Патрик Зюскинд - Kvepalai

Kitą rytą nieko nelaukdamas nuėjo pas Grimalį. Pirmiausia sumokėjo už ožkų odas, beje, sumokėjo visą kainą neniurzgėdamas ir nė kiek nesiderėdamas. Tada pakvietė Grimalį į „Sidabrinį bokštą“ išgerti stiklą balto vyno ir išsiderėjo iš jo mokinį Grenujį. Savaime suprantama, jis neišsidavė, kodėl jo nori ir kam jo reikia. Kažką sumelavo apie didelį užsakymą iškvėpinti odas, o tam jam reikią vieno neapmokyto padėjėjo. Jam reikią santūraus bernioko paprasčiausiems darbams, odoms sukirpti ir panašiai. Baldinis užsakė dar vieną butelį vyno ir pasiūlė dvidešimties livrų kompensaciją už nepatogumus, kuriuos patirs Grimalis netekęs Grenujo. Dvidešimt livrų buvo nepaprastai didelė suma. Grimalis bemat sutiko. Jie sugrįžo į kailių raugyklą, ten, kad ir labai keista, jau rado Grenujį, susiruošusį ryšelį ir belaukiantį. Baldinis atskaičiavo dvidešimtį livrų ir iš karto pasiėmė berniuką su savimi, nes gerai žinojo, kad sudarė geriausią sandėrį gyvenime.

Grimalis, savo ruožtu irgi įsitikinęs, kad sudarė geriausią sandėrį gyvenime, sugrįžo į „Sidabrinį bokštą“, išgėrė dar du butelius vyno, paskui apie vidurdienį patraukė į „Auksinį liūtą“ kitame upės krante ir ten taip be saiko nusitašė, kad kai vėlai naktį vėl norėjo nukakti į „Sidabrinį bokštą“, supainiojo Žofrua l‘Anjė ir Nonendjerų gatves, taigi užuot iš karto atsidūręs, kaip tikėjosi, ant Marijos tilto, nelemtai atsirėmė į Guobų krantinę, o nuo jos visu ūgiu galva žemyn šlumštelėjo į vandenį kaip į pūkų patalą. Tą pat akimirksnį ir mirė. Bet upei prireikė dar daug laiko, kol nuo seklaus kranto pro lynais sukabintas baržas išnešė jį į stipresnę srovę, į upės vidurį. Ir tik ankstyvą rytą odminys Grimalis, teisingiau, jo šlapias lavonas, jau daug greičiau ėmė plaukti žemyn, į vakarus.

Kai jis pasiekė Mainų tiltą, be garso, neužkliūdamas už tilto atramų, dvidešimt metrų virš jo Žanas Batistas Grenujis kaip tik ruošėsi lovon. Tolimiausiame Baldinio dirbtuvės kampe jam buvo pastatytas gultas, į kurį jis dabar ir taisėsi, o tuo tarpu jo buvęs duondavys plaukė ištiesęs kojas šalta Sena žemyn. Grenujis patenkintas susirietė į kamuoliuką ir susitraukė kaip ta erkė. Miegui artinantis, jis grimzdo vis gilyn ir gilyn ir triumfuodamas įžengė į savo sielos tvirtovę, kur šventė kvapų pergalės šventę, grandiozišką orgiją su smilkalų dūmais ir miros garais savo paties garbei. 17

Įsigijusi Grenujį Džiuzepės Baldinio firma suklestėjo ir įgavo pripažinimą visoje šalyje ir netgi Europoje. Varpeliai krautuvėje ant Mainų tilto netilo skambinę persišką melodiją, garniai nesiliovė laistę vandenį.

Patį pirmąjį vakarą Grenujui teko paruošti didelį balioną „Neapolio nakties“. Iš jo kitą dieną buvo parduota per aštuoniasdešimt flakonų. Garsas apie šiuos kvepalus sklido pašėlusiu greičiu. Šenjė tiesiog pastėro akys beskaičiuojant pinigus ir paskaudo nugara žemai besilankstant — juk atvykdavo vienas už kitą garbingesni ponai ar bent jau tų vienas už kitą garbingesnių ponų tarnai. O kartą durys staiga atsilapojo su baisiu triukšmu, vidun įžengė grafo d’Aržansono liokajus ir užriko taip, kaip tik liokajai moka, kad pageidauja penkių buteliukų tų naujųjų kvepalų, o Šenjė ir po penkiolikos minučių vis dar virpėjo iš begalinės pagarbos, nes grafas d’Aržansonas buvo intendantas, Jo Didenybės karo ministras ir pats galingiausias žmogus Paryžiuje.

Taigi Šenjė parduotuvėje vienas atmušinėjo klientų antpuolius, o Baldinis su naujuoju mokiniu sėdėjo užsirakinęs dirbtuvėje. Šią aplinkybę Šenjė jis teisindamasis aiškino kažkokia fantastine teorija, kurią vadino „darbo pasidalijimu ir racionalizacijai Metų metus, pareiškė, jis kantriai stebėjęs, kaip Pelisjė ir į jį panašūs gildijos tradicijas ignoruojantys veikėjai viliojo iš jo klientūrą ir niokojo verslą. Bet dabar jo kantrybė trūkusi. Dabar jis priims iššūkį ir smogs tiems įžūliems parveniu atgal. Ir atmokės jiems tuo pačiu pinigu: kiekvieną sezoną, kiekvieną mėnesį, jei labai reikės, tai ir kiekvieną savaitę mes kozirį — naujus kvepalus, ir dar kokius kvepalus! Rieškučiomis sems savo kūrybingumą. O tam reikią, kad jis, vieno neapmokyto pagalbininko padedamas, galėtų užsiimti vien kvepalų gaminimu, o Šenjė turįs atsidėti tik jų pardavinėjimui. Šis modernus metodas pradės naują etapą parfumerijos istorijoje, nušluos konkurenciją ir padarys mus neapsakomai turtingus, — taip, jis sąmoningai ir nedviprasmiškai sakąs „mus“, nes ketinąs savo ilgai ištarnavusiam pameistriui skirti tam tikrą procentą nuo tų nesuskaičiuojamų turtų.

Dar prieš keletą dienų tokias meistro šnekas Šenjė būtų palaikęs beprasidedančiu senatviniu proto suskystėjimu. „Jau pats laikas jam į Šaritė, — būtų pamanęs, — netrukus jis jau galutinai atsisveikins su parfumerio grūstuvu“. Bet dabar jis nieko negalvojo. Tam visiškai neturėjo laiko, paprasčiausiai buvo per daug darbo. Darbo buvo tiek daug ir vakarais jis būdavo toks pavargęs, jog vos beįstengdavo ištuštinti kimšte prikimštą kasą ir atsiskaičiuoti savo dalį. Jam nė į galvą nebūtų atėję suabejoti, kad čia kažkas ne taip, — juk kone kasdien matydavo Baldinį išeinantį iš dirbtuvės su kokiais nors naujais aromatais.

Ir ne bet kokiais aromatais! Tai buvo ne tik aukščiausios, visų aukščiausios klasės kvepalai, bet ir kremai, pudros, muilai, losjonai plaukams, tualetiniai vandenys, aliejai... Viskas, kam derėjo kvepėti, dabar pakvipo naujai, kitaip ir daug puikiau, kaip dar niekad nebuvo kvepėję. Ir viską, dievaži, viską, net ir naujoviškus kvapiuosius kaspinus plaukams, kuriuos neįprastos nuotaikos pagautas vieną dieną sukūrė Baldinis, pirkėjai stvarstė kaip apkerėti, kainos nebeturėjo jokios reikšmės. Viskas, ką tik Baldinis pagamindavo, susilaukdavo pasisekimo. Ir tokio stulbinančio, kad Šenjė žiūrėjo į jį kaip į kokį gamtos reiškinį ir netyrinėjo priežasčių. Kad toks pasakiškas verslo suklestėjimas galėtų būti susijęs su naujuoju mokiniu, tuo apgailėtinu neūžauga, tuo niekingu padaru, kaip koks šuo prisiglaudusiu dirbtuvėje ir kartais, meistrui žengiant pro duris, pasirodančiu kambario gilumoje, kur valė stiklus bei šveitė grūstuves, — tuo Šenjė nebūtų patikėjęs net ir tuomet, jei kas nors jam apie tai būtų pasakęs.

Bet būtent nuo to nykštuko čia viskas ir priklausė. Ką Baldinis atnešdavo į krautuvę ir palikdavo Šenjė parduoti, būdavo tik maža dalelytė to, ką Grenujis sumaišydavo už užrakintų durų. Baldinis net nebespėdavo uostyti. Kartais jis tiesiog kamuodavosi, kai reikėdavo ką išsirinkti iš tų Grenujo sukurtų grožybių. Šis stebuklingas mokinys būtų įstengęs aprūpinti receptais visus Prancūzijos parfumerius nepasikartodamas ir nė sykio nesukurdamas ko nors nevertingo ar kad ir vidutiniško. Tai yra receptais, taigi formulėmis, jis jų nebūtų galėjęs aprūpinti, nes savo kvapus vis dar komponavo ta chaotiška ir visiškai neprofesionalia, bet Baldiniui jau pažįstama maniera: iš akies ir, regis, kaip pakliuvo maišydamas ingredientus. Norėdamas tą pamišėlišką darbą jei ne kontroliuoti, tai bent jau mažumą suprasti, Baldinis vieną dieną pareikalavo, kad ruošdamas mišinius Grenujis teiktųsi naudotis svarstyklėmis, menzūrėle ir pipete, nors jam ir atrodė, kad tai visai nereikalinga; be to, jis turįs įsisąmoninti, kad etilo alkoholis nėra kvapi medžiaga, o tik tirpiklis, kurio įpilama paskiausiai; ir galų gale, jis turįs darbuotis, dėl Dievo meilės, neskubėdamas, iš lėto ir ramiai, kaip dera amatininkui.

Grenujis pakluso. Ir štai pirmąsyk Baldinis galėjo sužiūrėti kiekvieną to raganiaus veiksmą ir viską užsirašyti. Su plunksna ir popieriaus lapu įsitaisęs šalia Grenujo, vis primindamas, kad neskubėtų, jis užsirašinėjo, kiek gramų šio, kiek padalų ano, kiek lašų trečio ingrediento patenka į maišomąjį butelį. Tokiu keistu būdu — iš paskos analizuodamas procesą ir naudodamas tam priemones, be kurių jis, tiesą sakant, iš pat pradžių visai negalėjo vykti, — Baldinis galų gale visgi įsigijo tą sintetinimo instrukciją. Kaip Grenujis be jos įstengė maišyti kvepalus, jam taip ir liko mįslė, netgi stebuklas, tačiau dabar Baldinis tą stebuklą bent jau suvedė į formulę ir nors iš dalies patenkino savo taisyklių ištroškusią sielą, o parfumerio pasaulėvaizdį apsaugojo nuo visiško kracho.