Патрик Зюскинд - Kvepalai

Taip taręs jis paėmė dar dvi žvakides, stovėjusias ant didžiojo ąžuolinio stalo krašto, ir užžiebė žvakes. Visas tris žvakides išrikiavo ant tolesnio išilgojo stalo krašto, pastūmė į šoną odas, nukraustė viską nuo stalo vidurio. Paskui ramiais, bet vikriais judesiais surinko nuo mažos etažerės rykus, reikalingus šiam darbui: didelį pilvotą butelį maišymui, stiklinį piltuvėlį, pipetę, mažąją ir didžiąją menzūrėles — ir viską tvarkingai sustatė priešais save ant ąžuolinio stalo.

Grenujis atsiplėšė nuo durų staktos. Kol Baldinis rėžė savo pompastišką kalbą, jis atkuto, nebestirksojo suakmenėjęs ir pasalūniškai susitraukęs. Jis girdėjo tik sutikimą, tik „taip“, širdyje džiūgavo lyg užsispyręs vaikas, pasiekęs nuolaidų sau, — jam jau buvo nusišvilpt į visokius apribojimus, sąlygas ir moralinius postringavimus. Jis stovėjo atsipalaidavęs, pirmąkart labiau panašus į žmogų nei į žvėrį ir kantriai laukė, kol Baldinis baigs savo tiradą, nes žinojo, kad šį žmogų, jam nūnai nusileidusį, jis jau įveikė.

Baldinis dar statinėjo ant stalo žvakides, o Grenujis jau šmurkštelėjo į tamsų dirbtuvės pakraštį, kur stovėjo stelažai su brangiosiomis esencijomis, aliejais ir tinktūromis, ir pasikliaudamas patikima uosle vieną po kito griebė nuo lentynų reikiamus buteliukus. Jų buvo devyni: apelsinų žiedų esencija, limečių aliejus, gvazdikėlių ir rožių aliejus, jazminų, bergamočių ir rozmarino ekstraktai, muskuso tinktūra ir stirakso balzamas. Viską greitai susirankiojęs, susidėliojo ant stalo krašto. Galiausiai atsivilko balioną su beveik grynu spiritu. Tada atsistojo už Baldinio, kuris vis dar rūpestingai, pedantiškai rikiavo maišomuosius indus: vieną stiklą stumtels šen, kitą ten, kad viskas būtų pagal nuo seno nusistovėjusią tvarką ir gražiai spindėtų žvakių šviesoje, — ir tirtėdamas iš nekantrumo laukė, kada gi senis pasitrauks ir užleis jam vietą.

— Štai, — pagaliau pratarė Baldinis ir žengė į šalį. — Čia išrikiuota viskas, ko reikės tavo — vadinkime jį meiliai — eksperimentui. Nieko man nesukulk, nė lašelio neišliek! Įsidėmėk: šie skysčiai, su kuriais tau leidžiu darbuotis penkias minutes, yra tokie brangūs ir reti, kad tu per visą gyvenimą tokių koncentruotų niekada negausi į rankas!

— Kiek jums padaryti, metre? — paklausė Grenujis.

— Ką padaryti?.. — nesuprato Baldinis, kuris dar nebuvo užbaigęs savo kalbos.

— Kiek tų kvepalų? — sušvankštė Grenujis. — Kiek jų norite? Gal pripildyti sklidinai šitą storą butelį? — Ir jis parodė maišomąjį butelį, kuriame būtų tilpę mažų mažiausiai trys litrai.

— Ne, nereikia! — pasibaisėjęs suriko Baldinis, jo balse pasigirdo giliai įsišaknijusi, bet kartu ir spontaniška baimė iššvaistyti turtą. Tarsi susigėdęs, kad taip išsidavė, jis susyk užriaumojo: — Ir nedrįsk manęs pertraukti! — paskui šiek tiek nusiramino ir pridūrė jau truputį ironišku tonu: — Kam gi mums reikia trijų litrų kvepalų, kurių mes abu nevertiname? Iš esmės pakaktų ir pusės menzūrėlės. Bet kadangi tokį mažą kiekį sunku tiksliai nutaikyti, tai leidžiu tau padaryti trečdalį maišomojo butelio.

— Gerai, — tarė Grenujis. — Trečdalį šio butelio pripildysiu „Amūro ir Psichės“. Tiktai, metre Baldini, darysiu savaip. Nežinau, ar tai tinkamas būdas, bet kitaip nemoku ir darysiu savaip.

— Prašau, — sutiko Baldinis. Jis žinojo, kad šiame darbe nėra „mano“ ar „tavo“ būdo, yra tik vienas vienintelis galimas ir taisyklingas būdas: žinant formulę ir pagal ją atitinkamai apskaičiavus norimą kiekį, iš įvairių esencijų sumaišyti kuo tiksliausių proporcijų koncentratą, po to jį sutaurinti alkoholiu, vėl kuo tiksliausiu santykiu — jis dažniausiai svyruoja nuo vieno su dešimt iki vieno su dvidešimt — ir gauti kvepalus. Kito būdo, jis tai žinojo, nėra. Todėl tai, ką išvydo šiuokart ir iš pradžių stebėjo iš šalies pašaipiai, paskui sumišęs, o galiausiai bejėgiškai nustebęs, jam turėjo pasirodyti kone stebuklas. Ta scena taip įsirėžė į atmintį, kad iki dienų galo jis jos nepamiršo. 15

Pirmiausia žmogutis Grenujis atkimšo balioną su spiritu. Tik vargais negalais jam pavyko pakelti sunkų indą. Kelti teko bemaž sulig galva, nes tokiame aukštyje buvo maišomojo butelio kaklelis su stikliniu piltuvėliu. Į jį tiesiai iš baliono, be menzūrėlės, Grenujis ėmė pilti alkoholį. Baldinį net šiurpas nukrėtė pamačius, kaip jis nieko nesugeba: šis vaikėzas ne tik aukštyn kojom vertė parfumerijos pasaulio tvarką darbą pradėdamas nuo tirpiklio, o ne nuo koncentrato, kurį reikės tirpinti, — bet ir fiziškai tam neturėjo jėgų! Jis tiesiog tirtėjo nuo įsitempimo, o Baldinis kiekvieną akimirksnį laukė, kada sunkusis balionas tėkšis ant stalo ir viską, kas ten stovi, sudaužys. Žvakės, o Dieve, žvakės! Tuoj viskas sprogs, jis supleškins mano namus!.. Jau norėjo pulti ir išlupti iš to pamišėlio rankų balioną, bet Grenujis spėjo pats jį atversti, sveiką pastatė ant grindų ir vėl užkimšo. Butelyje teliūskavo skaidrus skystis — nė lašas neišsiliejo pro šalį. Keletą akimirksnių Grenujis, nutaisęs tokią patenkintą miną, lyg būtų įveikęs sunkiausią darbo dalį, gaudė kvapą. Ir iš tiesų po to viskas vyko taip greitai, kad Baldinis vos spėjo sužiūrėti, kas po ko daroma, o ką jau kalbėti apie paties proceso suvokimą.

Grenujis, rodės, nė nesirinkdamas stveria kurį nors iš surikiuotų flakonų su kvapų esencijomis, ištraukia stiklinį kamštuką, pakiša indelį sekundei panosėn, tada įpila iš jo į piltuvėlį, įlašina šiek tiek iš kito, šliūkšteli truputį iš trečio ir taip toliau. Pipetės, mėgintuvėlio, menzūrėlės, šaukštelio ir maišomosios lazdelės — visų tų įrankių, be kurių parfumeris negali atlikti sudėtingos maišymo procedūros, Grenujis nepalietė nė karto. Atrodė, kad jis tik žaidžia, tarškina indais ir pliuškenasi kaip vaikas, iš vandens, žolių ir purvo maišantis šleikščią marmalienę ir tvirtinantis verdąs sriubą. Taip, visai kaip vaikas, galvojo Baldinis. Staiga jis ir panašus pasidarė į vaiką, nors ir negrabiom rankom, randų išrantytu veidu, gumburiuota senio nosimi. Maniau, kad jis vyresnis, negu yra, o dabar man atrodo jaunesnis, kokių trejų ar ketverių metų, kaip tie neprieinami, nesuvokiami, aikštingi primatai, kurie yra tariamai nekalti, bet galvoja tik apie save ir viską šiame pasaulyje nori despotiškai pajungti sau. Tikriausiai taip ir padarytų, jei nepažabotum jų didybės manijos ir griežčiausiu auklėjimu jų nuolat netramdytum, nepratintum prie savitvardos, prie tikrų žmonių egzistencijos. Štai toks fanatiškas mažvaikis tūno šiame jaunuolyje, degančiomis akimis stovinčiame prie stalo; pamiršęs viską aplinkui, jis tikriausiai net nebejaučia, kad dirbtuvėje yra dar kas nors be jo ir butelių, kuriuos jis greitu negrabiu judesiu palenkia prie piltuvėlio, vis maišydamas savo beprotišką bizalą, o paskui, kaip mane gyvą matai, tvirtins, — ir pats tuo tikės! — esą tai nepakartojami kvepalai „Amūras ir Psichė“. Baldinį krėtė šiurpas žiūrint į blaksinčioje žvakės šviesoje taip baisiai atbulainiškai ir taip užtikrintai besidarbuojančią žmogystą. Tokių kaip šis, — pagalvojo jis ir vėl staiga pajuto liūdesį, graudulį ir įniršį, kaip pavakary, kai prieblandoje žvelgė į raudoniu užlietą miestą, — tokių kaip šis anksčiau nebūdavo, tai visai naujos padermės egzempliorius, galėjęs atsirasti tik šiais pakrikusiais visuotinio nuosmukio laikais... Bet jis dar gaus pamoką, tas išverstakis! Po šito juokingo spektaklio Baldinis sudoros menkystą taip, kad jis išslinks iš čia toks pat susigūžęs, koks ir atėjo. Parazitas! Šiais laikais išvis nederėtų su niekuo prasidėti, nes aplink knibždėte knibžda visokių parazitų!