvokaus, su kuo nenorėjo turėti jokių reikalų. Išgaravo širdžiai miela mintis, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. Išsisklaidė sentimentali tėvo, sūnaus ir kvepiančios motinos idilė. Nuplėštas jaukus minčių šydas, kuriuo vaizduotėje jis buvo apgaubęs šį vaiką ir save patį: svetima, šalta būtybė gulėjo jam ant kelių, priešiškas gyvis, ir jei ne Terjė charakteriui būdinga savitvarda, Dievo baimė ir racionalus požiūris į pasaulį, tai pasibjaurėjimo pagautas būtų bloškęs jį šalin kaip kokį vorą.