Патрик Зюскинд - Kvepalai

Netrukus masė katile imdavo pamažu kunkuliuoti. O po kurio laiko, iš pradžių nedrąsiai, lašelis po lašelio, paskui siūlo plonumo srovele, distiliatas pradėdavo tekėti iš trečio „mauro galvos“ vamzdelio į florentietišką butelį, kurį Baldinis būdavo pastatęs apačioje. Iš pradžių jis atrodydavo gana nekaip, kaip skysta neskaidri sriuba. Bet paskui po truputį, ypač kai pilną butelį pakeitę kitu pirmąjį pastatydavo atokiau, ta tirštynė išsiskirdavo į du skirtingus skysčius: apačioje nusistodavo žiedlapių arba žolelių vanduo, o paviršiuje plūduriuodavo storas aliejaus sluoksnis. Per apatinį florentietiško butelio kaklelį atsargiai nupylus švelniai kvepiantį žiedlapių vandenį, likdavo grynas aliejus, esencija, kvapioji augalo esmė.

Grenujį šis procesas pakerėjo. Jei kas nors gyvenime kėlė jam susižavėjimą — aišku, išoriškai nematomą, užslėptą, lyg šalta liepsna deginantį, — tai tik šis metodas ugnimi, vandeniu, garais ir gudriai sumanyta aparatūra išplėšti iš daiktų jų kvepiančią dvasią. Juk ši kvepianti dvasia, eterinis aliejus ir buvo juose geriausia, tik dėl jo Grenujis tais daiktais domėjosi. Niekam tikusios atliekos — žiedai, lapai, lukštai, vaisiai, spalvos, grožis, gyvumas ir dar balažin koks nereikalingas šlamštas — jam nerūpėjo. Tai buvo vien tik apvalkalas, balastas. Jo reikėjo atsikratyti.

Kartkartėm, kai distiliatas pasidarydavo skaidrus kaip vanduo, jie nuimdavo distiliavimo aparatą nuo ugnies, atidengdavo ir iškrėsdavo suvirusius tirščius. Jie būdavo suglebę, blankūs lyg išmirkę šiaudai, blyškūs lyg mažų paukštelių kaulai, lyg per daug ilgai virusios daržovės, beskonės, skaidulingos, ištižusios, vos beatpažįstamos, šlykščiai primenančios lavonus ir beveik visiškai nebeturinčios kvapo. Jie išmesdavo tirščius pro langą į upę. Tada vėl prikraudavo distiliavimo aparatą šviežių augalų, įpildavo vandens ir vėl pastatydavo ant ugniakuro. Ir vėl katilas imdavo kunkuliuoti, vėl augalų gyvybės syvai tekėdavo į florentietiškus butelius. Kartais tai trukdavo ištisą naktį. Baldinis prižiūrėdavo krosnį, Grenujis nenuleisdavo akių nuo srovelės, daugiau nebūdavo kuo užsiimti iki pakeičiant vieną butelį kitu.

Jiedu sėdėdavo ant suolelių palei ugnį, nesitraukdami nuo gremėzdiško kubilo, abu pakerėti, nors ir dėl labai skirtingų priežasčių. Baldinis mėgaudavosi ugnies kaitra, besiplaikstančių liepsnų ir vario raudoniu, jam patikdavo klausytis, kaip spragsi degančios pliauskos, kaip gurguliuoja distiliavimo aparatas, nes taip būdavo ir anksčiau. Ir kaipgi nenuklysi į svajas! Iš krautuvės jis atsinešdavo butelį vyno, mat nuo karščio jį imdavo troškinti, o vynas irgi primindavo praeitį. Tuomet jis leisdavosi pasakoti begalines istorijas apie anuos laikus. Apie Ispanijos įpėdinystės karą, prie kurio jis, kovodamas su austrais, nemažai prisidėjęs, apie partizanus, su kuriais sukėlęs sumaištį Sevenuose, apie vieno hugenoto dukterį Estrelio kalnuose, kuri, apkvaitusi nuo levandų kvapo, atsidavė jo valiai, apie miško gaisrą, kurio tada tik per plauką nesukėlęs ir kuris tikrai būtų nusiaubęs visą Provansą, kaip mane gyvą matai, būtų nusiaubęs, nes tąsyk pūtęs labai stiprus mistralis. Pasakodavo ir apie distiliavimą, vis apie aną, plynam lauke, naktį, mėnesienoje, gurkšnojant vyną ir klausantis, kaip čirpia cikados; ir apie levandų aliejų, kurį tada išgaudavęs tokį puikų ir stiprų, kad jam už jį sidabru mokėdavę; apie mokymąsi Genujoje ir apie keliones, ir apie Graso miestą, kuriame tiek daug parfumerių kaip kur nors kitur batsiuvių, ir tokių turtingų buvę tarp jų, kad gyvenę jie kaip kunigaikščiai, puikiuose namuose su ūksmingais sodais, terasomis ir lentutėmis iškaltais valgomaisiais, kuriuose valgydavę iš porceliano lėkščių su auksiniais peiliais ir šakutėmis, ir taip toliau...

Štai tokias istorijas porindavo senasis Baldinis gurkšnodamas vyną, ir nuo vyno, nuo ugnies kaitros ir susižavėjimo savo paties istorijomis jam raudoniu užkaisdavo skruostai. Bet Grenujis, sėdėdavęs atokiau šešėlyje, visiškai nesiklausydavo. Jo nedomino senos istorijos, jį domino vien tik naujasis procesas. Nenuleisdamas akių jis spoksodavo į vamzdelį prie distiliatoriaus galvutės, iš kurio plona srovele tekėjo distiliatas. Taip įsistebeilijęs imdavo vaizduotis pats esąs toks distiliatorius, kuriame taip pat kaip šiame kunkuliuoja ir iš kurio taip kaip iš šio, tik dar geriau, naujau, neįprasčiau sruvena distiliatas nuostabių augalų, išaugusių jame pačiame, jame pražydusių, niekieno be jo paties neuostytų, savo neprilygstamais aromatais galinčių paversti pasaulį kvepiančiu Edeno sodu, kuriame ir jam, jo uoslei būtų bent jau pakenčiama gyventi. Būti didžiuliu distiliatoriumi, užtvindančiu savaisiais distiliatais visą pasaulį, — toks buvo jo troškimas, į tokias svajones pasinėrė Grenujis.

Užkaitęs nuo vyno Baldinis rentė vis neįtikimesnes istorijas apie tai, kas buvo seniau, ir vis beviltiškiau painiojosi savo paties svajonėse, o Grenujis greitai liovėsi keistai fantazavęs. Pirmiausia jis išgujo iš galvos didžiulio distiliatoriaus vaizdą ir ėmė svarstyti, kaip panaudoti ką tik įgytas žinias artimiausiems tikslams pasiekti. 19

Netrukus jis tapo distiliavimo specialistu. Jis nustatė, — o jo nosis čia pagelbėjo labiau negu visos Baldinio taisyklės, — kad distiliato kokybė labiausiai priklauso nuo ugnies karščio. Kiekvienam augalui, kiekvienam žiedui, kiekvienai medienos rūšiai ir abejingam vaisiui reikėjo vis kitokios procedūros. Vieniems tekdavo sukaupti tirščiausius garus, kitus virti tik ant vidutinio stiprumo ugnies, o kai kurie žiedai atiduodavo ką turi geriausio tik palikti prakaituoti ant visai silpnutės ugnies.

Ne mažiau svarbus buvo ir paruošimas. Mėtas ir levandas būdavo galima distiliuoti ištisais krūmeliais. Kitką prieš dedant į varinį katilą reikėdavo kruopščiai perrinkti, nuskainioti, supjaustyti, sukapoti, sutarkuoti, sugrūsti arba net paruošti kaip salyklą. O kai ko visai nepavykdavo išdistiliuoti, ir tai kėlė Grenujui begalinį apmaudą.

Matydamas, kaip užtikrintai Grenujis įvaldęs aparatūrą, Baldinis davė jam visišką valią dirbti su distiliatoriumi, ir šia laisve Grenujis netruko pasinaudoti nė kiek nesivaržydamas. Dienomis jis maišydavo kvepalus ir kitokius kvapiuosius bei prieskoninius produktus, o naktimis užsiimdavo vien tik slėpininguoju distiliavimo menu. Jis sumanė išgauti absoliučiai naujų kvapiųjų medžiagų, kad galėtų sukurti bent keletą kvapų, kuriuos nešiojosi savyje. Pradžioje jis pasiekė šiokių tokių laimėjimų. Jam pavyko pagaminti aliejų iš dilgėlių žiedų ir pipirnės sėklų ir tualetinį vandenį iš šviežiai nuluptos šeivamedžio žievės ir kukmedžio šakų. Nors distiliatai kvepėjo visiškai kitaip negu pradinės medžiagos, bet vis dėlto buvo gana įdomūs ir tinkami perdirbti toliau. Žinoma, buvo medžiagų, kurioms šis metodas visiškai netiko. Pavyzdžiui, Grenujis mėgino išdistiliuoti stiklo kvapą, molingą ir vėsų lygaus stiklo kvapą, kurio paprasti žmonės net neužuodžia. Jis pasirūpino langų ir butelių stiklo, sudaužė į gabalus, į šukes, į krislelius, sutrynė iki dulkelių — nieko neišėjo. Bandė distiliuoti žalvarį, porcelianą ir odą, grūdus ir žvirgždą. Gryną žemę. Kraują ir medieną bei šviežias žuvis. Savo paties plaukus. Galiausiai net vandenį, Senos vandenį, kurio savitas kvapas jam atrodė vertas išsaugoti. Jis tikėjosi, kad su distiliatoriumi galės iš šių medžiagų išplėšti jų ypatingą kvapą, kaip buvo padaręs su čiobreliais, levandomis ir kmynų sėklomis. Juk jis nežinojo, kad distiliavimas — tai ne kas kita, kaip būdas skaidyti mišrias substancijas į lakesnes ir ne tokias lakias dalis, kad parfumerijoje jis tik padeda atskirti tam tikrų augalų lakius eterinius aliejus nuo jų bekvapių ar beveik bekvapių likučių. Aišku, kad medžiagoms, kurios neturi eterinio aliejaus, šis metodas absoliučiai netinka. Mums, šiuolaikiniams žmonėms, susipažinusiems su fizika, tai iškart aišku. O Grenujis tik vargais negalais suvokė tai po aibės nepavykusių bandymų. Ilgus mėnesius jis kasnakt tūnojo prie distiliatoriaus ir visais įmanomais būdais mėgino gauti radikaliai naujų kvapų, tokių kvapų, kurių koncentruotų šioje žemėje dar nė būti nėra buvę. Ir, be keleto apgailėtinų augalinių aliejų, nieko iš to neišėjo. Iš gilaus, neišmatuojamai turtingo savo vaizduotės šulinio jis nepasėmė nė vieno konkrečios kvapo esencijos lašelyčio, iš visų kvapų, šmėklojusių jo vaizduotėje, negalėjo realizuoti nė vieno atomo.