Патрик Зюскинд - Kvepalai

Tokia erkė buvo mažasis Grenujis. Jis gyveno užsisklendęs ir laukė geresnių laikų. Pasauliui jis nieko, be savo išmatų, nedavė; nė šypsnio, nė šūksnio, nė akių blyksnio, ir netgi nė kvapo. Bet kuri kita moteris būtų atstūmusi šį baisų vaiką. Tik ne ponia Gajar. Juk ji neužuodė, kad jis nekvepia, ir nesitikėjo iš jo jokio sielos virpesio, nes jos pačios siela buvo tarsi vašku užantspauduota.

Užtat kiti vaikai išsyk pajuto, kad su Grenuju kažkas ne taip. Nuo pat pirmos dienos naujokas kėlė jiems siaubą. Jie vengė eiti pro dėžę, kurioje jis gulėjo, ir gūždavosi viens prie kito savo gultuose, tarsi kambaryje būtų pasidarę šalčiau. Mažesnieji kartais naktį pravirkdavo; jiems atrodydavo, kad kambaryje traukia skersvėjis. Kiti sapnuodavo, tarsi jiems kažkas atima kvapą. Kartą vyresnieji susimokė jį uždusinti. Suvertė jam ant galvos skudurų, antklodžių ir šiaudų, viską užslėgė plytomis. Kai kitą rytą ponia Gajar jį atkapstė iš po šitos krūvos, jis buvo visas užilsęs, sumankytas ir pamėlęs, bet nemiręs. Vaikai mėgino dar porą kartų — veltui. Paprasčiausiai pasmaugti rankomis apgniaužus kaklą ir užkišti jam burną ir nosį būtų buvę patikimiau, bet jie nedrįso. Nenorėjo liestis prie jo. Bjaurėjosi juo kaip didžiuliu voru, kurį šlykštu savo rankomis sutrinti.

Kai Grenujis paaugo, jie liovėsi kėsinęsi į jo gyvybę. Matyt, suvokė, kad jį sunaikinti neįmanoma. Dabar jie suko jam iš kelio, bėgo šalin ar bent vengė prisiliesti. Nepasakysi, kad nekentė jo. Arba kad pavyduliavo, pavydėjo jam geresnio kąsnio. Tokiems jausmams ponios Gajar namuose nebuvo nė mažiausio preteksto. Jiems paprasčiausiai nepatiko, kad jis čia buvo. Jie jo neužuodė. Jie jo bijojo. 5

Vis dėlto iš pažiūros Grenujis neturėjo nieko, kas galėtų kelti siaubą. Paūgėjęs nebuvo nei pernelyg aukštas, nei labai stiprus, tiesa, negražus, bet ne toks jau bjaurus, kad išsigąstum išvydęs. Jis nebuvo agresyvus, niekšiškas, klastingas, prie nieko nekibo. Mieliau laikėsi nuošalyje. Jo intelektas, rodos, tuo labiau negalėjo ko nors bauginti. Tik trejų metų jis atsistojo ant kojų, o pirmąjį žodį ištarė sulaukęs ketverių. Tai buvo žodis „žuvys“ — jis išsprūdo jam lyg aidas netikėto susijaudinimo akimirką, kai Šarono gatve iš tolo artinosi žuvų pardavėjas garsiai siūlydamas savo prekę. Kiti jam išslydę žodžiai buvo „pelargonija“, „ožkidė“, „kalafioras“ ir „Žakas Pabaisa“, pastarasis — tai pravardė sodininko padėjėjo iš netolimo Šv. Kryžiaus vienuolyno, priešokiais jis dirbdavo pas ponią Gajar pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus ir pasižymėjo tuo, kad nė karto per visą gyvenimą nebuvo prausęsis. Veiksmažodžiai, būdvardžiai ir dalelytės Grenujui visai nerūpėjo. Be „taip“ ir „ne“, kuriuos, beje, pirmąsyk ištarė irgi labai vėlai, jis sakydavo tik daiktavardžius, tiesą sakant, tik konkrečių daiktų, augalų, gyvūnų pavadinimus bei žmonių vardus, bet ir tai tik tada, kai tie daiktai, augalai, gyvūnai arba žmonės netyčiom užkliudydavo jo uoslę.

Vieną saulėtą kovo dieną Grenujis sėdėjo įsitaisęs ant buko malkų rietuvės, jos traškėjo nuo šilumos, ir tada jis pirmąkart ištarė žodį „malkos“. Šimtus kartų buvo jas matęs, šimtus kartų girdėjęs tą žodį. Suvokė jį, juk žiemą dažnai būdavo siunčiamas atnešti malkų. Tačiau pats daiktas — malkos — jam niekada neatrodė toks įdomus, kad norėtųsi ištarti jo pavadinimą. Tai nutiko tik tą kovo dieną besėdint ant rietuvės. Malkos buvo sukrautos kaip suolelis prie ponios Gajar pašiūrės pietinės sienos po nukarusiu stogu. Viršutinės pliauskos kvepėjo saldžiais gruzdėsiais, iš rietuvės gilumos sklido samanų kvapas, o nuo įkaitusios pušinės sienos plaukė rupaus sakų aromato srovelės.

Grenujis sėdėjo ant rietuvės ištiesęs kojas, nugara atsišliejęs į pašiūrės sieną, sėdėjo užsimerkęs ir nejudėdamas. Jis nieko nematė, nieko negirdėjo ir nejautė. Tik traukė medžio kvapą, tvyrantį aplink, kylantį ir besitvenkiantį po stogu lyg po kokiu gaubtu. Gėrė šį kvapą, maudėsi jame ir stengėsi prisisiurbti kiekviena kūno ląstele, pats virto medžiu, lyg medinė lėlė, lyg Pinokis gulėjo ant malkų rietuvės, lyg negyvas, ir tik po kiek laiko, gal tik po pusės valandos, išsviedė žodį „malkos“. Tarsi iki ausų būtų buvęs prigrūstas malkų, tarsi malkos būtų styrojusios jau gerklėje, tarsi pilvas, ryklė, nosis būtų buvę užkišti malkomis, — taip jis spjaute išspjovė šitą žodį. Ir išsyk atsigavo, išgelbėtas nuo tokios apčiuopiamos medžio būties, nuo jo kvapo, grasinusio jį uždusinti. Tada susikaupė, nusirito nuo rietuvės ir medinėmis kojomis nuklibinkščiavo šalin. Ir po keleto dienų dar buvo apkvaitęs nuo to stipraus kvapo, jį nuolat prisimindavo, o prisiminęs lyg užkeikimą pats sau bambėdavo „malkos, malkos“.

Taip jis mokėsi kalbėti. Daugiausia vargo su žodžiais, nusakančiais ne kvapą skleidžiančius daiktus, tai yra su abstrakčiomis sąvokomis, visų pirma etinėmis ir moralinėmis. Negalėjo jų įsiminti, painiojo jas, net suaugęs vartojo nenoriai ir dažnai klaidingai; teisė, sąžinė, Dievas, džiaugsmas, atsakomybė, nuolankumas, dėkingumas — šių ir panašių žodžių reikšmė buvo ir liko jam miglota.

Kita vertus, kasdieninės kalbos greitai būtų nepakakę pavadinti tiems dalykams, kuriuos Grenujis buvo pažinęs ir įsidėmėjęs uosle. Netrukus iš kvapo atskirdavo ne tik šiaip malkas, bet ir jų rūšis, kur klevinės, ąžuolinės, pušinės, guobinės, kriaušinės, kur senos, šviežios, sutrešusios, samanotos, atpažindavo iš kvapo net paskiras pliauskas, skiedras ir nuobiras — ir taip aiškiai, kad kiti žmonės nė akimis geriau nebūtų atskyrę. Panašiai klojosi jam ir su kitais daiktais. Tai, kad tas baltas gėrimas, kurio kas rytas ponia Gajar įpildavo savo globotiniams, visada vadinosi pienu, nors kiekvieną rytą Grenujis jautė, kad jo kvapas ir skonis vis kitoks, tai priklausė nuo to, šaltas ar šiltas jis buvo, iš kurios karvės pamelžtas, ko toji karvė buvo priėdusi, kiek grietinėlės liko nenugriebta ir taip toliau... tai, kad dūmai, tokie besimaišantys, kas minutę, net kas sekundę kintantys ir į naują visumą susiliejantys šimtų paskirų kvapų dariniai, kaip laužo dūmai, vadinosi tik vienu žodžiu, būtent „dūmai“... tai, kad žemė, gamta, oras, kiekviename žingsnyje ir sulig kiekvienu įkvėpimu prisigeriantys vis kitokio kvapo ir dėl to labai besiskiriantys viens nuo kito, visgi vadinosi tik tais trimis negrabiais žodžiais, — visi tie groteskiški neatitikimai tarp uosle juntamo turtingo pasaulio ir vargingos kalbos vertė mažąjį Grenujį abejoti pačiu kalbos prasmingumu; ir jis teikdavosi vartoti ją tik tuomet, jei to neišvengdavo bendraudamas su kitais žmonėmis.

Šešerių metų jis jau buvo išuostinėjęs visą savo aplinką. Ponios Gajar namuose nebuvo nė vieno daikto, šiaurinėje Šarono gatvės dalyje nė vienos vietos, nė vieno žmogaus, akmens, medžio, krūmo ar statinių tvoros, nė mažiausio lopinėlio, kurio nebūtų pažinęs ir išmokęs atskirti uosle ir kurio kvapo ypatumų nebūtų tvirtai įsidėmėjęs. Jis buvo surinkęs dešimt, šimtą tūkstančių specifinių, nepakartojamų kvapų ir surikiavęs juos taip aiškiai, taip tiksliai, kad ne tik prisimindavo vos tik iš naujo užuodęs, bet ir iš tikrųjų užuosdavo, vos tik vėl prisiminęs; dar daugiau, — jis net gebėjo vaizduotėje juos iš naujo vieną su kitu suderinti ir šitaip susikurdavo tokių kvapų, kurių iš tikrųjų nė nebuvo. Tarsi būtų įsigijęs milžinišką kvapų žodyną, kurio dėka galėjo sudarinėti kiek nori naujų darinių, — o juk buvo tokio amžiaus, kai kiti vaikai vargais negalais rinkdami jiems įkaltus žodžius lemena pirmuosius trumpučius, paprastučius, pasauliui nusakyti toli gražu nepakankamus sakinius. Šitais gabumais jis turbūt labiausiai priminė muzikos vunderkindą, kuris iš melodijų ir dermių susirenka atskirų garsų abėcėlę ir štai jau pats kuria visiškai naujas melodijas ir dermes, — tiesa, skirtumas tas, kad kvapų abėcėlė nepalyginti didesnė ir įvairiapusiškesnė už garsų abėcėlę, ir dar tas, kad kūrybinės vunderkindo Grenujo veiklos niekas be jo paties negalėjo matyti.