Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

„Aš per jaunas, kad taip atrodyčiau”, — pamanė Tedis. Jis pasitaisė diržą, kad ginklas ir dėklas kabotų ant klubo. Pasiėmęs nuo klozeto dangčio kepurę, kraštą pakreipęs šiek tiek į dešinę, užsidėjo. Užveržė kaklaraiščio mazgą. Tai buvo ryškus gėlėtas kaklaraištis, jau beveik prieš metus išėjęs iš mados, bet Tedis jį ryšėjo, nes tai jos dovana: parišo kartą per gimtadienį, jam sėdint svetainėje. Prispaudė lūpas prie Adomo obuolio, priglaudė šiltas rankas prie skruosto. Nuo jos liežuvio sklido apelsinų kvapas. Paskui įslydo į jo glėbį, nurišo kaklaraištį — Tedis sėdėjo užmerkęs akis, kad galėtų ją uosti, įsivaizduoti, atkurti mintyse jos atvaizdą ir turėti ją. Jam vis dar pavykdavo užmerkus akis pamatyti Doloresą. Bet vėliau jos atvaizdas ėmė blankti: ausies speneliai, blakstienos, plaukų kontūrai. Nors visiškai dar neišdilo, bet Tedis bijojo, kad laikas atims ją — aptrupins atvaizdo rėmus ir visiškai ištrins iš atminties.

— Man tavęs trūksta, — ištarė jis ir nuėjo per kambuzą priekinio denio link.

Lauke buvo šilta ir giedra, bet iš vandens skverbėsi patamsėjusių rūdžių žybsniai ir visaapimantis pilkas blyškumas — lyg užuomina, kad iš jūros gelmių kyla kažkas tamsus ir didelis.

Čakas gurkštelėjo iš gertuvės ir, klausiamai kilstelėdamas antakį, pasisuko Tedžio pusėn. Tedis papurtė galvą ir Čakas įsidėjo gertuvę atgal į kostiumo kišenę, apsisiautė per klubus paltą ir įsižiūrėjo į jūrą.

— Kaip tu? — paklausė Čakas. — Atrodai išblyškęs.

Tedis gūžtelėjo.

— Jaučiuosi gerai.

— Tikrai?

Tedis linktelėjo.

— Tik bandau išsilaikyti ant kojų.

Akimirką jie stovėjo tylėdami, aplink bangavo jūra, gelmė atrodė tokia tamsi ir šilkinė — kaip aksomas.

— Ar žinai, kad čia buvo politinių ir karo nusikaltėlių stovykla? — paklausė Tedis.

— Saloje? — sukluso Čakas.

Tedis linktelėjo:

— Pilietinio karo metais čia buvo pastatytas fortas ir kareivinės.

— O kam dabar tas fortas naudojamas?

Tedis gūžtelėjo pečiais.

— Negaliu atsakyti. Jų yra keletas, išsimėčiusių po skirtingas salas. Dauguma karo metais buvo mokomieji taikiniai artilerijos sviediniams. Nedaug išliko.

— O kaip ligoninė?

— Galiu tik tiek pasakyti: ji įsikūrusi senosiose armijos kareivinėse.

Čakas tarstelėjo:

— Tai grįžti prie savo šaknų, ar ne?

— Nelinkėk to mums.

Tedis nusisuko į turėklus.

— O kokia tavo istorija, Čakai?

Čakas nusišypsojo. Jis buvo stambesnis ir truputį žemesnis už Tedį, gal penkiais ar dešimčia colių, tvarkingai garbanotais plaukais ir gelsva oda, plonos ir švelnios jo rankos kontrastavo su kūnu, tarsi Čakas būtų jas pasiskolinęs, kol tikrąsias atgabens iš parduotuvės. Jo kairiajame skruoste buvo mažytis randas — pabaksnojo jį smiliumi.

— Pasakoti visada pradedu nuo rando, — pasakė. — Žmonės anksčiau ar vėliau apie jį paklausia.

— Gerai.

— Gavau ne kare, — pasakė Čakas. — Mano mergina patarė sakyti, kad kare, bet… — Jis gūžtelėjo. — Randą užsidirbau žaisdamas karą, kai buvau vaikas. Mes su draugeliu miškuose šaudydavom vienas į kitą laidynėmis. Manai, kad draugo sviestas akmuo nepataikė į mane, ir išsisukau? — Jis papurtė galvą. — Jo akmuo atsitrenkė į medį, o atplyšusi žievė pataikė tiesiai man į skruostą. Štai iš kur randas.

— Žaidžiant karą.

— Na, taip, žaidžiant karą.

— Tu persikėlei iš Oregono?

— Sietlo. Atvykau praeitą savaitę.

Tedis laukė, bet Čakas daugiau nieko nebepasakojo.

Tedis paklausė:

— Ar seniai esi maršalas?

— Ketverius metus.

— Tai žinai, kokia ji maža — mūsų bendruomenė.

— Žinoma. Nori žinoti, kodėl mane perkėlė? — Čakas nunarino galvą lyg bandydamas dėl kažko apsispręsti. — Jei pasakyčiau, kad pavargau nuo lietaus?

Tedis delnais suspaudė turėklus.

— Jei taip sakai…

— Bet ji maža, kaip tu pasakei. Visi ten tarnaujantys vienas kitą pažįsta. Pagaliau pasklinda — ką? Apkalbos.

— Tinkamas žodis.

— Supranti, Brekai?

Tedis linktelėjo.

— Kaip tu sužinojai, kur jis nubėgo? Penkiasdešimt vyrų jį nusivijo į Klivlandą. O tu atsidūrei Meine.

— Kartą, būdamas vaikas, jis vasarojo ten su šeima. Kaip mes elgiamės su arkliais, taip jis elgėsi su savo aukomis. Kalbėjau su jo teta. Ji papasakojo, kad arklių fermoje, netoli šio nuomojamo kotedžo Meine, jis jautėsi kaip niekada laimingas. Taigi aš ir nuvažiavau ten.

— Šovei į jį penkis kartus, — pratarė Čakas ir pažvelgė į putojantį vandenį.

— Būčiau šovęs dar penkis, — patikino Tedis. — Bet užteko ir pirmų penkių.

Čakas linktelėjo ir nusispjovė per turėklą.

— Mano mergina — japonė. Na, gimusi čia, bet žinai. Užaugo stovykloje. Portlende, Sietle, Takomoje tebetvyro įtampa, niekam nepatiko, kad aš su ja.

— Taigi jie tave perkėlė.

Čakas linktelėjo, vėl nusispjovė stebėdamas, kaip seilės tekšteli į putotą tėkmę.

— Pranešė, kad artėja kažkas rimto, — jis pasakė.

Tedis atitraukė alkūnes nuo turėklo ir išsitiesė. Jo veidas buvo drėgnas, lūpos druskėtos. Kažkaip keista, kad jūra jį susirado tuomet, kai jis nepajėgė apsisaugoti nuo veidą taškančių purslų. Ieškodamas Chesterfield cigarečių, jis patapšnojo per apsiausto kišenes.

— Kas pranešė? Kas tas „kažkas”?

— Taip teigiama orų pranešimuose, — pasakė Čakas. — Artėja audra. Didelė audra. Didžiulė.

Jis mostelėjo ranka į pabalusį dangų, tokį baltą, kaip pirmagalio suplaktos putos. Tačiau pietiniame dangaus pakraštyje plona kaip purpurinis kosmetinis pagaliukas linija plėtėsi tarsi rašalo dėmė.

Tedis pauostė orą.

— Tu juk prisimeni karą, Čakai?

Čakas taip išsišiepė, kad Tedis pamanė, jog jie jau apsiprato vienas su kitu tiek, kad galėtų siųsti vienas kitą po velnių.

— Šiek tiek, — atsakė Čakas.

— Berods, prisimenu griuvėsius. Daugybę griuvėsių. Žmonės bjaurisi griuvėsiais, bet, manau, jiems turi būti skirta vietos. Sakyčiau, jie savotiškai estetiški, juk kiekvienas savaip supranta grožį.

— Kalbi kaip iš bulvarinio romano. Ar tau niekas to nesakė?

— Apsvarstysiu.

Čakas vėl šyptelėjo. Atsisukęs į jūrą pasilenkė per laivo pirmagalį ir ištempė nugarą.

Tedis patapšnojo per kelnių kišenes, paskui apieškojo vidines švarko kišenes.

— Ar pameni, kaip dažnai mūsų dislokacijos vieta priklausydavo nuo orų prognozės?

Čakas delno apačia pasitrynė smakro šerius.

— O taip, prisimenu.

— O ar pameni, kiek kartų orų prognozė pasitvirtino?

Čakas suraukė kaktą parodydamas Tedžiui, kad atidžiai mąsto. Paskui sučepsėjo ir pasakė:

— Apie trisdešimt procentų, drįsčiau teigti.

— Geriausiu atveju.

Čakas pritarė:

— Geriausiu.

— Taigi dabar grįžkime prie mūsų reikalų…

— Grįžkime, — sutiko Čakas, — ir, taip sakant, patogiai įsitaisykime.

Tedis vos suvaldė juoką, jam vis labiau patiko tas vyrukas: „Patogiai įsitaisykime. Jėzau.”

— Įsitaisykime, — tarė Tedis. — Kodėl dabar turėtume pasitikėti orų prognoze labiau negu anksčiau?

— Na, — prabilo Čakas virš horizonto linijos iškilus nulinkusiam mažo trikampėlio smaigaliui, — nesu tikras, kad mano pasitikėjimą galima išmatuoti terminais „mažiau” ar „daugiau”. Ieškai cigaretės?

Tedis, antrą kartą naršydamas kelnių kišenes, liovėsi pamatęs, kad Čakas jį stebi. Jo kreivas šypsnys buvo įsirėžęs skruoste žemiau rando.