Джон Гришэм - Bylininkai

— Pone Figai, ar žinot, kas pražudė tėvą?

— Minėjote širdies priepuolį.

— Teisingai. Žinot, kas jį sukėlė?

— Hmm, ne.

Velionio sūnus žvilgtelėjęs į duris patikrino, ar jie tebėra vieni. Pasidairė po kambarį mėgindamas užsitikrinti, kad pokalbio niekas nesiklauso. Per žingsnį pasistūmėjo arčiau, ir dabar jų batai beveik lietėsi, o Volis įtikėjo išgirsiąs, kad senąjį Česterį kažkas išmoningai nugalabijo.

Lailas prabilo kone pašnibždomis:

— Ar esate girdėjęs apie „Krayoxx“ vaistą?

Jie užsuko į prekybos centrą netoli „Van Izelio“ ir įsitaisė vietinėje „McDonald’s“ užeigoje. Voliui nupirkus porą kavos puodukų, abu vyrai susikūprino viename iš gardelių, kuo toliau nuo kasų. Lailas turėjo stirtą straipsnių, išspausdintų iš internetinių puslapių, ir buvo aišku kaip dieną, kad jam maga su kuo nors pašnekėti. Nuo tada, kai prieš dvi paras mirė tėvas, mintys apie „Krayoxx“ jį stačiai apsėdo.

Rinkoje vaistas pasirodė prieš šešerius metus ir realizuojamas jo kiekis sparčiai augo. Šiaip jau „Krayoxx“ sumažindavo nutukėlius kamuojantį cholesterolio kiekį. Česterio svoris pamažu išaugo iki trijų šimtų svarų, dėl to suprastėjo ir kiti sveikatos rodikliai, iš kurių akivaizdžiausi buvo aukštyn šoktelėjęs kraujo spaudimas bei padidėjęs cholesterolio kiekis. Lailas priekaištavo tėvui dėl svorio, bet Česteris nevaliojo atsispirti polinkiui vidurnaktį sukirsti ledų. Šlykščių skyrybų pakurstytą stresą malšindavo, tamsoje naikindamas vieną „Ben&Jerry‘s“ ledų pintą po kitos. Tačiau atsikratyti priaugusio svorio neįstengė. Prieš metus gydytojas išrašė „Krayoxx“, ir organizme cholesterolio drastiškai sumažėjo. Tuo pat metu jis ėmė skųstis sutrikusiu pulsu ir dusuliu. Kai apie negalavimus pranešė daktarui, tas patikino, esą dėl to neverta jaudintis. Bet kokį nereikšmingą šalutinį poveikį atsvėrė stulbinantis cholesterolio krytis.

„Krayoxx“ vaistą gamino „Varrick Labs“, Naujojo Džersio kompanija, stambiausių pasaulyje farmacinių įmonių dešimtuke užimanti trečiąją vietą, turinti 25 milijardų dolerių apyvartą, pagarsėjusi nuolatiniais, atgrasiais, traumuojančiais mūšiais su federaline kontrole ir civilinius ieškinius teikiančiais juristais.

— „Varrick“ per metus iš „Krayoxx“ gauna šešis milijardus, — pasakojo Lailas vartydamas surinktą medžiagą. — Kasmet apyvarta didėja 10 procentų.

Volis nekreipė dėmesio į kavą ir susitelkęs tyrinėjo informaciją. Klausėsi įdėmiai, tačiau sraigteliai galvoje įniko taip sparčiai suktis, kad jis mažne apsvaigo.

— Štai įdomiausia dalis. — Lailas pakėlė kitą popieriaus lapą. — Girdėjot apie juridinę „Zelo & Poterio“ firmą?

Ligi tol Volis negirdėjo nei apie „Krayoxx“, — kadangi pats svėrė 240 svarų ir turėjo nežymiai padidėjusį cholesterolio kiekį, mažumėlę stebėjosi, kad jo gydytojas nė žodžiu neužsiminė apie vaistus, — nei apie „Zelą & Poterį“. Nujautė, kad kalbama apie rimtus, į svarbų reikalą įsitraukusius veikėjus, ir nesiruošė pripažinti nieko apie juos nežinąs.

— Regis, — atsiliepė susiraukęs, naršydamas atmintį.

— Tai stambi ieškovų firma iš Fort Loderdeilio.

— O, taip.

— Vakar Floridoje tenykščiai padavė į teismą „Varrick“ kompaniją, iškėlė bylą dėl „Krayoxx“ sukeltų mirčių. Čia Miami Herald straipsnis.

Volis permetė tekstą akimis, ir teisininko širdis suskato plakti dvigubai greičiau.

— Apie šitą ieškinį, be abejo, girdėjote.

Jaunesniojo „F & F“ partnerio niekaip nesiliaudavo stebinęs eilinių žmonių naivumas. Jungtinėse Valstijose kasmet pareiškiama per du milijonus ieškinių, o vargšelis Lailas įsivaizdavo, kad Volis privalėjo pastebėti, kas vyksta pietinėje Floridos dalyje.

— Aha, aš sekiau jo eigą.

— Ar jūsų firma užsiima tokiomis bylomis? — paklausė Lailas, tikras naivumo įsikūnijimas.

— Mes specializuojamės būtent šioje srityje, — atsakė Volis. — Su traumomis arba mirties atvejais susijusias bylas nagrinėjame nuolat. Mielai prigriebčiau „Varrick Labs“ kompaniją.

— Tikrai? Ar jau esate ją traukę į teismą?

— Ne, bet mums teko teistis su dauguma stambių farmacijos bendrovių.

— Nuostabu. Taigi jūs sutinkate imtis mano tėčio bylos?

Tu velniškai teisus, pamanė Volis, bet iš patirties žinojo, kad skubėti neverta. Bent jau nederėtų rodyti perdėto optimizmo.

— Tarkim, ji perspektyvi. Man reikėtų pasitarti su vyresniuoju partneriu, peržiūrėti informaciją, šnektelėti su vyrukais iš „Zelo & Poterio“, atlikti namų darbus. Kolektyvinės žalos išieškojimai būna sudėtingi.

Ir beprotiškai pelningi — antai, kas šiuo metu Voliui labiausiai rūpėjo.

— Ačiū, pone Figai.

Be penkių minučių vienuoliktą Abneris truputėlį pagyvėjo. Jis ėmė dairytis į duris, balta šluoste nepaliaujamai blizgindamas martinio taures. Vėl atsipeikėjęs Edis gurkšnojo kavą, bet vis dar buvo kitame pasaulyje.

— Deividai, ar galėtum man padaryti paslaugą? — galiausiai prabilo barmenas.

— Ką tik nori.

— Pasislink per dvi kėdutes. Toji, ant kurios sėdi, rezervuota. Kiekvieną dieną, vienuoliktą ryto.

Deividas pažvelgė dešinėn — nuo Edžio jį skyrė aštuonios laisvos kėdutės. Kairėje pusėje, išsirikiavusios iki baro galo, stovėjo dar septynios.

— Juokauji?

— Prašau. — Abneris stvėrė beveik išgertą bokalą, pakeitė jį pilnu ir pastūmė pintą į kairę. Deividas lėtai pakilo ir nusekė įkandin alaus. — Tuoj pamatysi. — Barmenas linktelėjo durų pusėn. Užeigoje daugiau niekas nesėdėjo, išskyrus, žinoma, Edį.

Po kelių minučių laukujės durys atsivėrė ir jose pasirodė senyvas azijietis dabitiška uniforma, peteliške ir vairuotojo kepurėle. Jis praleido gerokai už save vyresnę damą, kuri ėjo pasiramsčiuodama lazdele, be pašalinės pagalbos, nors vairuotojas nuo jos nesitraukė nė per žingsnį, ir atvykėliai nutipeno iki baro. Deividas žiopsojo į juodu kaip pakerėtas — jį pagaliau aplankė haliucinacijos ar čia vis dėlto tikrovė? Abneris maišė gėrimą ir taip pat juos stebėjo. Edis kažką burbleno panosėje.

— Labas rytas, ponia Spens, — mandagiai, kone nusilenkęs pasisveikino barmenas.

— Labas rytas, Abneri.

Ji lėtai, demonstruodama rafinuotas manieras, įsitaisė ant kėdutės. Vairuotojas pasergėjo damą atkišęs abi rankas, bet prie jos nesilietė. Galų gale atsisėdusi kaip pridera senolė tarė:

— Man — kaip įprastai.

Azijietis galva kinktelėjo Abneriui, atšlijo ir tyliai dingo iš baro.

Ponia Spens vilkėjo grindis siekiančius audinių kailinius, plonytį kaklą supo stambių perlų vėrinys, veidą dengė stori raudonų skaistalų ir blakstienų bei antakių dažų sluoksniai, bet negalėjo nuslėpti, kad jai mažiausiai devyniasdešimt. Deividas akimoju viešnia susižavėjo. Jo paties devyniasdešimt dvejų metų senelė tysojo slaugos namuose, pririšta prie lovos, atsiribojusi nuo pasaulio, o štai čia — ilgaamžė, puošniai apsirengusi dama, kuri prieš pietus susiruošė pagirtauti.

Atėjūne nekreipė į jį dėmesio. Abneris baigė maišyti gėrimą, gluminančią ingredientų kombinaciją.

— Jūsų „Perl Harboras“.

Taip taręs padavė jai taurę. Ponia Spens lėtai pakėlė kokteilį, užsimerkusi sriūbtelėjo lašelį, burnoje pateliūskavo svaigalus ir apdovanojo barmeną nežymia, gausiais raukšlių raizginiais apsupta šypsenėle. Jis, regis, tik tuomet atgavo kvapą.

Dar nenusilesęs, bet jau įkaušęs Deividas pasviro arčiau jos.