Деннис Лихэйн: Kuždesių sala

— Manyčiau, slapti ar panašiai, — atsakė Makfersonas.

— Kokie gali būti slapti reikalai? — pagavęs Tedžio žvilgsnį, įsiterpė suglumęs Čakas.

Makfersonas, sustojęs priešais ligoninę ir palypėjęs ant vieno laiptelio, nutilo. Jis atrodė sumišęs. Akimirką žvelgė į oranžinės spalvos sienos linkį, paskui tarė:

— Manau, kad galėsite paklausti jo paties. Jau turėjo grįžti iš susitikimo.

Jie užkopė laiptais į viršų ir įžengė į marmurinį fojė, kurio lubas puošė arkos, susiliejančios į skliautuotą kupolą. Priėjus prie vartų, šie dundėdami atsivėrė, ir vyrai įžengė į didelį laukiamąjį, kur jiems iš dešinės prie stalo sėdėjo sanitaras, kiek tolėliau priešais jį — kitas, o iš kairės, dar už vienų vartų, driekėsi ilgas koridorius. Jie pateikė savo ženklelius ant laiptų stovėjusiam sanitarui, kuris, kol Makfersonas rašė jų trijų pavardes į segtuvą, patikrino svečių ženklelius bei tapatybės korteles ir grąžino atgal. Už sanitaro stovėjo būdelė, kurioje Tedis pamatė vyrą, vilkintį panašia į viršininko uniforma, ir žiedus su raktais, kabančius ant sienos už jo. Užlipusi į antrą aukštą, trijulė pasuko į ūkiniu muilu kvepiantį koridorių, po kojomis švietė išblizgintos ąžuolinės grindys, pats koridorius skendėjo baltoje šviesoje, sklindančioje per didžiulį langą koridoriaus gale.

— Visur apsauga, — pastebėjo Tedis.

Makfersonas pridūrė:

— Imamės visų atsargumo priemonių.

Čakas pasakė:

— Esu tikras, pone Makfersonai, žmonės jums padėkos.

— Turite suprasti, — pasakė Makfersonas atsisukdamas į Tedį, kai jie praėjo pro kelis kabinetus. Visos durys buvo uždarytos, ant visų kabojo sidabrinės spalvos lentelės su užrašytais gydytojų vardais. — Nėra daugiau tokios įtaigos Jungtinėse Valstijose. Pas mus gydomi tik beviltiški ligoniai. Priimame visus, kurių atsisako kitos ligoninės.

— Graisas taip pat čia, tiesa? — paklausė Tedis.

Makfersonas linktelėjo:

— Vincentas Graisas, o taip. Jis C korpuse.

Čakas kreipėsi į Tedį:

— Graisas — tai…

Tedis linktelėjo.

— Jis nužudė visus savo artimuosius, nudyrė jiems skalpus ir pasigamino kepurių.

Čakas linksėdamas paklausė:

— Ir dėvėjo jas, vaikščiodamas po miestą?

— Taip rašė laikraščiai.

Jie sustojo priešais dvigubas duris. Dešiniųjų durų viduryje kabojo lentelė su užrašu:

„PERSONALO VADOVAS, DAKTARAS DŽ. KOLIS”.

Makfersonas, uždėjęs ranką ant rutulio formos rankenos, atsisuko ir su nesuprantama įtampa akyse pažvelgė į vyrus.

Tuomet pratarė:

— Ne tokiais civilizuotais laikais toks tipas kaip Graisas būtų pasmerktas myriop. O čia jį galima ištirti, nustatyti patologiją, galbūt izoliuoti tą smegenų anomaliją, kuri vertė jį elgtis ne pagal priimtinas elgesio normas. Jei mūsų gydytojams pavyktų tai padaryti, galbūt sulauktume dienos, kai nenormalus elgesys bus su šaknimis išrautas iš mūsų visuomenės.

Jis, rodos, laukė atsakymo, nes ranka taip ir liko sustingusi ant durų rankenos.

— Gera svajoti, — sumurmėjo Čakas. — Ar ne?

3

Daktaras Kolis atrodė itin liesas, lyg išsekęs. Gal ne vien kaulai ir oda, kokius Tedžiui teko matyti Dachau [* Nacių koncentracijos stovykla, skirta žydams, Miunchene, pietų Vokietijoje.], bet pavalgyti jam reikėtų. Jo mažos tamsios akys tūnojo giliai akiduobėse, nuo akių krentantys šešėliai dengė beveik visą veidą. Skruostai buvo tokie įdubę, kad atrodė, lyg būtų subliuškę, oda aplinkui nusėta senatviniais spuogais. Lūpos ir nosis buvo tokie pat liesi kaip ir jis visas, o smakras beveik susilyginęs su veidu. Ant galvos styrojo reti ir tokie pat tamsūs kaip ir jo akys bei šešėliai po jomis plaukai.

Grėsminga, bet kartu guvia ir pasitikinčia šypsena, įžiebiančia liepsneles rainelėse, jis apėjo stalą ir, norėdamas pasisveikinti su atvykusiais, ištiesė ranką.

— Maršale Danielsai, maršale Oli, — pasisveikino jis, — malonu, kad taip greit atvykote.

Kolio ranka Tedžiui pasirodė sausa ir skulptūriškai glotni, o spustelėjimas toks stiprus, kad Tedžiui nudiegė ne tik rankos kaulus, bet ir dilbį. Kolio akys akimirką sublizgėjo lyg sakytų: „Nesitikėjote, ką?”, — paskui jis pasisuko į Čaką.

Spustelėjęs Čakui ranką pasakė:

— Malonu susipažinti. — Tada jo šypsena staigiai dingo, jis kreipėsi į Makfersoną: — Šiandien tiek, pavaduotojau. Ačiū.

Makfersonas atsakė:

— Taip, sere. Buvo malonu, ponai.

Ir išėjo iš kambario.

Kolis vėl išspaudė šypseną, šįkart gerokai lipšnesnę, kuri Tedžiui priminė sriubos paviršių aptraukusią plėvelę.

— Geras vyras tas Makfersonas. Siekiantis…

— Ko? — paklausė Tedis sėsdamasis ant kėdės, pastatytos priešais stalą.

Kolio šypsena vėl pasikeitė, užsirietė į vieną veido pusę ir akimirką sustingo.

— Atsiprašau?

— Jis kažko siekia, — tęsė Tedis, — bet ko?

Kolis atsisėdo už tikmedžio stalo ir ištiesė rankas.

— Įstatymą ir tvarką suderinti su ligonių priežiūra. Beveik prieš pusšimtį metų, o gal ir mažiau, vyravo nuostata, kad tokius ligonius, kokius mes čia dabar gydome, geriausiu atveju reikia sukaustyti grandinėmis ir palikti patiems kapstytis savo purve ir šiukšlėse. Juos nuolat mušdavo, tarsi taip būtų galima išvyti psichozę. Mes juos laikėme blogio įsikūnijimu. Kankindavome. Laikydavome uždarytus. Sukdavome varžtus jiems į smegenis. Netgi skandindavome.

— O dabar? — paklausė Čakas.

— Dabar mes juos gydome. Moraliai. Bandome gydyti ir išgydyti. Jei nepasiseka, stengiamės bent palengvinti jų gyvenimą.

— O kaip jų aukos? — pratarė Tedis.

Kolis laukdamas kilstelėjo antakius.

— Visi jie — smurtautojai, tiesa? — paklausė Tedis.

Kolis linktelėjo.

— Taip, smurtautojai.

— Taigi jie skriaudė žmones, — įsiterpė Tedis.

— Daugelį nužudė.

— Taip, daugelį.

— Tai kodėl jų ramus gyvenimas turėtų būti svarbesnis už jų aukų gyvenimą?

Kolis suirzo:

— Todėl, kad mano darbas gydyti juos, o ne jų aukas. Aš negaliu padėti jų aukoms. Kiekviena veikla turi ribas. Mano — taip pat. Man rūpi tik mano pacientai. — Jis nusišypsojo. — Ar senatorius paaiškino jums padėtį?

Tedis ir Čakas sėdėdami susižvalgė.

Tedis tarė:

— Mes nieko nežinome apie senatorių, daktare. Mus atsiuntė Valstijos policijos departamentas.

Kolis atsirėmė alkūnėmis į žalią registracijos knygą, sunėrė rankas, pasirėmė smakrą ir įsistebeilijo į juos pro akinių viršų.

— Tuomet suklydau. Tai ką gi jūs žinote?

— Žinome tik tiek, kad dingo kalinė. — Tedis pasidėjo ant kelių užrašų knygelę ir ėmė vartyti. — Kažkokia Reičelė Solando.

— Ligonė, — pataisė Kolis šaltai šyptelėjęs.

— Atsiprašau, ligonė, — pasakė Tedis. — Kiek žinoma, ji pabėgo beveik prieš parą.

Kolis patvirtindamas kryptelėjo rankomis paremtą smakrą.

— Praeitą naktį, tarp dešimtos ir dvyliktos.

— Ir iki šiol nesurasta? — nusistebėjo Čakas.

— Jūs teisus, maršale…

Jis apgailestaudamas pakėlė ranką.

— Olis, — prisistatė Čakas.

Kolio veidas susiaurėjo, už jo nugaros ant lango Tedis pastebėjo užtiškusius vandens lašus. Nežinia, ar tie lašai krito iš dangaus, ar tiško iš jūros.

— Jūsų vardas Čarlis? — pasiteiravo Kolis.

— Taip, — patvirtino Čakas.

— Taip ir maniau, kad jūs Čarlis, — pasakė Kolis, — bet nebūtinai Olis.