Деннис Лихэйн: Kuždesių sala

DENNIS LEHANE

KUŽDESIŲ SALA

Romanas

Iš anglų kalbos vertė LINA JUODŽBALIENĖ

Versta iš: Dennis Lehane Shutter Island

Harper Torch, 2004

ISBN 978-609-403-018-5

Copyright © 2003 by Dennis Lehane

© Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Juodžbalienė, 2009

© Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, Audrius Arlauskas, 2009

© MEDIA INCOGNITO, 2009

Anotacija

Knyga nukelia į 1954-uosius — nuošalioje saloje stovinčią psichiatrijos ligoninę, iš kurios ypatingai saugomos kameros ką tik dingo pavojingais nusikaltimais apkaltinta moteris. Užklupus pragaištingai audrai, nelieka ryšio su žemynu, o neįprasta byla dviems ją tirti atvykusiems pareigūnams įgauna dar tamsesnių atspalvių… Kodėl saloje dvigubai daugiau prižiūrėtojų nei pacientų? Kokie paslaptingi eksperimentai vyksta ligoninėje? Kodėl spygliuota viela aptvertas švyturys? Tai, ko gero, geriausias psichologinis detektyvas, kokį esate skaitę.

Skiriu Chrisui Gleasonui ir Mike’ui Eigenui, kurie klausė, išgirdo ir kartais pritarė.

…ar reikia mums svajoti, ar verta įgyvendint savo svajones?

Elizabeth Bishop

„Kelionių klausimai”

Padėka

Dėkoju Sheilai, Georgui Bičkui, Jackui Driscollui, Dawnui Ellenburgui, Mike Flynui, Julie Anne Mcnary, Davidui Robichaud ir Joannai Solfrian. Rašydamas šį romaną, rėmiausi trimis tekstais: Emily ir Davido Kale „Bostono uosto salomis”, Alexo Beamo parašyta Maldino ligoninės ataskaita „Nepavojingi psichikos ligoniai” ir Roberto Whitakerio „Pamišėliai Amerikoje” — neuroleptinių vaistų šizofrenija sergantiems ligoniams Amerikos psichiatrijos klinikose vartojimo aprašu. Lieku skolingas šių trijų knygų autoriams už jų išskirtinius reportažus. Žinoma, kaip visada dėkoju savo leidėjai Claire Wachtel (kiekvienas autorius jaustųsi palaimintas) ir savo agentei Annai Rittenberg, kuri įteikė man knygą lyg Sinatros kūrinį.

Prologas

Iš daktaro Lesterio Šihano dienoraščio

1993 m. kovo 3 d.

Nemačiau tos salos keletą metų. Paskutinį kartą ją stebėjau iš draugo laivo, rizikingai įplaukusio į išorinį uostą. Kai plaukėme pro vidinį žiedą, mačiau tik iš tolo, ją gaubė lyg nerūpestingai nutepliota — priešingai negu dangus — vasariška migla.

Nebuvau ten įžengęs jau daugiau kaip du dešimtmečius, bet Emilė sako (kartais juokais, kartais rimtai) abejojanti, ar iš viso buvau kada iš ten išvykęs. Kartą ji prasitarė, kad laikas man — tik krūvelė gyvenimo knygą dalijančių skirtukų, kuriais aš šokuoju pirmyn ir atgal, vis grįždamas prie tų mane sukrėtusių įvykių, o mano įžvalgūs kolegos pastebėjo manyje visus klasikinius melancholijos požymius.

Gal Emilė ir teisi. Ji dažnai būna teisi.

Greitai aš jos neteksiu. Kaip ketvirtadienį pasakė daktaras Akselrodas, tai tik mėnesių klausimas. „Nuvažiuok kur nors, — patarė jis. — Į tokią vietą, apie kurią nuolat kalbi: į Florenciją, Romą ar į Veneciją pavasarį. Nes, Lesteri, — pridūrė jis, — tu prastai atrodai.”

Tikriausiai prastai. Pastarosiomis dienomis per dažnai ne vietoje padedu daiktus, dažniausiai akinius. Mašinos raktelius. Nueinu į parduotuvę ir nebežinau, ko ten ėjau, išėjęs iš teatro nebeprisimenu, ką mačiau. Jei laikas man tikrai yra kaip skirtukų prikaišiota knyga, tuomet jaučiuosi taip, lyg kažkas būtų pakratęs tą nuo per dažno vartymo apdriskusią knygą ir pabėręs ant grindų pageltusių popierinių juostelių, degtukų dėžučių viršelių ir plokščių kavos maišiklių.

Noriu aprašyti visus šiuos dalykus. Nieko nekeisdamas ir negražindamas. Ne, ne. Jis niekada to neleistų. Jis labiausiai iš visų kada nors mano pažinotų žmonių neapkentė melo, gal kiek ir savotiškai. Noriu tik išsaugoti tekstą ir perkelti jį iš dabartinės saugojimo vietos (kuri, atvirai kalbant, jau pradeda drėkti ir varvėti) į šiuos puslapius.

Ašeklifo ligoninė stūksojo centrinėje lygumoje, šiaurės vakarinėje salos dalyje. Pridurčiau, kad atrodė gana maloniai. Ji visiškai nepanėšėjo į įprastą ligoninę psichiškai nesveikiems nusikaltėliams ir juo labiau į anksčiau čia buvusias kareivines. Išorė labiau priminė internatinę mokyklą. Čia pat, šalia aptvertos teritorijos, stovėjo Viktorijos laikų namas su mansarda kalėjimo viršininkui ir tamsi, graži nedidukė Tiudorų dinastijos pilis, kadaise buvusi Jungtinių Valstijų vado šiaurės rytinei pakrantei namais, o dabar skirta personalo vadovui.

Šiapus įtvirtinimų buvo personalo patalpos: žavūs, apkaltomis sienomis kotedžai — gydytojams, trys šlakais paženklintų blokų bendrabučiai — sanitarams, sargybiniams ir seselėms.

Pagrindinėje teritorijoje žaliavo veja ir suformuotos gyvatvorės, augo didžiuliai ūksmingi ąžuolai, Škotijos pušys, liekni klevai, obelys, kurių vaisiai vėlyvą rudenį krisdavo ant įtvirtinimų viršaus arba voliodavosi ant žolės. O teritorijos centre, iš abiejų ligoninės pusių, stovėjo du vienodi raudonų plytų statiniai, suręsti iš didelių tamsiai pilkų akmenų ir puikaus granito luitų. Žemiau driekėsi stačios uolos, potvynio užtvindoma pelkė ir ilgas slėnis, nusėtas kolektyvinių ūkių, kurie pradėjo nykti tuoj pat po Amerikos revoliucijos. Juose pasodinti medžiai — persikai, kriaušės ir aronijos — išliko, bet vaisių nebevedė. Į tą slėnį naktimis dažnai atklydę staugdavo kaip vilkai vėjai.

Tebestovi ir fortas, kuris, išsikišęs virš pietinės uolos, čia stūksojo jau daugelį metų, prieš atvykstant pirmiesiems ligoninės darbuotojams. Ir švyturys tolumoje, nebeveikiantis nuo pilietinio karo laikų, atgyvenęs, kadaise tarnavęs kaip Bostono švyturys.

Nuo jūros sala atrodė nedidelė. Turėtumėt ją įsivaizduoti tokią, kokią ją pamatė Tedis Danielsas tą tykų 1954-ųjų rugsėjo rytą. Atrodė lyg brūzgynais apaugusi lyguma, plytinti viduryje išorinio uosto. Lyg ir ne sala, pagalvotum, o tik pavadinimas. Kokia galėtų būti jos paskirtis, tikriausiai pagalvojo jis. Kokia gi jos paskirtis?

Saloje knibždėjo devynios galybės žiurkių. Jos kuitėsi brūzgynuose, naktį šniukštinėjo palei krantą, ropštėsi ant šlapių uolų. Kai kurios dydžiu prilygo plekšnei. Pastaraisiais metais iki pat tų keturių keistų dienų vėlyvąją 1954-ųjų vasarą aš stebėjau žiurkes iš apkaso kalvoje, žvelgiančioje į šiaurinį krantą. Buvau sužavėtas, kad kai kurios žiurkės bandė plaukti į Aptvaro salą, tik šiek tiek didesnę už joje stūksančią smėlio apjuostą uolą, skendinčią vandenyje dvidešimt dvi valandas per parą. Kai ji, atslūgus tėkmei, iškildavo valandai ar dviem, kartais koks tuzinas žiurkių bandydavo plaukti į salą, bet visada graužikus nublokšdavo potvynio banga.

Sakau, kad visada, bet ne. Mačiau, kaip vienai pavyko. Tik kartą. Penkiasdešimt šeštųjų spalio naktį, šviečiant pilnačiai. Mačiau juodą kailiuką, sprunkantį per smėlį. Bent jau taip manau. Emilė, kurią sutikau saloje, pasakytų: „Lesteri, tikriausiai nematei. Ji buvo per toli!” Ji teisi.

Vis dėlto aš žinau, ką mačiau. Riebų padarėlį, bėgantį per melsvai pilką smėlį, kurį jau buvo pradėjusi skalauti srovė, grįžusi vėl praryti Aptvaro salą ir tą žiurkę. Taip manau, nes niekada nemačiau, kad ši būtų parplaukusi atgal. Bet tą akimirką, kai ji skuodė krantu (aš tikrai mačiau — velniop tą atstumą), pagalvojau apie Tedį. Apie Tedį ir jo mirusią žmoną Doloresą Cenal, apie tuos du siaubūnus — Reičelę Solando ir Endrių Ledisą — ir sumaištį, kurią jie sukėlė.