Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

Čakas pasvarstė ir linktelėjo.

Tedis pritarė:

— Žinoma. Nusikaltėliai daro tą patį.

— Būtent. Šia mintim norima suklaidinti. Supainioti klausytoją, kad išvargintas jis imtų tuo tikėti labiau negu tiesa. Laikykim, kad melas skirtas tau pačiam. Taip elgėsi ir Reičelė. Visus tuos ketverius metus ji nepripažino esanti ligoninėje. Tikėjo, kad yra savo namuose Jorkšyre, o mes jai tebuvome pasiuntinukai, pienininkai, pašto darbuotojai, einantys pro šalį. Kad ir kokia buvo tikrovė, ji pasinaudojo stipria valia, ir iliuzijos tapdavo dar ryškesnės.

— Bet kodėl ji niekada nesuprato tiesos? — nusistebėjo Tedis. — Turiu omenyje, kad ji yra gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Kaip ji to nepastebėjo?

— O! — šyptelėjo Kolis. — Dabar ėmėmės atskleisti tikrai siaubingą šizofreninės paranojos grožį. Ponai, jei tikite, kad jūs vieninteliai sakote tiesą, tai visi kiti yra melagiai. O jei visi meluoja…

— Tada visa pasakyta tiesa, — pratęsė Čakas, — turėtų būti melas.

Kolis užlenkė nykštį ir kaip ginklą nukreipė į jį smilių.

— Gerai samprotaujate.

Tedis susidomėjo:

— Ar tai kaip nors susiję su tais skaičiais?

— Tikriausiai. Jie turėtų kažką reikšti. Kas susiję su Reičele, nė vienos tuščios ar šalutinės minties. Kad toji struktūra nesuirtų, Reičelei reikėjo ją išlaikyti galvoje, todėl buvo priversta visą laiką mąstyti. Čia, — jis patapšnojo regos tikrinimo lentelę, — toji struktūra, užrašyta ant popieriaus. Ji, nuoširdžiai tuo tikiu, atskleis, kur dingo Reičelė.

Vieną akimirką Tedžiui pasirodė, kad kažkas aiškėja. Jis buvo tikras, kad tai susiję su tais dviem skaičiais — „47” ir „80”, jautė, tarsi kažkas kirbėtų jo smegenyse lyg dainos melodija, kurią bando prisiminti radijui grojant visiškai kitokią dainą. Lengviausia turėtų būti surasti raktą skaičiui „47”. Tas raktas kažkur čia pat. Toks paprastas. Toks…

Bet visi galimi logikos saitai subyrėjo, ir Tedis pajuto, kaip jo sąmonėje atsivėrė tuštuma. Jis suprato, kad sprendimas kažkur čia — raktas, sąsaja, ryšys — jis vėl padėjo lapą ant lovos.

— Nenormalu, — pratarė Čakas.

— Kas? — nesuprato Kolis.

— Mano manymu, tai, kur ji dingo, — atsakė Čakas.

— Na, žinoma, — sutiko Kolis, — manau, turime priimti viską taip, kaip yra.

4

Jie stovėjo už durų koridoriuje, kurį laiptai dalijo į dvi dalis. Reičelės kameros durys buvo kairiosios koridoriaus atšakos pusiaukelėje dešinėje pusėje.

— Ar tai vienintelis išėjimas iš šio aukšto? — paklausė Tedis.

Kolis linktelėjo.

— Nėra galimybės patekti ant stogo? — suabejojo Čakas.

Kolis papurtė galvą.

— Vienintelė galimybė ten užlipti — per atsarginį išėjimą. Pamatysite jį pietinėje pastato pusėje. Ten yra varteliai, jie visada užrakinti. Žinoma, raktus turi tik personalas, o ne ligoniai. Kad patektų ant stogo, Reičelei būtų reikėję nulipti laiptais žemyn į lauką, paimti raktus ir vėl užlipti.

— Ar stogą patikrinote?

Kolis vėl linktelėjo.

— Iš karto, kai tik pastebėjome, jog dingusi, taip pat patikrinome ir visas kitas kameras korpuse.

Tedis bakstelėjo pirštu į sanitarą, sėdintį prie mažo sulankstomo stalelio šalia laiptų.

— Ar čia budima visą parą?

— Taip.

— Taigi kažkas čia budėjo ir praėjusią naktį?

— Tiesą sakant, sanitaras Gantonas.

Jie pasuko laiptų link, ir Čakas, ištaręs „taigi”, kilstelėjo antakius į Tedį.

— Taigi, — pritarė Tedis.

— Taigi, — tęsė Čakas, — panelė Solando išėjo iš užrakinto kambario į koridorių ir nusileido šiais laiptais.

Jiems palypėjus laiptais žemyn, Čakas bakstelėjo nykščiu į sanitarą, laukiantį jų antrojo aukšto aikštelėje.

— Čia ji nežinia kaip praėjo pro antrąjį sanitarą — gal tapo nematoma ar ką — nulipo dar vieną aukštą ir išėjo…

Jie nulipo dar aukštu žemyn ir atsidūrė didelėje patalpoje, kurioje palei sienas stovėjo keletas kušečių, o viduryje — didelis sulankstomas stalas bei keletas sulankstomų kėdžių.

Patalpa buvo nutvieksta ryškios šviesos, sklindančios per švieslangius.

— Tai bendrasis kambarys, — tarė Kolis, — kur ligoniai leidžia vakarus. Praėjusį vakarą čia vyko grupinė terapija. Ten, už to portiko, yra seselių postas. Kai šviesos išjungiamos, ten susirenka sanitarai. Jie privalo apsikuopti, nuvalyti langus ir panašiai, bet dažnai juos užklumpame lošiančius kortomis.

— O praėjusį vakarą?

— Anot budėtojų, buvo pats kortų žaidimo įkarštis. Septyni vyrai, sėdėdami laiptų apačioje, žaidė pokerį.

Čakas įrėmė rankas į klubus ir giliai atsikvėpė.

— Ji vėl turėjo tapti nematoma ir nulipti kaire arba dešine puse.

— Nuėjusi dešinėn, ji būtų patekusi į valgomąjį ir virtuvę, kurios durys grotuotos, o devintą vakaro, išėjus virtuvės darbuotojams, įjungiama signalizacija. Pasukusi kairėn — į seselių postą ir personalo poilsio kambarį. Ten nėra išėjimo durų. Vienintelis išėjimas — durys kitoje bendrojo kambario pusėje arba koridoriuje po laiptais. Praėjusią naktį prie abejų buvo budėtojai.

Kolis pažvelgė į laikrodį.

— Ponai, turiu susitikimą. Jei norite paklausti, nesivaržykit, klauskit bet ko iš darbuotojų arba aplankykit Makfersoną. Kol kas jis vadovauja tyrimui. Jis suteiks visą reikiamą informaciją. Personalas valgo lygiai šeštą valgykloje, esančioje sanitarų bendrabučio pusrūsyje. Po to susirinksime personalo poilsio kambaryje ir galėsite apklausti visus, dirbusius tą naktį.

Kolis išskubėjo per priekines duris. Abu stebėjo, kaip jis pasuko kairėn ir dingo.

Tedis paklausė:

— Ar yra kas nors šioje byloje, verčiančio netikėti, jog tai ne saviškių darbas?

— Man be galo patinka nematomo žmogaus versija. Gal ji turėjo kokį buteliuką? Girdi mane? Gal ji dabar mus stebi, Tedi.

Čakas greit žvilgtelėjo per petį ir vėl į Tedį.

— Verta pamąstyti.

***

Po pietų jie prisijungė prie paieškų grupės ir nuskubėjo į salos gilumą. Vėjelis vis stiprėjo ir šiltėjo. Didžioji salos dalis buvo apžėlusi piktžolėmis, apraizgyta kibiomis senovinių ąžuolų šakomis ir žaliais spygliuotais vijokliais, laukai apaugę tankia aukšta žole. Daugelio vietų nebuvo įmanoma pereiti netgi su mačetėmis, kurias nešiojosi kai kurie sargybiniai. Reičelė Solando neturėjo mačetės, o jei ir būtų turėjusi, rodės, visa salos gamta stūmė įsibrovėlius tolyn, kranto link.

Tedžiui paieška pasirodė kažkokia padrika: atrodė, kad tik jis ir Čakas nuoširdžiai darbavosi. Vyrai, žvalgydamiesi po kojomis, lėtais žingsniais pasuko palei krantą. Vienoje vietoje jie apėjo juodųjų uolų iškyšulį ir atsidūrė priešais į jūrą besileidžiantį skardį. Jiems iš kairės, už kerpių ir erškėčių, kur peraugusioje žolėje vinguriavo raudonos uogos, tarp keleto kalvelių buvo matyti maža laukymė. Kalvos vis didėjo ir didėjo, atrodė viena už kitą didesnės. Jie priėjo rantytą uolą.

Tedis kalvoje pastebėjo plyšius, o uolos sienoje — kažkokias pailgas angas.

— Urvai? — paklausė Makfersono.

Jis linktelėjo:

— Čia tik keletas.

— Ar patikrinote juos?

Makfersonas atsiduso ir, apgaubęs delnais nuo vėjo degtuką, pabandė prisidegti plonytį cigarą.

— Ji turėjo dvi poras batų, maršale. Abi poros rastos kambaryje. Kaip ji būtų galėjusi ateiti basa tomis vietomis, kuriomis mes atėjome, pereiti šias uolas ir užkopti ant šio skardžio?