Патрик Зюскинд - Kvepalai

Tuo pat metu Grenujis pakilo iš savo guolio arklidėje. Jis taip pat buvo patenkintas savimi ir įvykių eiga, jautėsi nepaprastai žvalus, nors nemiegojo nė sekundės. Kai Rišisas buvo atėjęs į arklidę jo ieškoti, jis tik apsimetė miegąs, kad dar labiau sustiprintų nekaltumo įspūdį, kurį jau ir be to skleidė maskuojantis kvapas. Kitaip negu Rišisas jį, jis, beje, itin aiškiai pajuto Rišisą, pajuto iš kvapo, ir jam anaiptol neliko nepastebėtas Rišiso palengvėjimas jį pamačius.

Taigi abu per savo trumpą susitikimą įsitikino nesą vienas kitam įtartini, tik vienas iš jų klydo, ir Grenujis manė, kad tai yra gerai, nes jo tariamas ir Rišiso tikras nepavojingumas lengvino jam, Grenujui, darbą. Tokiai nuomonei Rišisas, beje, atvirkščių atveju irgi būtų visiškai pritaręs. 45

Grenujis ėmėsi darbo su profesiniu apdairumu. Atrišo kelionmaišį, ištraukė iš jo drobulę, pomadą ir mentelę, drobulę išskleidė ant gūnios, ant kurios ką tik gulėjo, ir ėmė tepti riebaline pasta. Šiam darbui reikėjo laiko, nes buvo svarbu vienur uždėti storesnį, kitur plonesnį riebalų sluoksnį priklausomai nuo to, prie kurios kūno dalies bus prigludusi atitinkama audeklo dalis. Burna ir pažastys, krūtinė, tarpvietė ir pėdos paprastai išskiria daugiau kvapų negu blauzdos, nugara ir alkūnės, delnai daugiau negu plaštakų viršus, antakiai daugiau negu vokai ir taip toliau, todėl toms vietoms turėjo tekti atitinkamai daugiau riebalų. Taigi ant lininio audeklo Grenujis tartum modeliavo kūno, kurį reikės apdoroti, kvapų diagramą, ir ši darbo dalis, tiesą sakant, teikė jam didžiausią pasitenkinimą, nes tai buvo tarytum koks menas, vienodai įtraukiantis ir protą, ir fantaziją, ir rankas, be to, idealiai leidžiantis iš anksto mėgautis laukiamu rezultatu.

Išbaigdamas puodynėlę pomados, užtepė dar šen bei ten, vienoje vietoje nubraukė nuo audinio riebalus, kitoje pridėjo, paretušavo, dar kartą patikrino sumodeliuotą riebalinį landšaftą — beje, nosimi, o ne akimis, nes darbas vyko visiškoje tamsoje, ir tai, matyt, buvo dar viena santūriai džiugios Grenujo nuotaikos priežastis. Šią mėnulio jaunaties naktį niekas jo neblaškė. Pasaulis tebuvo vien tik kvapas ir vos girdima mūša nuo jūros pusės. Tai buvo jo stichija. Paskui sulankstė audeklą lyg apmušalus, suglausdamas riebalais išteptas puses. Skaudu buvo tai daryti, nes gerai žinojo, kad net ir labai atsargiai lankstant suformuotų kontūrų dalys susiploja ir persikreipia. Bet kitos galimybės pernešti audeklą jis neturėjo. Taigi sulankstė jį taip, kad užsimetęs ant rankos galėtų be ypatingo vargo nešti, tuomet susikišo į kišenes mentelę, žirkles, pasiėmė alyvmedžio kuokelę ir išsliūkino laukan.

Dangų buvo aptraukę debesys. Name šviesos nebedegė. Vienintelis žiburėlis šią juodą naktį tvyksčiojo rytuose — tai Šventosios Margaritos forto švyturys, per mylią nuo čia, mažulytis šviesos dygsnis juodoje kaip anglis skraistėje. Nuo įlankos pūtė lengvas žuvimi kvepiantis vėjas. Šunys miegojo.

Grenujis priėjo prie klojimo, kur buvo priremtos kopėčios. Atkėlė jas ir stengdamasis laikyti stačias, tris skersinius pasikišęs po laisvos dešinės rankos pažastimi, o išsikišusią dalį prispaudęs prie dešinio peties, nunešė per kiemą iki palangės. Langas buvo praviras. Lipo kopėčiomis patogiai lyg laiptais ir neatsidžiaugė galėdamas nusiraškyti tos mergaitės kvapą čia, La Napulyje. Grasė, kur langai grotuoti, o namas griežtai saugomas, tai būtų buvę daug sunkiau. Čia ji net miegojo viena. Net nereikės pašalinti kambarinės.

Stumtelėjęs atidarė lango sąvarą, įsliuogė į kambarį ir padėjo ant grindų sulankstytą paklodę. Tuomet atsisuko į lovą. Jį pasitiko plaukų aromatas, nes mergaitė gulėjo ant pilvo, veidą, aprėmintą sulenktos rankos, įspraudusi į pagalvę, taigi viršugalvis tiesiog idealiai atkištas tarsi laukė smūgio kuoka.

Jis užsimojo, pasigirdo duslus trakštelėjimas. Jis nekentė to garso. Nekentė jau vien dėl to, kad tai buvo garsas šiaip jau begarsiame darbe. Tik sukandęs dantis galėjo pakęsti tą pasibaisėtiną trakšt, o jam nutilus, dar kurį laiką stovėjo sustingęs ir įširdęs, apgniaužęs ranka kuoką, tarsi baimindamasis, kad garsas gali iš kažkur sugrįžti lyg atsikartojantis aidas. Bet jis nesugrįžo, į kambarį sugrįžo tik tyla, dar gūdesnė tyla, nes nebesigirdėjo net ir sriaubaus mergaitės kvėpavimo. Įsitempęs Grenujo kūnas (galbūt turėjęs reikšti pagarbą arba tarytum konvulsišką tylos minutę), bemat atsileido ir elastingai suglebo.

Padėjęs šalin kuoką, jis ėmė uoliai darbuotis. Pirmiausia išlankstė aromatizavimo audinį, laisvai išskleidė jį išorine puse ant stalo ir kėdžių stengdamasis nepaliesti riebalais išteptos pusės. Tuomet nuklojo antklodę. Nuostabusis mergaitės kvapas, staiga toks šiltas ir tirštas siūbtelėjęs aukštyn, jo nesujaudino. Juk pažinojo jį, o mėgausis, iki apkvaitimo mėgausis juo vėliau, kai iš tikrųjų jį turės. Dabar buvo svarbu kuo daugiau jo sugaudyti, kuo mažiau leisti išsklisti, dabar reikėjo susikaupti ir negaišti.

Žirklėmis skubriai prakirpo naktinius marškinius, išrengė mergaitę, pagriebė riebalais išteptą paklodę ir užmetė ant nuogo kūno. Tada pakėlė ją, nukarusius drobulės kraštus pakišo po apačia, suvyniojo lyg kepėjas vyniotinį, užlankstė galus, apvyturiavo visą nuo galvos iki kojų. Tik plaukai dar kyšojo iš po šio mumijos vyturo. Nukirpo juos prie pat odos, sudėjo į naktinius marškinius ir viską surišo į ryšelį. Galiausiai užvertė paliktą laisvą drobulės kraštą ant nukirpto pakaušio, išlygino užverstąjį galą ir švelniai prispaudė pirštais prie kūno. Visą ryšulį patikrino. Niekur nežiojėjo joks plyšelis, jokia skylutė, nebuvo atsiknojusi jokia persikreipusi klostelė, pro kur galėtų prasigauti mergaitės kvapas. Supakuota buvo tobulai. Nieko kito neliko, kaip laukti, laukti šešias valandas, kol ims brėkšti.

Jis paėmė krėslelį, ant kurio gulėjo jos drabužiai, prisinešė prie lovos ir atsisėdo. Platūs juodi apdarai dar tebedvelkė švelniu jos aromatu, sumišusiu su anyžinių sausainėlių kvapu, jų buvo įsikišusi į kišenę kelionei. Grenujis užsikėlė kojas ant lovos krašto šalia jos pėdų, užsiklojo jos suknele ir ėmė kramsnoti anyžinius sausainėlius. Buvo pavargęs. Bet miegoti nenorėjo, nes darbo metu nedera miegoti, net jei tas darbas — tik laukimas. Prisiminė naktis, praleistas Baldinio dirbtuvėje distiliuojant: pajuodusį nuo suodžių distiliatorių, blėsčiojančią ugnį, tylų distiliato lašų papsėjimą iš aušinimo vamzdelio į florentietiškąjį butelį. Retkarčiais reikėdavo pakurstyti ugnį, įpilti distiliuoto vandens, pakeisti butelį arba išsikvėpusią distiliavimo medžiagą. Ir vis dėlto jam visada atrodydavo, tarsi budi ne dėl to, kad protarpiais reikia atlikti šiokius tokius darbelius, bet kad pats budėjimas turi prasmę. Net ir čia, šiame kambarėlyje, kur anfleražo procesas vyksta savaime, dar daugiau, kur belaikis kvapiojo ryšulio tikrinimas, vartymas ar bet koks nagų kišimas galėtų tik pakenkti, — net ir čia, kaip Grenujui atrodė, svarbu būti ir budėti. Miegas gali nubaidyti sėkmę.

Beje, budėti ir laukti jam nebuvo sunku, nors ir kaip jautėsi pavargęs. Jam patiko šitaip laukti. Ir prie tų dvidešimt keturių mergaičių patiko, nes tai nebuvo nei bukas laiko stūmimas, nei aistringas nekantravimas, o pritariantis, sąmoningas, tam tikra prasme veiklus laukimas. Šitaip belaukiant kai kas vyko. Vyko tai, kas svarbiausia. Jei ir ne jam dalyvaujant, tai visgi jo dėka. Jis padarė viską, ką galėjo. Parodė visą meistriškumą. Nė karto nesuklydo. Tai buvo nepaprastas darbas. Jį vainikuos sėkmė... Tereikia tik keletą valandų palaukti. Šis laukimas jam teikė begalinį pasitenkinimą. Niekada gyvenime nesijautė taip gerai, nebuvo toks ramus, toks santūrus, nejuto tokios vidinės pusiausvyros — net ir anuomet savo kalne — kaip tų darbo pertraukėlių valandomis, kai giliausią naktį sėdėdavo prie savo aukų ir laukdavo nesumerkdamas akių. Tik tomis vienintelėmis akimirkomis jo rūškanose smegenyse kildavo kone linksmų minčių.