Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

Pamaniau, jei Tedis būtų sėdėjęs kartu su manimi, taip pat būtų pamatęs tą žiurkę. Tikrai būtų pamatęs.

Ir dar štai ką jums pasakysiu.

Tedis?

Jis būtų paplojęs.

PIRMOJI DIENA

Reičelė

1

Tedžio Danielso tėvas buvo žvejys. Jo laivas atiteko bankui trisdešimt pirmaisiais, kai Tedžiui buvo vienuolika. Likusį gyvenimą tėvas buvo samdinys kituose laivuose, kai ten gaudavo darbo, o jei negaudavo, kraudavo krovinius dokuose. Grįžęs namo apie dešimtą ryto, sėdėdamas krėsle, ilgai rąžydavosi, protarpiais šnabždėdamas po nosim, žvelgdavo plačiai ir niūriai, spoksodavo į savo rankas.

Jis pasiėmė Tedį į salas, kai šis buvo dar visai mažas berniukas, per jaunas padėti laive. Tedis tesugebėjo išnarplioti lynus ir atrišti kablius. Keletą kartų buvo įsipjovęs ir krauju išsitepliojęs pirštų galus ir delnus.

Jie išplaukė tamsoje. Kai pasirodė saulė, lyg iš jūros iškilęs šaltas dramblio kaulas, iš blėstančių sutemų išniro salos, susigrūdusios lyg būtų už kažko užstrigusios.

Tedis matė mažas šviesių spalvų trobeles, išsidėsčiusias vienoje paplūdimio pusėje, aptrupėjusio kalkakmenio dvarą — kitoje. Tėvas parodė kalėjimą Elnių saloje ir įspūdingą fortą Georgo saloje. Tomsono saloje aukšti medžiai lalėjo paukščių giesmėmis, primenančiomis ledo ir stiklo skambesį.

Už šių salų driekėsi dar viena, pavadinta Kuždesių, atrodanti lyg daiktas, išmestas iš ispanų galeono. Dvidešimt aštuntųjų pavasarį joje vešėjo tik augmenija, o fortas, išsidėstęs aukščiausioje salos vietoje, buvo apvytas vijoklių ir apaugęs samanomis.

— Kodėl Kuždesių? — paklausė Tedis.

Tėvas gūžtelėjo pečiais.

— Vėl tie tavo klausimai. Nesibaigiantys klausimai.

— Taip, bet kodėl?

— Kai kurios vietos gauna vardą ir jis prilimpa. Turbūt piratai sugalvojo.

— Piratai?

Tedžiui ši mintis patiko. Įsivaizdavo juos, didelius vyrus su akių raiščiais, ilgaauliais batais, blyksinčiais kardais.

Tėvas pratarė:

— Jie seniau ten ir slėpėsi.

Mostelėjo ranka horizonto link:

— Šiose salose. Slėpėsi patys ir savo auksą slėpė.

Tedis įsivaizdavo pilnas aukso skrynias, per kraštus byrančias monetas.

Vėliau, bemėtant juodas virves per laivo bortą į jūrą, jam pasidarė bloga.

Tėvas nustebo, kad Tedį supykino tik dabar, praėjus daugeliui valandų nuo išplaukimo — vandenynas atrodė lygus ir skleidė ramybę. Tėvas tarė:

— Viskas gerai. Tai tavo pirmas kartas. Nėra ko gėdytis.

Tedis linktelėjo, nusišluostė burną tėvo paduotu skurliu.

Tėvas ramino:

— Kartais taip supa, kad nejauti tol, kol viskas tavyje nesukyla.

Vėl linktelėjęs Tedis nepajėgė pasakyti, kad visai ne dėl supimo išsijudino jo skrandis.

Viskas dėl vandens, tyvuliuojančio aplink, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų. Kaip Tedis galėjo pamanyti, kad vanduo gali praryti dangų. Iki to momento jis niekada neįsivaizdavo, kad juodu gali būti vienui vieni.

Jis pažvelgė į tėvą paraudusiomis nuo ašarų akimis, tėvas tarė:

— Viskas bus gerai.

Tedis pabandė nusišypsoti.

Tedžio tėvas išplaukė Bostono banginių medžiotojų laivu trisdešimt aštuntųjų vasarą ir niekada nebegrįžo. Kitą pavasarį laivo nuolaužas išplovė prie Nantasketo paplūdimio Halio miestelyje, kur Tedis užaugo. Ten mėtėsi kilio nuolauža, lėkštė su ant dugno išgraviruotu kapitono vardu, pomidorų ir bulvių sriubos skardinės, pora spąstų omarams, skylėtų ir susilanksčiusių.

Jie surengė laidotuves keturiems žvejams Šv. Teresės bažnyčioje, stovinčioje galu į jūrą, pasiglemžusią tiek daug parapijiečių. Tedis stovėjo su mama ir klausėsi tariamų žodžių kapitonui, jo padėjėjui ir trečiajam žvejui — senam jūreiviui, Zilui Restakui, kuris ėmėsi terorizuoti barus Halyje, vos tik grįžęs iš Didžiojo karo sutrupintu kulnu ir daugybe šlykščių prisiminimų galvoje. Bet mirties akivaizdoje — kaip pasakė vienas jo terorizuotų barmenų — viskas atleidžiama.

Laivo savininkas Nikosas Kosta pripažino, kad menkai pažinojo Tedžio tėvą, jog pasamdė jį paskutinę minutę, kai vienas įgulos narys, iškritęs iš sunkvežimio, susilaužė koją.

Kapitonas palankiai atsiliepė apie jį, sakė, kad visi miestelyje žino jį buvus geru darbininku. Ar tai ne didžiausias pagyrimas vyrui?

Stovėdamas bažnyčioje Tedis prisiminė tą dieną tėvo laive, nes daugiau jie niekada taip ir neišplaukė. Tėvas vis kartodavo, kad jie vėl išplauks, bet Tedis suprato, jog tėvas taip kalbėjo tik todėl, kad sūnus nesiliautų juo didžiuotis. Tėvas niekada nepripažino, kas atsitiko tą dieną, bet, lyg šešėlis būtų praslydęs pro juos, plaukiant atgal pro salų virtinę, palikus Kuždesius už nugarų, Tomsono salai dingstant priešaky miesto kontūrai dangaus fone atrodė tokie ryškūs ir taip arti, rodės, galėtum paimti pastatą už stogo ir pakelti.

— Tai jūra, — tarė tėvas, ranka švelniai trindamas Tedžiui nugarą, kai jie pasilenkė per laivagalį. — Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos — ji.

Iš tėvo žvilgsnio Tedis suprato, kokiu vyru norėtų tapti užaugęs.

***

Kad nusigautų į salą, penkiasdešimt ketvirtaisiais mieste jie įlipo į keltą, praplaukė krūvą mažų pamirštų salelių — Tomsono ir Reginio, Vynuogės ir Prasčioko, Rainfordo ir Ilgąją, kurios atrodė lyg jūros skalpas, užpiltas kietu smėliu, su tvirtais medžiais ir baltomis kaulų formos uolomis. Keltas plaukiojo nereguliariai, išskyrus krovininius reisus antradieniais ir šeštadieniais. Kelto kambuze viskas buvo nuimta, palikti tik grindis dengiantys metalo lakštai ir du plieniniai suolai palei langus. Suolai buvo priveržti prie grindų ir prie storų juodų stulpų iš abiejų pusių, pančiai su grandinėmis kabėjo krūvoje lyg iš stulpų kyšantys spagečiai.

Keltas tądien neplukdė į prieglaudą pacientų, jame buvo tik Tedis ir jo naujasis partneris Čakas Olis, keletas drobinių pašto maišų, dar kelios dėžės medicinos reikmenų.

Tedis pradėjo kelionę klūpodamas priešais unitazą ir žiaukčiodamas. Pukšint ir gaudžiant kelto varikliams, Tedžio nosis duso nuo sodrių benzino ir vėlyvos vasaros jūros kvapų.

Jis beveik nieko neišvėmė, tik truputį skysčio, bet jam vis tiek spaudė gerklę, o skrandis daužėsi į stemplės apačią, prieš veidą ore sukosi žybsinčios lyg akys dulkės.

Kai paskutinį kartą sutąsė, jis atrijo oro burbulą. Atrodė, tarsi kartu su tuo burbulu būtų išsiveržusi per burną jo krūtinės dalis. Tedis atsisėdo ant metalinių grindų, nusišluostė burną nosine ir pagalvojo, kaip bjauriai jam tenka pradėti pažintį su partneriu.

Jau įsivaizdavo, kaip namie Čakas pasakoja savo žmonai (jei tik ją turi — Tedis vis dar nieko apie jį nežinojo) apie savo pirmąjį susitikimą su legendiniu Tedžiu Danielsu: „Aš taip patikau tam vaikinui, brangioji, kad jį net supykino”.

Nuo pat tos kelionės laivu, kai jis dar buvo berniukas, Tedžiui niekada nepatiko plaukioti jūromis, nejuto pasitenkinimo, nes jam trūko žemės, žemės vaizdų, dalykų, kuriuos galėtum pasiekti ir paliesti be rankų, išnykdamas juose. Galėtum sau pasakyti, kad viskas susitvarkys, reikia tik perplaukti vandens platybes, bet ne. Net karo metais jis labiausiai bijodavo ne audrų pakrantėje, o tų paskutiniųjų jardų nuo laivo iki kranto: sunkiai vilkdavo kojas per gelmę, jausdavo keistus gyvius, šliaužiojančius aplink batus.

Vis dėlto jam labiau patiko stovėti denyje ir traukti gaivų orą, negu jausti šleikštulį ir svirduliuoti. Kai įsitikino, kad blogumas praėjo, kad skrandis nebekunkuliuoja ir nebesvaigsta galva, nusiplovė rankas, veidą ir nužvelgė save mažyčiame virš kriauklės kabančiame veidrodyje, nuėstame jūros druskos, su dėme vidury. Tedis vos ne vos įžvelgė savo atvaizdą — dar gana jauno vyriškio kareiviško stiliaus šukuosena. Vis dėlto jo veidą ženklino karo išgyvenimų raukšlės ir prabėgę metai, o akyse, Doloresos kartą pavadintose „šuniškai liūdnomis”, atsispindėjo polinkis žavėtis audringu gyvenimu.