Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

— Jis gūžtelėjo.

— Tada pakviečiau viršininką.

Jis pažvelgė į Kolį, kuris švelniai tėviškai linktelėjo.

— Norite paklausti, ponai?

Čakas papurtė galvą.

Tedis pakėlė akis nuo užrašų knygelės.

— Pone Gantonai, jūs pasakėte, kad įėjote į kamerą įsitikinti, jog ligonės ten tikrai nėra. Kodėl taip darėte?

— Pone?

Tedis patikslino:

— Ar ten yra tualetas? Gal kokia vietelė po lova, kur ji galėjo pasislėpti?

— Taip, yra.

— Ir jūs visur patikrinote?

— Taip, pone.

— Ar durys buvo atdaros?

— Pone?

— Jūs sakėte, kad įėjęs į vidų apsidairėte ieškodamas ligonės. Tik po to uždarėte duris.

— Ne, aš… Na…

Tedis laukdamas vėl užsirūkė cigaretę, kuria pavaišino Kolis. Skonis buvo lengvesnis ir sodresnis negu jo Chesterfield cigarečių, ir dūmo kvapas atrodė kitoks — saldesnis.

— Užtrukau tik kokias penkias sekundes, — pralemeno Gantonas, — juk tualetas be durų. Pažvelgiau ten, pažvelgiau po lova ir uždariau duris. Nėra tokios vietos, kur ji galėjo pasislėpti, kambarys mažas.

— O prie sienos, — toliau kamantinėjo Tedis, — kairėje ar dešinėje durų pusėje?

— Nea, — Gantonas papurtė galvą. Tedis pirmą kartą jo nuleistose akyse ir pasakymuose „taip, sere” ir „ne, sere” pajuto šmėstelėjusį pyktį ir apmaudą.

— Neįtikėtina, — Kolis kreipėsi į Tedį.

— Suprantu jūsų mintį, maršale, bet, kai pamatysite kamerą, suprasite, kad neverta kaltinti pono Gantono nepastebėjus ligonės, stovinčios „kažkur” tarp keturių sienų.

— Tiesa, — pritarė Gantonas, dabar jau atvirai žvelgdamas į Tedį ir leisdamas suprasti, jog didžiuojasi savo darbu ir kad Tedis tokiais klausimais jį įžeidė.

— Dėkoju, pone Gantonai, — pasakė Kolis, — šiandien tiek.

Gantonas pakilo, keletą sekundžių žvelgė į Tedį, po to tarė:

— Dėkui, daktare.

Ir išėjo iš kabineto.

Minutę buvo tylu. Jie baigė rūkyti cigaretes, užgesino nuorūkas peleninėje, tada Čakas pasiūlė:

— Manau, reikėtų tuoj pat apžiūrėti kamerą.

— Žinoma, — pritarė Kolis ir, rankoje laikydamas automobilio rato gaubto dydžio žiedą su raktais, išlindo iš už stalo, — sekite paskui mane.

***

Kamera buvo visai mažytė su į vidų dešinėn pusėn atsidarančiomis durimis; sunkios plieninės durys gerai suteptais vyriais karojo ant dešinės sienos. Kairėje plytėjo nedidukas sienos plotelis, už jo — mažytis medinis klozetas, šalia — plastikinė kabykla, ant kurios kabojo keletas palaidinių ir moteriškų kelnaičių.

— Štai teorijos patvirtinimas, — pripažino Tedis.

Kolis linktelėjo:

— Nėra tokios vietos, kur ji būtų galėjusi pasislėpti nuo žmogaus, stovinčio tarpduryje.

— O kaip lubos? — paklausė Čakas ir visi sutartinai pažvelgė į viršų, tada net Kolis nusišypsojo.

Kolis uždarė duris, ir Tedis iš karto pasijuto lyg būtų įkalintas. Kamerą galima buvo vadinti kambariu, bet ji labiau priminė celę. Langą virš siauros lovos saugojo grotos. Prie dešinės sienos stovėjo mažas tualetinis stalelis. Grindys ir sienos — balto cemento. Trise esant kambaryje, nekliudant vienam kito, beveik nebuvo įmanoma pajudėti.

Tedis paklausė:

— Kas dar galėjo įeiti į kamerą?

— Nakties metu? Tik nedaugelis lieka pastate per naktį.

— Taip, — tęsė Tedis, — bet kas?

— Žinoma, sanitarai.

— O gydytojai? — paklausė Čakas.

— Na, tik seselės, — atsakė Kolis.

— Gydytojai neturi raktų nuo šios palatos? — nusistebėjo Tedis.

— Turi, — pratarė Kolis susierzinęs, — bet dešimtą vakaro gydytojai pasirašo ir išeina.

— Ir atiduoda raktus?

— Taip.

— Ar po to irgi pasirašo? — paklausė Tedis.

— Neseku to.

Čakas pasakė:

— Mums įdomu, ar jie turi pasirašyti paimdami ir grąžindami raktus.

— Žinoma.

— Mes galėtume patikrinti praeitos nakties įrašus žurnale, — svarstė Tedis.

— Taip, taip, žinoma.

— Jis tikriausiai laikomas būdelėje, kurią matėme pirmajame aukšte, — spėjo Čakas, — toje sargybinio būdelėje su sienele raktams kabinti?

Kolis skubiai linktelėjo.

— Ten saugomos ir personalo bylos, — nusprendė Tedis, — medikų, sanitarų ir sargybinių. Mums jų prireiks.

Kolis spoksojo į Tedį taip, tarsi jo veidą staiga būtų užpuolęs amaras.

— O kam?

— Daktare, iš užrakinto kambario dingsta moteris! Pasislepia mažytėje saloje ir niekas nesugeba jos rasti. Turiu pagrindo manyti, kad jai kažkas padėjo.

— Pažiūrėsim, — atsakė Kolis.

— Pažiūrėsim?

— Taip, maršale. Turiu pasikalbėti su viršininku ir dar su kai kuo iš personalo. Mes atsižvelgsime į jūsų prašymą…

— Daktare, — pertraukė Tedis, — tai ne prašymas. Mes čia vyriausybės atsiųsti. Tai federalinė įstaiga, iš kurios pabėgo pavojingas nusikaltėlis…

— Ligonis.

— Pavojingas ligonis, — patikslino Tedis, kalbėdamas kaip Įmanydamas ramiau.

— Jei jūs, daktare, atsisakysite padėti dviem JAV maršalams sulaikyti pabėgusį ligonį, jūs, deja…

— Čakai?

Čakas tęsė:

— Trukdysite teisingumui, daktare.

Kolis pažvelgė į Čaką tikėdamasis, kad Tedis sukritikuos Čaką, bet jam Čakas nerūpėjo.

— Na, gerai, — tarė Kolis negyvu balsu, — galiu prižadėti tik tiek, jog padarysiu viską, kad patenkinčiau jūsų prašymą.

Tedis ir Čakas susižvalgė ir toliau dairėsi po skurdų kambarį. Kolis, matyt, nebuvo įpratęs prie tokių nemalonių klausimų, taigi leido jam minutėlę atgauti kvapą.

Tedis, apžiūrėjęs mažytį tualetą, pamatė tris baltas palaidines ir dvi poras baltų batų.

— Kiek porų batų duodama ligoniui?

— Dvi.

— Tai ji išėjo basa?

— Taip. — Kolis pasitaisė po laboratoriniu apsiaustu kaklaraištį, tada parodė į didelį popieriaus lapą, gulintį ant lovos.

— Radome jį už tualetinio stalelio. Nežinome, ką tai reiškia. Tikimės, kad kas nors paaiškins.

Tedis pakėlė popieriaus lapą, apvertė ir kitoje pusėje pamatė lentelę regai tikrinti — raides, sudėliotas mažėjančia tvarka į piramidę. Apvertė jį ir iškėlė, rodydamas Čakui:

KETVERTO DĖSNIS

AŠ 47

JŲ BUVO 80

+JŪS 3

MES 4

O

KAS 67?

Tedžiui nepatiko tai, ką jis laikė. Lapo kraštai virpėjo tarp pirštų.

Čakas ištarė:

— Po velnių, kad aš ką suprasčiau.

Kolis atsistojo šalia jų.

— Panašu į ligoninės išvadas.

— Mes trise, — pradėjo Tedis.

Čakas įdėmiai žiūrėjo į popierių.

— Ir ką?

— Mes galėtume būti tie trys, — tęsė Tedis. — Mes trys, stovintys čia, šiame kambaryje.

Čakas papurtė galvą:

— Kaip ji galėjo tai numatyti?

Tedis gūžtelėjo:

— Sužinosim.

— Taigi.

Kolis pasakė:

— Taip, Reičelė moka susigalvoti žaidimų. Jos haliucinacijų — ypač tų, verčiančių ją tikėti, kad jos vaikai vis dar gyvi, — struktūra yra labai subtili, bet ir paini. Kad išlaikytų tokią struktūrą, ji pritaiko savo gyvenimo istorijai kokį nors išgalvotą įmantrų pasakojimą.

Čakas lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į Kolį:

— Man reikėtų turėti mokslinį laipsnį, kad tai suprasčiau, daktare.

Kolis sukikeno.

— Prisiminkite melagystes, kurias vaikystėje pasakodavote savo tėvams. Kokios jos buvo įmantrios. Užuot paprastai paaiškinę, kodėl praleidote pamokas ar pamiršote namų ruošą, jūs pagražindavote ir prigalvodavote visokių dalykų. Ar taip?