Деннис Лихэйн: Kuždesių sala

Tedis jau senokai suprato, kad reikia visada būti užsiėmusiam ir susikaupusiam. Skausmas neužklumpa, jei nuolat ką nors veiki.

Jis pasiteiravo Čako:

— Ar daug girdėjai apie šią vietą?

— Tik tiek, kad tai psichiatrinė ligoninė.

— Nepakaltinamiems nusikaltėliams, — patikslino Tedis.

— Jei būtų kitaip, mes čia nebūtume, — pasakė Čakas.

Tedis vėl pastebėjo abejingą Čako šypsnį.

— Niekada negali žinoti, Čakai. Tu man neatrodai šimtu procentų stabilios psichikos.

— Gal, kol esam čia, man sumokėti užstatą už lovą ateičiai, kad būčiau tikras, jog man čia bus laikoma vieta.

— Nebloga mintis, — šyptelėjo Tedis, kai akimirką varikliai nustojo gaudę, ir laivas, sukdamasis pasroviui, pasviro į dešinę. Paskui varikliai vėl sugaudė. Tedis su Čaku, keltui švartuojantis prieplaukoje, vėl atsidūrė priešais atvirą jūrą.

— Kiek girdėjau, — tęsė Tedis, — jie giriasi radikaliais gydymo metodais.

— Raudonais? — nesuprato Čakas.

— Ne raudonais, — pasakė Tedis, — o radikaliais, — juk yra skirtumas.

— Kažin ar sužinosime.

— Gal ir ne, — sutiko Tedis.

— O ta pabėgusi moteris?

Tedis pasakė:

— Nedaug apie tai žinau. Ji paspruko praeitą naktį. Užsirašiau jos vardą į knygelę. Tikiuosi, jie viską mums papasakos.

Čakas apžvelgė vandenį.

— Kur ji ketino vykti? Gal plaukti namo?

Tedis gūžtelėjo.

— Ligoniai čia tikriausiai kenčia nuo įvairiausių manijų.

— Šizofrenijos?

— Taip spėju. Čia nerasi paprastų Dauno sindromo ligonių arba tokių, kurie bijo plyšių šaligatvyje ar per daug miega. Spręsdamas iš to, ką perskaičiau bylose, supratau: jie tikrai pamišę.

Čakas pratarė:

— Kaip tu manai, kiek jų apsimeta? Aš dažnai apie tai svarstau. Ar pameni visus karo metais sutiktus karius iš „Aštuntojo būrio” [* „Aštuntuoju būriu“ vadinami kareiviai, atleisti iš armijos dėl nepageidaujamų charakterio bruožų arba dėl netinkamumo tarnybai.]? Kaip manai, kiek jų iš tikrųjų yra pamišėliai?

— Tarnavau su vienu vyruku Ardėnuose…

— Tu ten tarnavai?

Tedis linktelėjo.

— Vieną rytą pabudęs tas vyrukas ėmė kalbėti keistai.

— Žodžius ar sakinius?

— Sakinius, — atsakė Tedis. — Jis sakydavo: „Seržante, kraujo daug per čia šiandien”. O pavakare jį radome apkase daužantį galvą į uolą. Vis daužė ir daužė, jautėmės tokie sutrikę, kad prireikė beveik minutės suprasti, jog jis pats sau išsimušė akis.

— Tu mane kvailini.

Tedis papurtė galvą.

— Tai sužinojau iš vieno vyruko, kuris, praėjus keleriems metams, San Diego veteranų ligoninėje sutiko aklą vyrą. Jis kalbėjo keistai ir kentė paralyžių, kurio priežasties nepajėgė nustatyti joks gydytojas. Vyras sėdėdavo invalido vežimėlyje visą dieną prie lango ir pasakodavo apie savo pasėlius, kad turi ten nuvykti. Reikalas tas, kad jis užaugo Brukline.

— Na, jei vyrukas iš Bruklino dedasi ūkininku, manau, jis tikrai iš „Aštuntojo būrio”.

— Tai neabejotinas įspėjimas.

2

Kalėjimo viršininko pavaduotojas Makfersonas pasitiko juos prieplaukoje. Atrodė per jaunas turėti tokį rangą: jo šviesūs plaukai buvo ilgesni negu įprasta, judesiuose Tedis įžvelgė ilgakojų žmonių, teksasiečių ar šiaip, užaugusių šalia arklių, grakštumą.

Šalia jo lūkuriavo sanitarai, daugiausiai juodukai, stoviniavo ir keli baltaodžiai bejausmiais veidais, tarsi kūdikystėje būtų buvę per mažai maitinti ir nuo tada likę žemaūgiai ir suvargę.

Sanitarai vilkėjo baltus marškinius ir baltas kelnes, žingsniavo būriu. Jie beveik nė nežvilgtelėjo į Tedį ir Čaką, iš viso niekur nesidairė, tik nuėjo prieplauka kelto link ir laukė, kol iškraus jų krovinį.

Makfersono paprašyti Tedis su Čaku įteikė jam ženklelius, kuriuos viršininko pavaduotojas atidžiai išstudijavo vis pašnairuodamas, lygindamas jų veidus su nuotraukomis tapatybės kortelėse.

— Bijau, kad iki šiol nebuvau matęs JAV maršalo ženklelio, — pasakė jis.

— O dabar matote iš karto du, — burbtelėjo Čakas. — Didi diena.

Tingiai šyptelėjęs Makfersonas pametėjo ženklelį Čakui.

Paplūdimys atrodė taip, lyg pastarąsias naktis buvo skalaujamas bangų mūšos: visas nubarstytas kriauklėmis, medžių nuolaužomis, nuklotas moliuskų griaučiais ir kažkokių čia gyvenančių maitėdų pusiau apėstomis žuvimis. Tedis pastebėjo daugybę šlamšto, matyt, atplukdyto iš vidinio uosto: skardinių, permirkusių laikraščių ryšulių, automobilio numerį, išmestą netoli medžių juostos, nublukintą smėlio ir saulės. Medžiai, daugiausia pušys ir klevai, buvo ploni ir atrodė laukiniai, pro jų plyšius Tedis pamatė ant kalvos dunksančius pastatus.

Doloresai, mėgusiai kaitintis saulėje, ši vieta tikriausiai būtų patikusi, bet Tedis jautė tik vandenyno vėjo plevenimą, lyg perspėjimą, kad gūsis bet kada panorėjęs gali tave staigiai užpulti ir prispausti prie grindų.

Sanitarai, pašto ir medikamentų dėžėmis nešini, sugrįžo į prieplauką ir sukrovė dėžes ant vežimėlių. Makfersonas pasirašė už siuntinius segtuvo lape ir grąžino jį vienam kelto sargybinių, kuris pasakė:

— Tai mes jau išplaukiame.

Makfersonas sumirksėjo prieš saulę.

— Artėja audra, — perspėjo sargybinis, — niekas nežino, ko ji pridarys.

Makfersonas pritardamas linktelėjo.

— Pranešime į postą, kai reikės mus paimti, — pasakė Tedis.

Sargybinis linktelėjo.

— Bus audra, — vėl tarė jis.

— Žinoma, žinoma, — burbtelėjo Čakas, — turėsime omenyje.

Makfersonas nuvedė juos taku, kylančiu palei medžius.

Praėję pro medžius, pasiekė jų taką kertantį išgrįstą kelią, šiek tiek primenantį išsiviepusią burną, ir Tedis pamatė du namus — kairėje ir dešinėje. Esantis kairėje buvo paprastesnis kaštoninės spalvos Viktorijos laikų namas su mansarda, juodais papuošimais, mažyčiais langais, primenančiais sargybinius. Tas, dešinėje, buvo Tiudorų dinastijos pastatas, iškilęs ant kalvos lyg pilis.

Vyrai toliau kilo stačiu, jūržolėmis apaugusiu šlaitu, kol pagaliau pasiekę žalesnį ir lygesnį plotą nuėjo trumpesne žole apaugusiu taku, pasuko prie įprastos pievelės, besidriekiančios dar kelis šimtus jardų. Priėję oranžinės spalvos sieną, kuri, rodos, vingiavo per visą salą, sustojo. Siena buvo dešimties pėdų aukščio, viršuje apjuosta ištempta viela. Tedis, žvelgdamas į tą vielą, susimąstė. Jam staiga labai pagailo kitapus sienos esančių žmonių, kurie puikiai supranta tos plonos vielos paskirtį ir žino, kokiu būdu pasaulis juos čia įkalino. Šiapus tvoros Tedis pastebėjo keletą vyrų tamsiai mėlynomis uniformomis, nuleistomis galvomis spoksančių į žemę.

Čakas pratarė:

— Psichiatrinės ligoninės sargybiniai. Jei leisite, pone Makfersonai, pasakysiu, kad vaizdas keistokas.

— Tai maksimalaus saugumo reikalaujanti įstaiga, — atšovė Makfersonas. — Mes vadovaujamės dviem raštais: vienas — iš Psichinės sveikatos departamento Masačūsetse, kitas — iš Federalinio kalėjimų departamento.

— Suprantu, — pasakė Čakas. — Man visada buvo įdomu, kad jūs, vaikinai, turite apie ką pakalbėti prie pietų stalo.

Makfersonas nusišypsojo ir vos krestelėjo galvą.

Tedis pamatė vyrą juodais plaukais, vilkintį tokią pačią uniformą kaip ir kiti sargybiniai, bet išsiskiriančią geltonais antpečiais ir stačia apykakle, o ant jos švietė aukso spalvos ženklelis. Vyras vienintelis vaikščiojo pakelta galva, žingsniuodamas tarp kitų, laikė ranką prispaudęs prie nugaros, eisena Tedžiui priminė kare sutiktus storus pulkininkus, kurie įsakymus laikė ne šiaip karine prievole, o duotais Dievo. Prispaudęs prie krūtinkaulio jis nešėsi mažą juodą knygelę, linktelėjo jų pusėn ir nužingsniavo šlaitu, kuriuo jie ką tik atėjo.