Патрик Зюскинд - Kvepalai

— Atrodo, tavo puiki uoslė, jaunuoli, — kreipėsi jis į Grenujį, kai tas liovėsi švankšti, ir pasukęs atgal į dirbtuvę, atsargiai pastatė žvakidę ant darbo stalo, — be jokios abejonės, puiki uoslė, bet...

— Mano uoslė geriausia Paryžiuje, metre Baldini, — pertarė Grenujis. — Pažįstu visus kvapus, kokie tik yra pasaulyje, visus Paryžiaus kvapus, visus, tik ne visų žinau pavadinimus, bet ir juos galiu išmokti, kvapų, turinčių pavadinimus, nėra daug, vos keli tūkstančiai, aš išmoksiu juos visus, neužmiršiu ir to balzamo vardo, stiraksas, tas balzamas vadinasi stiraksas, stiraksas...

— Nutilk! — užriko Baldinis. — Nepertraukinėk manęs, kai kalbu! Esi įžūlus ir pasipūtęs. Nėra tokio žmogaus, kuris žinotų tūkstančio kvapų pavadinimus. Net ir aš pats nežinau tūkstančio, o tik kelių šimtų, nes mūsų amate daugiau ir nėra, visa kita — ne kvapai, o smarvė!

Pradėjęs savo ilgą veržlią kalbą, Grenujis beveik išsitiesė, susijaudinęs vienu metu net ėmė abiem rankomis brėžti ratą, kad parodytų, kaip jis žino „viską viską“, bet gavęs atkirtį, tą pat mirksnį vėl užsisklendė, susigūžė lyg maža juoda rupūžė ir tykodamas sustingo ant slenksčio.

— Savaime suprantama, — toliau dėstė Baldinis, — man jau seniai žinoma, kad „Amūras ir Psichė“ susideda iš stirakso, rožių aliejaus ir gvazdikėlių, o taip pat bergamočių, rozmarino ekstrakto et cetera 3 . Tam nustatyti užtenka, kaip jau sakiau, tik šiokios tokios uoslės, ir visai galimas dalykas, kad Dievas apdovanojo tave pusėtina uosle kaip ir daugelį kitų žmonių, ypač tavo amžiaus. O va parfumeriui, — Baldinis iškėlė smilių ir išpūtė krūtinę, — parfumeriui reikia daugiau negu pusėtinos uoslės. Jam reikia dešimtmečiais lavinto, bešališkai savo darbą atliekančio uoslės organo, kad galėtų kuo tiksliausiai iššifruoti net ir pačius sudėtingiausius kvapus — jų rūšį ir sudėtį, taip pat kurti naujus, dar nežinomus kvapų derinius. Su tokia nosimi, — bakstelėjo į savąją smiliumi, — negimstama, jaunuoli! Tokia nosis išsiugdoma tik kantriu ir atkakliu darbu. O gal galėtum man čia pat pasakyti tikslią „Amūro ir Psichės“ formulę? Na? Ar galėtum?

Grenujis nieko neatsakė.

— Gal bent apytiksliai gali pasakyti? — paragino Baldinis kiek palinkdamas į priekį, kad geriau matytų tą duryse užsislėpusią rupūžę. — Nors maždaug, bendrais bruožais? Nagi, geriausioji Paryžiaus nosie, sakyk!

Bet Grenujis tylėjo.

— Matai? — Baldinis nusiraminęs, bet lygiai taip pat ir nusivylęs vėl išsitiesė. — Nežinai. Aišku, kad nežinai. Ir iš kurgi tu gali žinoti. Tu kaip tas, kuris valgydamas sriubą atskiria, ko į ją dėta — garšvų ar petražolių. Na gerai — ir tai jau šis tas. Bet tu dar toli gražu ne virėjas. Kiekviename mene, kiekviename amate, — įsidėk tai į galvą prieš išeidamas, — talentas beveik nieko nereiškia, viską lemia patirtis, įgyjama kukliu ir nuosekliu darbu.

Jis jau tiesė ranką prie žvakidės, stovinčios ant stalo, kai išgirdo iš tarpdurio prislopintu balsu niaurojant:

— Aš nežinau, kas yra formulė, metre, šito nežinau, bet visa kita — žinau!

— Formulė — tai visų kvepalų alfa ir omega, — griežtai atrėžė Baldinis, mat jau rengėsi baigti šį pokalbį. — Tai tiksli instrukcija, kokiais kiekiais reikia sumaišyti ingredientus, kad gautum tą vienintelį, su niekuo nepalyginamą kvapą, — štai kas yra formulė. Ji yra receptas, jei geriau supranti šį žodį.

— Formulė, formulė, — Grenujis net truputį padidėjo duryse, — man nereikia formulės. Receptas mano nosyje. Ar sumaišyti jums jį, metre, ar sumaišyti, ką?

— Kaip? — gana garsiai šūktelėjo Baldinis ir prikišo žvakę neūžaugai arčiau veido. — Kaip sumaišyti?

Pirmą kartą Grenujis nebešastelėjo atgal.

— Taigi jie visi čia, kvapai, kurių reikia, visi čia, šitam kambary, — paaiškino jis ir vėl dūrė pirštu į tamsą. — Rožių aliejus štai ten! Apelsinų žiedai štai čia! Va gvazdikėliai, o čia rozmarinas!..

— Žinoma, kad čia! — užriaumojo Baldinis. — Visi čia! Betgi jau sakiau tau, kvaily, iš to jokios naudos, jei nežinai formulės!

— ...Jazminai čia, spiritas ten, bergamotės ten, o stiraksas va kur, — švarkštė Grenujis, sulig kiekvienu pavadinimu rodydamas vis į kitą kambario vietą, nors buvo taip tamsu, kad lentynas su buteliais begalėjai nuspėti nebent pagal šešėlius.

— Ei, bene tu ir naktį matai, — užsipuolė jį Baldinis, — gal tavo ne tik jautriausia uoslė Paryžiuje, bet ir skvarbiausios akys, ką? O jei ir ausys bent pakenčiamos, tai gerai klausyk, ką tau pasakysiu: esi mažas apgavikas. Tikriausiai nugirdai ką nors iš Pelisjė, kažką iššnipinėjai, ar ne? Ir manai, kad apmausi mane?

Grenujis stovėjo duryse dabar jau visai išsitiesęs, taip sakant, visu ūgiu, šiek tiek prasižergęs ir išskėtęs rankas, taigi panėšėjo į juodą vorą, įsikibusį į slenkstį ir staktą.

— Duokite man dešimt minučių, — ištarė jis gana sklandžiai, — ir aš pagaminsiu jums kvepalus „Amūras ir Psichė“. Dabar pat ir čia pat, šiame kambaryje. Metre, duokite man penkias minutes!

— Manai, leisiu tau turkštis savo dirbtuvėje? Su esencijomis, kurios kainuoja didelius pinigus? Tau?

— Taip, — atsakė Grenujis.

— Na jau ne! — sušuko Baldinis, vienu kartu iškvėpdamas iš plaučių visą orą. Paskui giliai įkvėpė, įrėmė žvilgsnį į vorą Grenujį ir susimąstė. Apskritai tai nė kiek nesvarbu, galvojo jis, juk rytoj vis tiek viskas baigsis. Nors ir žinau, kad to, ką tvirtina mokąs, jis nepadarys ir negali padaryti, nebent pranoktų net didįjį Frandžipanį. Tačiau kodėl gi nepasižiūrėjus ir neįsitikinus tuo, ką ir taip žinau? Ar neatsitiks, kad vieną dieną Mesinoje — juk seni žmonės kartais darosi keisti ir įsikala į galvas beprotiškiausių idėjų — man dingtelės, kad neįžiūrėjau kvapų genijaus, būtybės, kuriai taip dosniai suteikta Dievo malonių, neatpažinau vunderkindo... Tai visiškai neįmanoma. Jeigu klausyčiau proto balso, tai neįmanoma, bet stebuklų juk būna, tai faktas. Kas bus, jei kada nors Mesinoje gulint mirties patale mane nusmelks mintis: tada, Paryžiuje, aną vakarą, ar neužmerkei akių išvydęs stebuklą?.. Nelabai malonu būtų, Baldini! Teišlaisto tas kvėša keletą lašų rožių aliejaus ir muskuso tinktūros, tu ir pats būtum išlaistęs, jei dar iš tiesų tave domintų Pelisjė kvepalai. Kas tie keli lašai, — nors ir brangūs, ak, kokie brangūs! — lyginant su užtikrintu žinojimu ir ramia senatve?

— Klausyk, — Baldinis nutaisė griežtą balsą, — klausyk! Aš... — tiesa, kuo tu vardu?

— Grenujis, — atsakė berniukas. — Žanas Batistas Grenujis.

— Aha, — ištarė Baldinis. — Taigi klausyk, Žanai Batistai Grenuji! Aš viską apmąsčiau. Reikia tau leisti dabar, tučtuojau įrodyti tai, ką tvirtini. Kartu gausi progą patyręs visišką nesėkmę pasimokyti kuklumo, tos dorybės, kuri — gal ir dovanotina, kad tavo jaunuose metuose ji dar taip neišsiskleidusi, — vėliau bus būtina tavo kaip savosios gildijos ir luomo atstovo, kaip sutuoktinio, pavaldinio, žmogaus ir doro krikščionio kilimo sąlyga. Aš pasiruošęs duoti tau tą pamoką už savo pinigus, nes dėl tam tikrų aplinkybių šiandien esu dosniai nusiteikęs, be to, kas žino, gal kada nors man bus linksma visa tai prisiminti. Bet nemanyk, manęs neapmulkinsi! Džiuzepės Baldinio nosis sena, bet jautri, pakankamai jautri, kad bemat užuostų net ir menkiausią skirtumą tarp tavo mikstūros ir va šito produkto, — ir jis ištraukė iš kišenės „Amūru ir Psiche“ sumirkytą nosinaitę ir pamosavo ja Grenujui panosėje. — Eikš arčiau, geriausioji Paryžiaus nosie! Eikš prie šio stalo ir parodyk, ką moki! Bet žiūrėk, kad man nieko neapverstum ir nenumestum žemėn! Ir nedrįsk nieko liesti! Pirmiausia uždegsiu daugiau žvakių. Juk reikia šį eksperimentėlį gražiai apšviesti, ar ne?