— Turėjau prieš įlipdamas, — užtikrino Tedis.
Čakas pažvelgė per petį.
— Valstybės tarnautojai. Išvilioja apgaule. Čakas iškratė vieną cigaretę iš Lucky pakelio, padavė Tedžiui ir pridegė variniu Zippo žiebtuvėliu. Žibalo tvaikas skverbėsi per jūros orą Tedžiui į gerklę. Čakas spragtelėdamas uždarė žiebtuvėlį, paskui sprigtu atidarė ir prisidegė savąją. Tedis iškvėpė ir trikampis salos smaigalys akimirkai dingo dūmų debesėlyje.
— Užsienio teritorijose, — pasakė Čakas, — kai nuo orų prognozės priklausydavo, ar reikės iššokti parašiutu, ar išsilaipinti pakrantės placdarme, daug daugiau buvo pastatyta ant kortos, tiesa?
— Tiesa.
— Bet grįžkime atgal, kažkas juk pakenkė pasitikėjimui?
Tai viskas, ką galiu pasakyti, bose.
Jau kyšojo ne tik trikampio smaigalys, pamažu pildėsi ir apatinės dalys. Kai jūra vėl išsilygino jau kitoje salos pusėje, jie pagaliau pamatė lyg iš po teptuko atsirandančias spalvas — švelnų laukinės augmenijos žalumą, rusvą kranto juostą, pablukusią gelsvą uolą šiaurinėje pakrantėje. O salos paviršiuje, jiems sparčiai plaukiant vis artyn, jau buvo galima atskirti plokščias stačiakampių pastatų briaunas.
— Gaila, — pratarė Čakas.
— Tu apie ką?
— Apie pažangos kainą.
Jis užkėlė vieną koją ant buksyrinio lyno ir pasilenkė per turėklą šalia Tedžio. Drauge jie stebėjo ryškėjančius salos kontūrus.
— Viskas vyksta šuoliais ir toliau taip vyks, neapgaudinėkime savęs, šuoliai kasdien, taip pat ir psichinės sveikatos srityje, o tokių įstaigų kaip ši nebeliks. Po dvidešimties metų žmonės pavadins tai barbariškumu. Neplanuotu šalutiniu Viktorijos laikų įtakos produktu. Turime to siekti, sakys žmonės. Susivienyti, sakys jie. Susivienijimas bus įrašytas į darbotvarkę. Visus kviečiame vienytis. Mes jus nuraminsime ir perdarysime. Visi mes Vyriausieji Maršalai. Mes — naujoji visuomenė, taigi neturi likti atskirtųjų. Neturi likti Eibių.
Pastatai vėl pasislėpė už medžių, bet Tedis dar sugebėjo įžiūrėti neryškų kūgio formos bokšto kontūrą ir tvirtus išsikišusius kampus, kurie, kaip spėjo, buvo senojo forto.
— Bet ar mes, norėdami užsitikrinti ateitį, turime ignoruoti praeitį? — Čakas švystelėjo cigaretę į srovę. — tai klausimas.
Ko tu atsikratai, kai šluoji grindis, Tedi? Dulkių. Trupinių, galinčių privilioti skruzdėles. O kaip su auskaru, kurį ji padėjo ne vietoje? Ar jis taip pat bus metamas į šiukšliadėžę?
— Kas ta „ji”? Iš kur ta „ji” atsirado, Čakai?
— Visada yra „ji”, ar ne?
Tedis išgirdo, kaip pakito variklio garsas, po kojomis pajuto, kad keltas truputį pasviro į šoną. Dabar, kai jie sukosi vakarinės salos pusės link, jis jau aiškiau matė pietinės uolos viršuje stūksančio forto priekinę dalį. Patrankų nebebuvo, bet Tedis gana lengvai išskyrė patrankų bokštelius. Toliau už forto driekėsi kalneliai, ir Tedis vėl pamatė įtvirtinimus, pranykstančius kraštovaizdyje. Toliau, už stataus skardžio, buvo matyti Ašeldifo ligoninė, stovinti priekiu į vakarinį krantą.
— Ar turi merginą? Gal esi vedęs? — paklausė Čakas.
— Buvau, — ištarė Tedis prisiminęs Doloresą, jos žvilgsnį per medaus mėnesį, kai ji pasukdavo galvą, beveik liesdama nuogą petį, įtempdama nugaros raumenis.
— Ji mirė.
Čakas atsitraukė nuo turėklo, jo kaklas paraudo.
— O, Jėzau.
— Viskas gerai.
— Ne, negerai.
Čakas pakėlė delną prieš Tedžio krūtinę.
— Na… Aš apie tai girdėjau. Nesuprantu, kaip galėjau pamiršti. Tai nutiko prieš porą metų, taip?
Tedis linktelėjo.
— Kristau, Tedi. Jaučiuosi kaip idiotas. Tikrai, man labai gaila.
Prieš Tedį vėl iškilo žmonos atvaizdas: ji — einanti buto koridoriumi, atsukusi jam nugarą, ji — vilkinti vieną savo senųjų uniforminių palaidinukių, einanti į virtuvę ir niūniuojanti, — pažįstamas nuovargis persmelkė jo kaulus. Tedis būtų galėjęs padaryti bet ką, netgi plaukti vandeniu, kad tik nereiktų kalbėti apie Doloresą, apie jos trisdešimt vienerius metus, praleistus šioje žemėje, ir jų pabaigą. Kaip tada, kai jis išėjo į darbą tą rytą. Tai nutiko popiet.
Atsitikimas, panašus į Čako rando istoriją, pamanė jis. Tokia istorija reikia pasidalyti, kad galėtum gyventi toliau, kitaip ji visąlaik stovės skersai kelio. Kaip? Kur? Kodėl?
Doloresa mirė jau prieš dvejus metus, bet ji vis atgydavo sapnuose, ir jam kartais prireikdavo kelių minučių atsipeikėti, nes manydavo, jog ji vaikšto po virtuvę, geria kavą atvirame jų buto Batonvude prieangyje. Tai žiauri minties apgaulė, bet Tedis jau senokai perprato jos logiką, pabudimas po visko beveik prilygo atgimimui. Tu išplauki lyg be praeities. Per akimirkas ir gyvenimo tarpsnius vėl surikiuoji savo praeitį, sustatai šukes chronologine tvarka, tuomet vėl esi pasirengęs grįžti į dabartį.
Bet nutikdavo dar žiauriau. Prisiminimus apie žmoną įžiebdavo, rodos, nelogiški dalykai, tarsi smegenyse būtų apsigyvenęs uždegtas degtukas. Tedis taip ir nesuprato, kas tai per dalykai — druskinė, nepažįstamos moters eisena pilnutėlėje gatvėje, Coca-colos buteliukas, lūpdažio dėmė ant stiklo ar dekoratyvinė pagalvėlė.
Bet nelogiškiausia, jei kalbėsime apie sąsajas, visų aštriausia kibirkštis, jei kalbėsime apie poveikį, pasirodė esąs vanduo, varvantis iš čiaupo arba barbenantis iš dangaus, telkšantis ant šaligatvių arba kaip dabar tyvuliuojantis aplinkui, kiek akys užmato.
Tedis ėmė pasakoti:
— Mūsų daugiabutyje kilo gaisras. Aš buvau darbe. Žuvo keturi žmonės, žmona buvo viena jų. Ji užduso, Čakai, nesudegė. Jai neskaudėjo. Išsigando? Galbūt. Bet jai neskaudėjo. Tai svarbiausia.
Čakas vėl gurkštelėjo iš gertuvės ir pasiūlė Tedžiui.
Tedis papurtė galvą.
— Mečiau. Po gaisro. Ji krimtosi dėl to, supranti? Sakė, kad visi kareiviai ir policininkai per daug geria. Taigi… — Tedis pajuto šalia stovinčio Čako sumišimą, bet tęsė toliau, — išmoksti su tuo gyventi, kai neturi pasirinkimo, Čakai. Kaip ir su visu tuo šūdu, kurį matei kare, ar prisimeni?
Čakas šaltai linktelėjo, jo akys akimirką susiaurėjo nuo prisiminimų.
— Yra taip, kaip yra, — tyliai pasakė Tedis.
— Žinoma, — pagaliau pratarė Čakas, jo veidas vis dar atrodė paraudęs.
Lyg po šviesos triuko pasirodė smėlio krantu besitęsianti prieplauka, iš tolo panaši į kramtomosios gumos juostelę — netvirta ir pilka.
Tedis po apsilankymo tualete pasijuto ištroškęs ir šiek tiek išsekintas pastarųjų dviejų minučių pokalbio. Nesvarbu, kad jis išmoko ištverti žmonos netektį, toji našta slėgė jį ir tada, ir dabar. Bukas skausmas įsisuko į kairiąją galvos pusę, tiesiai už akies, tarsi ten būtų buvusi prispausta plokščioji seno šaukšto pusė. Dar per anksti spręsti, ar tai tik nedidelis dehidratacijos poveikis, bendro pobūdžio galvos skausmo pradžia, ar kažkas rimčiau — migrena, kamuojantįjį nuo paauglystės, kartais taip stipriai suriesdavusi, kad netgi viena akim prarasdavo regėjimą, — lyg būtų užplūdusi karštų vinių kruša. Vieną kartą, — ačiū Dievui, kad tik vieną, — buvo pusiau suparalyžiavę pusantros dienos.
Šiaip ar taip, migrena niekada neužklupdavo įtampos metu ar dirbant, tik tada, kai viskas baigdavosi, kai artilerija nustodavo šaudyti, kai persekiojimai liaudavosi. Migrena užklupdavo visu smarkumu tada, kai jau būdavo pasiekęs pagrindinę stovyklą ar kareivines, arba dar prieš karą — ilsintis motelyje ar važiuojant šalies autostradomis namo.
Читать дальше