Патрик Зюскинд - Kvepalai

Daugumą šių medžiagų žinojo nuo seniau — iš gėlių ir prieskonių krautuvėlių turguje, kitos buvo naujos, jas išskirdavo iš kvapų mišinių ir bevardes laikydavo atmintyje: ambrą, cibetiną, pačulę, sandalmedį, bergamotę, vetiveriją, opoponaksą, benzojinę dervą, apynių žiedus, bebrų išangės išskyras...

Jis nebuvo išrankus. Nedarė skirtumo tarp to, kas buvo priimta vadinti geru, o kas blogu kvapu, kol kas dar ne. Jis buvo nepasotinamas. Į medžioklę traukdavo tiktam, kad sukauptų visus kvapus, kokius tik galėjo pasiūlyti pasaulis. Vienintelė sąlyga — kvapai turėjo būti nauji. Jis lygiai taip pat vertino arklio prakaito kvapą ir švelnų žalią besiskleidžiančio rožės pumpuro aromatą, o aitrią blakės smarvę ne mažiau už lašinukų prismaigstyto veršienos kepsnio kvapą, virstantį iš poniškų namų virtuvių. Jis rijo, traukė į save viską, viską iš eilės. Jo fantazijos virtuvės, kurioje be perstojo susidarinėjo nauji kvapų deriniai, dar nevaldė joks estetinis principas. Jis kūrė ir čia pat vėl griovė įmantrias kompozicijas, visai kaip vaikas, žaidžiantis su kaladėlėmis, — išradingai ir destruktyviai, be jokio aiškaus kūrybinio sumanymo. 8

1753 metų rugsėjo pirmąją, per karaliaus įžengimo sostan metines, ant Karališkojo tilto Paryžius surengė fejerverką. Jis nebuvo toks didingas kaip fejerverkas karaliaus jungtuvių garbei arba kaip anas legendinis dofino gimimo proga, bet visgi tai buvo labai įspūdingas reginys. Ant laivų stiebų buvo pritvirtinti auksiniai saulės ratai. Vadinamieji ugnies jaučiai nuo tilto į upę spjaudė liepsnojantį žvaigždžių lietų. Aplink su kurtinančiu triukšmu sproginėjo petardos, ant grindinio lyg varlės šokinėjo papliauškos, į viršų kilo raketos ir juodame dangaus skliaute piešė baltas lelijas. Daugiatūkstantinė žmonių minia, susirinkusi ant tilto ir abiejose upės krantinėse, lydėjo šį spektaklį susižavėjimo kupinais aikčiojimais, šūksniais „bravo!“ ir net „vivat!“, nors karalius į sostą buvo įžengęs jau prieš trisdešimt aštuonerius metus ir jo populiarumo apogėjus buvo seniai praeity. Štai ką gali fejerverkas.

Grenujis tylomis stovėjo Floros paviljono šešėlyje, dešiniajame krante, priešais Karališkąjį tiltą. Jis nė karto nesuplojo rankomis, nė karto nežvilgtelėjo į kylančias raketas. Jis atėjo tikėdamasis užuosti ką nors nauja, bet veikiai paaiškėjo, kad fejerverkas jam nieko nežada. Visa ta prabangi įvairovė kibirkščiavo, žėrėjo, traškėjo ir švilpė, bet skleidė tik nykiai vienodą sieros, alyvos ir salietros kvapų mišinį.

Jis jau ketino palikti šį nuobodų renginį ir palei Luvro galeriją sukti namų link, bet čia vėjas kažką atpūtė, menkutėlį, vos juntamą silpnutį šuorelį, švelnaus kvapo atomą, ne, dar mažiau: veikiau nuojautą nei tikrą kvapą — ir kartu visgi tvirtą nuojautą, kad nieko panašaus niekada nebuvo uodęs. Grenujis vėl prisišliejo prie sienos, užsimerkė ir išplėtė šnerves. Aromatas buvo toks švelnus ir toks lengvas, niekaip nesulaikomas, kad vis išslysdavo iš pajautų, jį užslopindavo petardų parako dūmai, užstodavo nuo žmonių kylantis tvaikas, sklaidė ir blaškė tūkstančiai kitų miesto kvapų. Bet paskui jis vėl netikėtai atplaukdavo, tas mažas draiskalėlis, vos trumpai sekundei atklysdavo kaip nuostabi užuomina... ir bemat pranykdavo. Grenujis tiesiog kentėjo. Pirmąkart kentėjo ne tik goslus jo charakteris, patyręs įžeidimą, bet ir širdis. Jį apniko nerimastinga nuojauta, kad šis aromatas bus raktas, padėsiants įspėti visų kitų kvapų tvarką, kad neįmanoma nieko nutuokti apie kitus kvapus nesuvokus šio vienintelio, ir jis, Grenujis, veltui pragyvens gyvenimą, jei jam nepavyks jo pagauti. Jį reikia surasti ne tik tam, kad turėtum, bet kad nurimtų širdis.

Nuo susijaudinimo jį kone pykino. Jis dar net neišsiaiškino, iš kurios pusės sklinda šis kvapas. Kartais tarpai tarp dvelktelėjimų trukdavo kelias minutes, ir Grenujį kaskart apimdavo niauri baimė, kad prarado jį visiems laikams. Prisikamavęs galų gale nusprendė, kad kvapas sklinda iš kito upės kranto, kažkur iš pietryčių pusės.

Atsiplėšęs nuo Floros paviljono sienos, Grenujis nėrė į žmonių tirštynę ir ėmė skintis kelią per tiltą. Kas keletą žingsnių vis sustodavo, pasistiebdavo ant pirštų galų ir pauostinėdavo viršum žmonių galvų. Iš pradžių apimtas begalinio susijaudinimo neužuosdavo nieko, bet paskui visgi šį tą pagaudavo, kartais pajusdavo tą kvapą net geriau nei pirma, įsitikindavo, kad eina teisinga kryptimi, vėl nerdavo į minią žioplinėtojų ir pirotechnikų, kas akimirką fakelais uždeginėjančių raketų dagtis; aitriuose parako dūmuose pamesdavo savąjį kvapą, puldavo į paniką, paskui vėl braudavosi, alkūnėmis ir visu kūnu irdavosi pirmyn... ir po kelių begalinių minučių pasiekė kitą krantą, Meji rūmus, Malako krantinę, tą vietą, kur prie upės išeina Senos gatvė...

Čia sustojo, susikaupė ir ėmė uosti. Jis pagavo jį. Dabar nepaleis. Kvapas tarsi kaspinas driekėsi Senos gatve, nepaprastai aiškus, bet toks pat švelnus ir labai subtilus. Grenujis juto tvaksint širdį ir suprato, kad ji tvaksi ne nuo įtempto bėgimo, o nuo jaudulio ir bejėgiškumo prieš šį kvapą. Jis mėgino prisiminti ką nors panašaus, su kuo galėtų jį palyginti, bet nė vienas palyginimas netiko. Šis kvapas turėjo gaivumo, bet tas gaivumas buvo ne saldžiųjų ar pomerantinių citrinų, ne miros ar cinamono, ne garbanotųjų mėtų ar beržų lapų, kamparo ar pušų spyglių, ne gegužio lietaus, ne žvarbaus vėjo, ne šaltinio vandens... Kartu jis skleidė ir šilumą, bet ne tokią kaip bergamotės, kiparisai, muskusas, ne kaip jazminai ir narcizai, ne kaip rožių krūmai, ne kaip vilkdalgiai... Šiame kvape maišėsi ir viena, ir kita, lakumas ir sunkumas, net ne maišėsi, o jungėsi į kažką neryškaus ir silpno, bet visgi stipraus ir patvaraus — kaip gabalėlis plono tviskančio šilko... ir vėlgi ne, tai ne šilkas, tai lyg medaus saldumo pienas ir jame ištirpęs pyragaitis, — bet juk ir labai norėdamas nesuderinsi pieno ir šilko! Nesuvokiamas tas kvapas, nenusakomas, prie nieko nederantis, niekur netelpantis, tiesą sakant, tokio iš viso neturėtų būti. Bet visgi jis buvo — šito niekaip nenuginčysi. Grenujis ėjo paskui jį baugiai plakančia širdimi, nes juto, kad ne jis seka kvapą, bet kvapas paėmė jį nelaisvėn ir dabar nenugalimai traukia prie savęs.

Jis ėjo Senos gatve aukštyn. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. Namai stovėjo tušti ir tylūs. Žmonės apačioje prie upės grožėjosi fejerverku. Dabar jam netrukdė nei įsikarščiavusios minios kvapas, nei aitrūs parako dūmai. Gatvėje tvyrojo įprasti vandens, paplavų, žiurkių ir daržovių atliekų kvapai. Tačiau virš jų švelniai ir aiškiai sklandė tas kaspinas, atvedęs jį čionai. Už kelių žingsnių silpną naktinio dangaus šviesą užstojo aukšti namai, toliau Grenujis ėjo tamsoje. Jam nereikėjo nieko matyti. Kvapas patikimai vedė paskui save.

Už penkiasdešimties metrų pasuko į dešinę, į Marė gatvę, ko gero, dar tamsesnį, neką platesnį, negu siekia išskėstos rankos, skersgatvį. Keista, bet kvapas nedaug tesustiprėjo. Tik pasidarė grynesnis ir dėl to, dėl šio vis aiškesnio grynumo, traukė dar stipriau. Grenujis ėjo ne savo valia. Vienoje vietoje kvapas jį ūmai pasuko dešinėn, atrodė, kad jis tuoj atsitrenks į kažkokio namo sieną. Bet sienoje pasirodė žema arka, vedanti į kiemą. Lyg nakviša Grenujis pralindo pro arką, perėjo kiemą, pasuko už kampo ir pateko į antrą, mažesnį kiemelį. Šiame kelių žingsnių ilgio ir pločio kvadratiniame kieme buvo šviesiau. Prie sienos pražulniu kampu rėmėsi medinė pastogė. Po ja degė ant stalelio prilipinta žvakė. Prie stalelio sėdėjo mergaitė ir valė mirabeles. Ji imdavo vaisius iš krepšio sau iš kairės, nutraukdavo kotelį, peiliu išimdavo kauliuką ir mesdavo mirabelę į kibirą. Mergaitei galėjo būti trylika keturiolika metų. Grenujis sustojo. Jis bemat suprato, iš kur sklido tas kvapas, kurį jis pajuto už pusės mylios nuo šios vietos, kitame upės krante, — jį skleidė ne šis nešvarus kiemas, ne mirabelės. Jį skleidė mergaitė.