Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

— Tai bent laimė.

— Kaip tai?

— Mes nepasirenkame vardų, — pasakė Čakas. — Malonu, kai kažkas mano, kad bent vienas vardas tinka.

— Kas išrinko jums vardą? — paklausė Kolis.

— Tėvai.

— O pavardę?

Čakas gūžtelėjo.

— Kas dabar pasakys? Reikėtų grįžti į laikmetį prieš dvidešimt kartų.

— Arba vieną.

Čakas palinko į priekį:

— Atsiprašau?

— Jūs graikas, — tęsė Kolis, — ar armėnas? Kuris jų?

— Armėnas.

— Taigi, Olis anksčiau vadinosi…

— Anasmadžianas.

Kolis dėbtelėjo į Tedį:

— O jūs?

— Danielsas, — prisistatė Tedis. — Dešimtoji airių karta. — Jis šyptelėjo Koliui. — Tikrai žinau, daktare.

— O jūsų vardas? Teodoras?

— Edvardas.

Kolis atitraukė rankas nuo smakro ir atsilošė kėdėje. Paėmęs peiliuką vokams plėšti, ėmė juo barbenti į stalo kraštą, garsas aidėjo tyliai ir įkyriai — kaip lietaus, krentančio ant stogo.

— Mano žmona vardu Margarita, — pratarė jis, — bet niekas jos taip nevadina, išskyrus mane. Kai kurie senieji draugai ją vadina Margo, tai visai suprantama, o visi kiti vadina Pege. To aš niekaip nesuprantu.

— Ko?

— Kaip iš Margaritos tampama Pege. Vis dėlto tai paplitę. O kaip jūs iš Edvardo tapote Tedžiu? Nėra nei „p” Margaritoje, nei „t” — Edvarde.

Tedis gūžtelėjo pečiais.

— O koks jūsų vardas?

— Džonas.

— Ar kas nors jus vadina Džeku?

Jis papurtė galvą:

— Dauguma vadina tiesiog daktaru.

Lango stiklu lėtai sroveno vanduo. Kolis atrodė pasinėręs į pokalbio apmąstymus, jo akys spindėjo, žvilgsnis klaidžiojo kažkur toli. Čakas paklausė:

— Ar panelė Solando laikoma pavojinga?

— Visi mūsų pacientai linkę smurtauti, — atsakė Kolis.

— Todėl jie ir čia. Ir vyrai, ir moterys. Reičelė Solando tapo našle per karą. Ji ežere, telkšojusiame už namo, nuskandino tris savo vaikus. Nusivedė juos ten po vieną ir tol laikė galvas panardinusi, kol jie mirė. Paskui parsinešė namo, susodino prie stalo virtuvėje ir pusryčiavo, kol užsuko kaimynas.

— Ji nužudė ir kaimyną? — paklausė Čakas.

Kolis kilstelėjo antakius ir tyliai atsiduso.

— Ne. Pakvietė jį kartu papusryčiauti. Žinoma, jis atsisakė ir iškvietė policiją. Reičelė vis dar tiki, kad jos vaikai gyvi ir laukia jos. Tai gali būti jos pabėgimo priežastis.

— Kad grįžtų namo, — susimąstė Tedis.

Kolis linktelėjo.

— O kur jos namai? — susidomėjo Čakas.

— Mažas miestelis kažkur Berkšyre. Apytikriai šimtas penkiasdešimt mylių nuo čia.

Kolis kryptelėjo galva į langą už jo.

— Jei plauktum ta kryptimi, žemę pasiektum tik už vienuolikos mylių. Jei plauktum į šiaurę, sausumos nepamatytum iki pat Niufaundlando.

Tedis pasiteiravo:

— Ar jūs apieškojote visą teritoriją?

— Taip.

— Ar kruopščiai?

Kolis prieš atsakydamas kelias sekundes žaidė sidabrine arklio skulptūrėle, stovinčia ant stalo krašto.

— Viršininkas su vyrais ir būriu sanitarų visą naktį ir beveik visą rytą naršė salą bei visus ligoninės pastatus. Jokių pėdsakų. Labiausiai neramina tai, kad nežinome, kaip ji sugebėjo pasprukti iš kameros. Ji buvo užrakinta iš išorės, o vienintelis langas — grotuotas. Neaptikome jokių bandymų atrakinti spyną. — Pakėlęs akis nuo skulptūrėlės jis nukreipė žvilgsnį į Tedį ir Čaką. — Tarsi būtų išgaravusi kiaurai sienas.

Tedis užsirašė į savo knygelę: „Išgaravo”.

— Ar jūs įsitikinę, kad ji tikrai buvo kameroje prieš užgesinant šviesas?

— Visiškai.

— Kodėl?

Kolis atitraukė ranką nuo arklio skulptūrėlės ir paspaudė vidinio ryšio mygtuką.

— Sesele Marino?

— Klausau, daktare.

— Prašau pasakyti ponui Gantonui, kad ateitų.

— Tuojau, daktare.

Netoli lango stovėjo stalelis su vandens ąsočiu ir keturiomis stiklinėmis. Kolis priėjo prie jo ir pripylė tris stiklines vandens. Padėjo vieną priešais Tedį, kitą — priešais Čaką, o savąją nusinešė ant rašomojo stalo.

Tedis pasiteiravo:

— Gal kartais turite aspirino?

Kolis šyptelėjo:

— Manau, kad sukrapštyčiau. — Pasirausęs stalčiuje ištraukė buteliuką Bayerio.

— Dvi ar tris?

— Geriau tris.

Tedis prie akies pajuto beprasidedantį skausmingą pulsavimą.

Kolis ištiesė Tedžiui tabletes, Tedis įsidėjo jas į burną ir užgėrė vandeniu.

— Vargina galvos skausmai, maršale?

Tedis paaiškino:

— Deja, tai jūros liga.

Kolis supratingai linktelėjo.

— A, netekote skysčių.

Tedis linktelėjo. Kolis, atidaręs riešutmedžio cigarečių dėžutę, pasiūlė Tedžiui ir Čakui. Tedis vieną paėmė, o Čakas papurtė galvą ir išsitraukė savo pakelį. Kai visi trys užsirūkė, Kolis pravėrė langą.

Jis atsisėdo ir stumtelėjo nuotrauką. Iš jos žvelgė graži jauna moteris, jos veidą ženklino ratilai paakiuose — tokie pat tamsūs kaip jos plaukai. Akys atrodė per daug išsprogusios, tarsi kas būtų jas badęs iš vidaus kažkuo karštu. Moteris žvelgė kažkur į nežinomą pasaulį, slypintį už kameros, už fotografo, bet akyse nieko nebuvo įmanoma įskaityti.

Kažkas joje buvo nemaloniai pažįstama. Tedis prisiminė vaikinuką, matytą stovykloje, kuris nevalgė jam duoto maisto. Jis tik sėdėjo atsirėmęs į sieną šviečiant balandžio saulei ir žiūrėjo bejausmiu žvilgsniu, kol akys užsimerkė, pagaliau buvo nuvežtas į krūvą prie geležinkelio stoties.

Čakas tyliai švilptelėjo:

— O, Dieve.

Kolis užsitraukė cigaretę.

— Taip reaguojate į jos akivaizdų grožį ar beprotystę?

— Į abu, — atsiliepė Čakas.

„Tos akys, — pagalvojo Tedis. — Nors ir užšaldytos laiko, jos staugė. Norėjosi įlįsti į nuotrauką ir nuraminti: ne, ne, ne, viskas gerai, viskas gerai.” Norėjosi ją laikyti apglėbus, kol nurims drebulys, ir pasakyti, kad viskas bus gerai.

Kabineto durys atsivėrė, pro jas įžengė aukštas juodaodis su žilomis plaukų sruogomis, vilkintis baltą sanitaro uniformą.

— Pone Gantonai, — kreipėsi Kolis, — štai ponai, apie kuriuos jums pasakojau — maršalai Olis ir Danielsas.

Tedis ir Čakas atsistojo ir paspaudė Gantonui ranką. Tedis pajuto stiprų baimės kvapą, sklindantį iš šio vyro, tarsi spausdamas ranką tvarkos sergėtojams jaustųsi nelabai maloniai — galbūt žemyne jo laukia nebaigta byla prieš jį, gal net ne viena.

— Ponas Gantonas čia dirba jau septyniolika metų. Jis vadovauja sanitarams. Ponas Gantonas — žmogus, palydėjęs panelę Reičelę į kamerą praeitą naktį. Pone Gantonai?

Gantonas sukryžiavo kulkšnis, pasidėjo rankas ant kelių ir, šiek tiek palinkęs į priekį, nudelbė akis į savo batus.

— Devintą vakaro vyko grupinis seansas. Po to…

Kolis paaiškino:

— Tai grupinės terapijos seansas, kuriam vadovauja daktaras Šihanas ir seselė Marino.

Gantonas laukė, kol Kolis baigs kalbėti.

— Taigi visi dalyvavo grupiniame seanse, kuris baigėsi apie dešimtą. Aš palydėjau panelę Reičelę į jos kamerą. Ji įėjo į vidų. Užrakinau duris iš išorės. Kai šviesas išjungiame, kas dvi valandas tikriname. Atėjau vidurnaktį, pažvelgiau į vidų — jos lova tuščia. Pamaniau, gal ji ant grindų. Ligoniai dažnai miega ant grindų. Atrakinau duris…

Kolis vėl įsiterpė:

— Savo raktais, tiesa, pone Gantonai?

Gantonas linktelėjo Koliui ir vėl nukreipė žvilgsnį į kelius.

— Taip, atrakinau savo raktais. Įėjau į vidų, bet panelės Reičelės niekur nebuvo. Uždariau duris ir patikrinau langą bei grotas. Jie buvo tvirtai uždaryti.