Патрик Зюскинд - Kvepalai

Jis užkimšo flakoną, padėjo ant stalo plunksną ir paskutinįkart suvilgyta nosine perbraukė sau per kaktą. Pajuto tik garuojančio alkoholio vėsą, daugiau nieko. Nusileido saulė.

Baldinis atsistojo. Pakėlė žaliuzes, ir jo kūnas, iki kelių paniręs į vakaro šviesą, nušvito lyg dar rusenantis deglas. Jis žvelgė į sodriai raudoną saulės kraštelį už Luvro ir į blankesnį jos atspindį ant banguotų miesto stogų. Apačioje upė spindėjo lyg auksas, laivų nebebuvo. Matyt, kilo vėjas, nes nuo jo gūsių vandens paviršius atrodė tarsi žvynuotas, žiburiai, blaškydamiesi virš upės, vis artėjo, sakytum milžino delnas būtų pažėręs į vandenį milijonus smulkių luidorų, ir akimirksnį pasirodė, kad upė apgręžė savo tėkmę: tas žėrintis gryno aukso srautas sruvo į Baldinį.

Baldinio akys buvo drėgnos ir liūdnos. Valandžiukę jis nejudėdamas stebėjo šį nuostabų reginį. Paskui ūmai atplėšė langą, nubloškė sąvaras į šonus ir gerai atsivedėjęs sviedė laukan flakoną su Pelisjė kvepalais. Jis matė, kaip tas pliūkštelėjo trumpam sudraskydamas žiburiuojantį vandens kilimą.

Gaivus oras plūstelėjo į kambarį. Baldinis įkvėpė ir pajuto, kaip atslūgsta užburkusi nosis. Tada užvėrė langą. Beveik tą pat minutę stojo naktis, visai netikėtai. Auksu žiburiuojantis miesto ir upės vaizdas pavirto sustingusiu pilku siluetu. Kambarys iškart apniuko. Baldinis vėl stovėjo ta pačia poza kaip ir anksčiau, įsmeigęs akis į langą.

— Nesiųsiu ryt nieko pas Pelisjė, — ištarė jis ir abiem rankomis suėmė kėdės atlošą. — Nesiųsiu. Ir nesileisiu per salonus. Rytoj pat vykstu pas notarą ir parduodu namą ir krautuvę. Ir baigta!

Jo veidas įgavo užsispyrusią, vaikėzišką išraišką, staiga jis pasijuto labai laimingas. Jis vėl buvo tas ankstesnysis jaunasis Baldinis, narsus ir kaip kadais pasiryžęs pasipriešinti likimui, net jei tas priešinimasis šiuokart tebuvo atsitraukimas. Net jei ir taip! Juk nieko kito ir nelieka. Pašėlęs laikas neleidžia rinktis. Dievas duoda mums patirti gerų ir blogų dienų, bet Jis nenori, kad sunkiais laikais dejuotume ir skųstumės, mes turime elgtis vyriškai. Dabar Jis davė ženklą. Krauju užlietas auksinis miesto miražas buvo perspėjimas: veik, Baldini, kol dar nevėlu! Tebestovi tvirtas tavo namas, tavo podėliai dar pilni, už savo smunkančią krautuvę dar galėsi užsiprašyti gerus pinigus. Sprendimas vis dar tavo rankose. Kukli senatvė Mesinoje — ne toks, tiesa, buvo tavo gyvenimo tikslas, bet tai doriau ir Dievui maloniau negu triukšmingas žlugimas Paryžiuje. Tegu triumfuoja sau Brujė, Kalto ir Pelisjė. Džiuzepė Baldinis pasitraukia. Bet daro tai laisva valia ir nenulenkęs galvos!

Dabar jis savimi tiesiog didžiavosi. Pajuto begalinį palengvėjimą. Pirmąsyk per daugelį metų atsileido nevalingas paslaugumo mėšlungis, rakinęs jam sprandą ir vis nuolankiau lenkęs pečius, be jokių pastangų dabar jis stovėjo tiesus, atsipalaidavęs, išsilaisvinęs ir džiaugėsi. Jis lengvai kvėpavo pro nosį, aiškiai juto „Amūro ir Psichės“ kvapą, pasklidusį kambaryje, bet tai jo nebetrikdė. Baldinis pakeitė savo gyvenimą ir jautėsi puikiai. Dabar užlips pas žmoną ir praneš ką nutaręs, o paskui nukeliaus į Dievo Motinos katedrą ir užžiebs žvakę — kaip padėką Dievui už maloningą ženklą ir už nepaprastai tvirtą charakterį, kurį jam, Džiuzepei Baldiniui, Jis suteikė.

Kone jaunatviškai nerūpestingai užsimetė ant plikės peruką, įsmuko į mėlyną surdutą, pastvėrė nuo stalo žvakidę ir išėjo iš darbo kambario. Vos tik nuo lajinių laiptinės šviestuvų prisidegė žvakę, kad galėtų pasišviesti kelią į viršų, apačioje, pirmajame aukšte, išgirdo skambutį. Ne tą gražiąją persišką melodiją prie krautuvės durų, bet trūkčiojantį skambalą prie durų tarnams, atgrasų, visuomet jį erzinusį garsą. Ne kartą norėjo nukabinti tą daiktą ir pakeisti maloniau skambančiu varpeliu, bet čia pat pasidarydavo gaila išlaidų, o štai dabar, — šovė jam galvon, ir jis net sukrizeno nuo tos minties, — dabar tai nebeturi jokios reikšmės: tą įkyrųjį skambalą parduos su visu namu. Tegul niršta naujasis namo savininkas!

Vėl sudžeržgė skambalas. Baldinis įsiklausė, kas darosi apačioje. Šenjė, matyt, bus jau išėjęs iš krautuvės. Tarnaitė irgi nesiruošė prieiti. Todėl Baldinis pats nulipo atidaryti durų.

Jis atšovė skląstį, atstūmė sunkias duris, — bet nieko neišvydo. Tamsa visiškai prarijo žvakės šviesą. Paskui šiaip ne taip įžiūrėjo nedidukę žmogystą, vaiką, o gal pusaugį bernioką, užsimetusį kažką ant rankos.

— Ko nori?

— Aš iš metro Grimalio, atnešiau ožkenas, — pratarė žmogysta, žengė artyn ir atkišo Baldiniui sulenktą ranką su keliomis viena ant kitos sumestomis odomis. Žvakės šviesoje Baldinis įžiūrėjo berniuko veidą su baugščiai tykančiomis akimis. Jis stovėjo susikūprinęs. Atrodė, slepiasi už savo atkištos rankos tarsi laukdamas smūgių. Tai buvo Grenujis. 14

Ožkenos ispaniškajai odai! — dingtelėjo Baldiniui. Prieš keletą dienų buvo Grimaliui užsakęs ploniausios, minkščiausios zomšos — pakloto popieriams grafui Veramonui ant rašomojo stalo, už kiekvieną po penkiolika frankų. Tačiau dabar, tiesą sakant, jam jų nebereikia, pinigus būtų galima ir pataupyti. Bet kita vertus, ar bus gerai, jei ims ir paprasčiausiai išsiųs berniuką atgal?.. Kas žino, tai gali padaryti nekokį įspūdį, žmonėms gali užkliūti, tada ims sklisti paskalos: girdi, Baldiniu nebegalima pasitikėti, Baldinis nebegauna užsakymų, Baldinis nebeišgali užsimokėti... o tai būtų negerai, ne, ne, tokios kalbos, galimas daiktas, labai numuštų krautuvės pardavimo kainą. Jau geriau priimti tas nebereikalingas ožkenas. Niekas neturi per anksti sužinoti, jog Džiuzepė Baldinis pakeitė savo gyvenimą.

— Įeik!

Jis įleido berniuką vidun ir jiedu pasuko į krautuvę, Baldinis su žvakide priekyje, o Grenujis su odomis pridurmui. Pirmą kartą Grenujis įžengė į parfumerijos krautuvę, kur kvapai buvo ne koks priedas, o aiškiausiai puikavosi visų dėmesio centre. Savaime suprantama, jam buvo pažįstamos visos miesto kvepalų ir parfumerijos parduotuvės, ištisas naktis jis prastovėdavo prie vitrinų arba prispaudęs nosį prie durų plyšio. Jis pažinojo visus kvapus, kuriais čia būdavo prekiaujama, ir dažnai mintyse jungdavo iš jų įstabiausius kvepalus. Taigi čia negalėjo būti nieko naujo. Bet lygiai kaip muzikalus vaikas nekantrauja iš arti pamatyti orkestrą ar bent kartą užlipti į bažnyčios chorą, prie nematomo vargonų manualo, taip Grenujis degė noru kada nors pamatyti parfumerijos krautuvę iš vidaus, todėl išgirdęs, kad reikės į Baldinio krautuvę nešti odas, kaip įmanydamas stengėsi, kad šitą užduotį pavestų jam.

Ir štai jis stovėjo Baldinio krautuvėje, toje Paryžiaus vietoje, kur pačioje ankščiausioje erdvėje buvo sukaupta daugiausia profesionalių aromatų. Praslystančioje žvakės šviesoje nedaug ką pamatė, tik trumpam išvydo pertvarėlės su svarstyklėmis šešėlį, tuos du garnius virš dubens, krėslą klientams, tamsias lentynas prie sienų, akimirką švystelėjusį žalvarinį prietaisą ir baltas etiketes ant stiklinių indų ir tiglių; ir nebeužuodė nieko daugiau, nei buvo užuodęs dar gatvėje. Bet bemat pajuto šiuose kambariuose viešpataujančią rimtį, tiesiog norėtųsi pasakyti — šventą rimtį, jei žodis „šventas“ Grenujui būtų ką nors reiškęs; jis jautė šaltą rimtį, blaivų amatininkišką, sausą praktiškumą — jų pėdsakus ant visų baldų, prietaisų, kubilų, butelių ir puodų. Taip beeinant įkandin Baldinio, jo šešėlyje, mat Baldinis nesivargino jam pašviesti, Grenujį užklupo mintis, kad jo vieta čia ir niekur kitur, kad jis čionai pasiliks ir iš čia apvers visą pasaulį.