Деннис Лихэйн: Kuždesių sala

Juodi jo plaukai, net ir papūtus vėjui, nesusitaršė.

— Kalėjimo viršininkas, — paaiškino Makfersonas.

— Vėliau susipažinsite.

Tedis linktelėjo nusistebėdamas, kodėl jie negali susitikti dabar, bet viršininkas pradingo kitoje kalvos pusėje.

Vienas sanitarų atrakino ir plačiai atvėrė sienos viduryje įtaisytus vartus, sanitarai su vežimėliais nudardėjo į vidų, o prie Makfersono priėjo du sargybiniai ir atsistojo iš abiejų pusių.

Makfersonas išsitiesė visu ūgiu, kaip reikalavo pareigos, ir pasakė:

— Turiu jums, vyrai, paaiškinti pagrindinę salos padėtį.

— Žinoma.

— Jums, ponai, bus suteikti visi leidimai ir visokeriopa pagalba. Kol čia būsite, net jei tai truks neilgai, turėsite laikytis protokolo. Ar supratote?

Tedis linktelėjo, o Čakas pasakė:

— Taip, žinoma.

Makfersonas įsistebeilijo į tašką virš jų galvų.

— Daktaras Kolis, esu tuo tikras, paaiškins jums svarbiausius protokolo punktus, bet aš turiu pabrėžti, kad nekontroliuojamai bendrauti su ligoniais šioje įstaigoje draudžiama. Ar aišku?

Tedis jau buvo besakąs „taip, sere”, kaip buvo įpratęs bazėje, bet ištarė tik trumpą „taip”.

— Ligoninės A korpusas, pastatas už manęs dešinėje, — tai vyrų kameros. B korpusas — tai moterų kameros — jis man iš kairės. Anapus tų stačių uolų, tuoj už aptvertos teritorijos, yra C korpusas ir personalo patalpos, kadaise ten buvo fortas Voltonas. Įeiti į C korpusą draudžiama, nebent turėtumėte rašytinį leidimą, be to, dalyvauti turi ir kalėjimo viršininkas, ir daktaras Kolis. Supratote?

Abu linktelėjo.

Makfersonas iškėlė savo masyvų delną — lyg melstųsi saulei.

— Dabar jūsų paprašysiu atiduoti ginklus.

Čakas pažvelgė į Tedį. Tedis prieštaraudamas papurtė galvą:

— Pone Makfersonai, esame čionai paskirti federaliniai maršalai. Valdžios įsakyti visada turime nešiotis ginklus.

Makfersono balsas perskrodė orą kaip plieninis lynas:

— Pataisos namų ir įstaigų psichiškai nesveikiems nusikaltėliams Federalinio kodekso punkte Nr. 390 teigiama, kad įstatymų sergėtojams reikalavimą nešiotis ginklą gali įsakymu anuliuoti jų tiesioginiai viršininkai arba asmenys, atsakingi už pataisos namų priežiūrą ar psichinės sveikatos apsaugą. Ponai, jums kaip tik galioja ši išimtis. Jums nebus leista įeiti pro šiuos vartus ginkluotiems.

Tedis pažvelgė į Čaką. Šis pakreipė galvą į Makfersono ištiestą delną ir gūžtelėjo.

Tedis pasakė:

— Norėtume, kad šis faktas būtų užregistruotas.

Makfersonas įsakė:

— Sargybini, užregistruokite punkto taikymą maršalams Danielsui ir Oliui.

— Užregistruota, sere.

— Ponai, — kreipėsi Makfersonas.

Makfersono dešinėje stovintis sargybinis atidarė mažą odinį maišelį.

Tedis atlapojo apsiaustą ir iš dėklo išėmė savo tarnybinį revolverį. Atidarydamas būgnelį, staigiai spragtelėjo, paskui padėjo ginklą į Makfersono ranką. Vyriškis perdavė jį sargybiniui, kuris įdėjo ginklą į odinį maišelį. Tada Makfersonas vėl ištiesė ranką.

Čakas veikė truputį lėčiau, nesugraibė dėklo, bet Makfersonas neparodė jokio nekantrumo, tiesiog laukė, kol Čakas ginklą atiduos.

Makfersonas perdavė pistoletą sargybiniui, tas įdėjo jį į maišelį ir išėjo pro vartus.

— Jūsų ginklai bus atiduoti į saugyklą, esančią šalia kalėjimo viršininko kabineto, — Makfersono žodžiai skambėjo švelniai, lyg lapų šnarėjimas, — kuris yra teritorijos centre stovinčiame pagrindiniame ligoninės pastate. Atgausite išvykdami.

Makfersono veide vėl pasirodė laisva, nerūpestinga šypsenėlė.

— Na, oficialieji veiksmai atlikti. Nežinau, kaip jus, bet aš patenkintas. Ką pasakytumėt, jei aplankytume daktarą Kolį?

Viršininko pavaduotojas apsisuko ir nusivedė juos pro vartus, kurie buvo tuoj pat uždaryti.

Už sienos besidriekiantį pagrindinį taką, grįstą tokiomis pačiomis kaip siena plytomis, iš abiejų pusių supo tvarkinga pievelė. Sodo prižiūrėtojai surakintomis kulkšnimis rūpinosi žole, medžiais, gėlių lysvėmis ir daugybe rožių krūmų, augančių palei ligoninės pamatus. Sodininkai darbavosi apsupti sanitarų, Tedis matė ir daugiau surakintų ligonių, vaikštančių po sodą nedideliais žingsneliais, krypuojančių kaip antys.

Dauguma buvo vyrai, tik kelios moterys.

— Kai čia atvyko pirmieji gydytojai, — pasakojo Makfersonas, — viskas buvo apaugę jūržolėmis ir krūmynais. Jums reikėtų pamatyti nuotraukas. O dabar…

Ligoninei iš dešinės ir kairės stovėjo du vienodi kolonijinio stiliaus raudonų plytų pastatai baltais dažytais rėmais, grotuotais langais, pageltusiais nuo druskos ir jūros vandens stiklais. Pati ligoninė buvo tamsiai pilkos spalvos, šešių aukštų bangų mūšos nugludintų plytų pastatas su žemyn žvelgiančiais mansardos langais.

Makfersonas pasakojo toliau:

— Ligoninė buvo pastatyta kaip armijos būstinė prieš pat pilietinį karą. Matyt, ketinta čia įrengti mokymo centrą. Kai karas tapo neišvengiamas, buvo susitelkta ties fortu, o vėliau pertvarkyta į politinių ir karo nusikaltėlių stovyklą.

Tedis pastebėjo bokštą, matytą iš kelto. Jo viršūnė salos gilumoje buvo išlindusi virš medžių.

— Koks ten bokštas?

— Senasis švyturys, — paaiškino Makfersonas.

— Nebuvo naudojamas pagal paskirtį jau nuo 1800-ųjų. Jungtinių Valstijų armija ten turėjo įsirengusi sargybos postą, bent taip girdėjau, dabar jis naudojamas ligoninės reikmėms.

— Ligoniams?

Jis papurtė galvą.

— Kaip srutų duobė. Jūs nepatikėsite, kas suteka į šiuos vandenis. Bokštas gražiai atrodo iš kelto, bet kiekviena šiukšlė, atitekėjusi iš šalies upių per vidurinį uostą, galop pasiekia mus.

— Neįtikėtina, — pratarė Čakas ir prisidegė cigaretę, paskui, markstydamasis nuo saulės, išėmė ją iš burnos, kad suvaldytų žiovulį.

— Ten, už įtvirtinimų, — tęsė viršininkas rodydamas B korpuso link, — naujosios patalpos vadams. Kai ėjome, turėjote jas matyti. Kainavo krūvą pinigų, o vadas, kai Dėdė Semas gavo sąskaitą, buvo atleistas iš pareigų. Turėtumėt pamatyti.

— Kas dabar ten gyvena? — paklausė Tedis.

— Daktaras Kolis, — paaiškino Makfersonas. — Jei ne daktaras Kolis, viso šito nebūtų. Dar ten gyvena kalėjimo viršininkas. Jie čia sukūrė kažką neįtikėtino.

Eidami aplink stovyklą jie sutiko dar keletą surakintų sodininkų, purenančių juodžemį prie galinės sienos, ir sanitarų. Viena vidutinio amžiaus sodininkė retais šiaudų spalvos plaukais ir beveik nuplikusiu pakaušiu, spoksodama į nueinantį Tedį, prispaudė vieną pirštą prie lūpų. Tedis pastebėjo tamsiai raudoną randą, storą kaip saldymedžio šaknis, einantį per kaklą. Vis dar laikydama pirštą prie lūpų, ji nusišypsojo ir lėtai krestelėjo galvą jo pusėn.

— Kolis — tikras savo srities žinovas, — pasakė Makfersonas, kai jie vėl pasuko ligoninės pusėn. — Buvo pats geriausias Džons Hopkinse ir Harvarde, savo pirmąjį darbą apie manijų patologijas išspausdino būdamas dvidešimties. Daugybę kartų konsultavosi su Skotland Jardu, karine žvalgyba ir OTB [* Operatyvinis tyrimų biuras.].

— Kam? — paklausė Tedis.

— Kam?

Tedis linktelėjo. Jam atrodė, kad klausimas pagrįstas.

— Na… — Makfersonas atrodė sutrikęs.

— Pradėkim nuo OTB, — įsiterpė Tedis. — Kam jiems konsultuoti psichiatrą?

— Tai karo reikalai, — burbtelėjo Makfersonas.

— Gerai, — lėtai ištarė Tedis. — O kokie tie reikalai?