Джон Гришэм - Bylininkai

— Dažnai čia ateinate?

Bemaž springdamas Abneris iškėlė abu delnus.

— Ponia Spens yra nuolatinė klientė ir ji mėgsta gerti tyloje.

Barmeno balse nuskambėjo panikos gaidos. Kaip ir anksčiau, užsimerkusi senolė nurijo dar vieną gurkšnį.

— Jai norisi tylos bare? — netikėdamas savo ausimis pasitikslino Deividas.

— Taip! — nukirto Abneris.

— Tada ji pasirinko tam tinkamiausią vietą. — Jis ranka aprodė tuščią patalpą. — Tavo užeigoje faktiškai nėra nė gyvos dvasios. Ar čia kada priguža žmonių?

— Ša, — nutildė Abneris. Jo veidas bylojo: „Kurį laiką pasėdėk ramiai.“

Bet Deividas neketino užsičiaupti.

— Kiaurą rytą tu aptarnauji tik du lankytojus, mane ir senąjį Edį, o jis, kaip mes žinome, nė neapmoka savo sąskaitų.

Edis kėlė kavos puodelį veido link, bet niekaip nepajėgė rasti burnos. Deivido komentaro, iš visko sprendžiant, negirdėjo.

— Liaukis, — suurzgė Abneris. — Antraip paprašysiu tavęs išeiti.

— Atleisk. — Deividas nuščiuvo. Trauktis iš baro nejautė jokio noro, nes nenutuokė, kur keliauti.

Trečias gurkšnis pasiekė tikslą ir kiek prasklaidė įtampą. Ponia Spens atsimerkė ir apsižvalgė. Prabilo neskubėdama, seno žmogaus balsu:

— Taip, dažnai. Kasdien nuo pirmadienio iki šeštadienio. O jūs?

— Pirmą sykį, — atsakė Deividas, — bet vargu ar paskutinį. Po šiandienos turėsiu daugiau laiko ir priežasčių gerti. Į sveikatą. — Jis ištiesė šviesaus alaus bokalą ir atsargiai palietė kokteilio taurę.

— Į sveikatą. Kodėl nutarėte čia apsilankyti, jaunuoli?

— Ilga istorija... ir ji vis ilgėja. Kodėl šiame bare esate jūs?

— O, nežinau. Turbūt dėl įpročio. Šešios dienos per savaitę — kiek tai tęsiasi, Abneri?

— Ne mažiau kaip dvidešimt metų.

Poniai Spens aiškiai nesinorėjo klausytis ilgos pašnekovo istorijos. Ji vėl siurbtelėjo gėrimo, pati atrodė, lyg būtų užsimaniusi nusnūsti. Deividą irgi apėmė mieguistumas.

5 SKYRIUS

Helena Zink atvyko į „Trust“ bokštą pora minučių po vidurdienio. Važiuodama į centrą, šimtąjį kartą nesėkmingai bandė prisiskambinti vyrui arba pasiųsti žinutę. 9.33 sulaukė jo pranešimo, nurodančio nesijaudinti, o 10.42 Deividas parašė antrą, paskutinį, kartą: „Nesirūpink. Man viskas gerai.“

Helena pastatė automobilį garaže, išskubėjo į gatvę ir nėrė į dangoraižio atriju. Per kelias minutes liftu užkilo į devyniasdešimt ketvirtą aukštą. Priimamojo sekretorė ją nuvedė į nediduką posėdžių kambarį ir paliko vieną. Nors buvo pietų metas, „Rogano Rotbergo“ kompanijoje valdžia kreivai žiūrėdavo į kiekvieną, kuris valgydavo išėjęs iš statinio. Geras maistas ir grynas oras bemaž prilygo tabu. Retsykiais vienas iš viršesnių partnerių suorganizuodavo klientui prašmatnius brangius pietus, už kuriuos minėtą klientą priversdavo susimokėti nuo seno įsigalėjusiomis gudrybėmis — nepagrįstai didindamas bylos išlaidas ar išviliodamas papildomus mokesčius, — tačiau pagal visuotinę, tegul ir nerašytą, taisyklę bendradarbiai ir menkesnio lygio partneriai pasisotindavo automate nusipirktais sumuštiniais. Įprastą dieną Deividas pusryčiaudavo, pietaudavo, kartais net vakarieniaudavo už rašomojo stalo. Kartą Helenai gyrėsi, kaip už vienos valandos teisininko darbą pateikė sąskaitas trims skirtingiems klientams, kimšdamas rūkytą tuną bei skrudintas bulvytes ir savo patiekalą užsigerdamas dietiniu limonadu. Ji nuoširdžiai vylėsi, kad vyras juokavo.

Tikslaus skaičiaus Helena nežinojo, bet nuo vestuvių dienos jis priaugo mažiausiai trisdešimt svarų. Seniau bėgiodavo maratonus, todėl bėdų dėl papildomo svorio nekildavo. Tačiau nuolatinė prasta mityba ir beveik visiška fizinio aktyvumo stoka kurstė nerimą abiem. „Rogano Rotbergo“ firmoje valanda tarp 12.00 ir 13.00 niekuo nesiskirdavo nuo kito paros meto.

Į kontorą ji užsuko antrą kartą per penkerius metus. Sutuoktiniams niekas nedrausdavo atvykti, bet jų ir nekviesdavo. Helenai nebuvo jokio reikalo čia lankytis, ir atmindama siaubo istorijas, kurias vyras pasakodavo grįžęs namo, pati nedegė noru nei sukiotis po biurą, nei bendrauti su vietiniais darbuotojais. Porą sykių per metus jiedu su Deividu turėdavo tįstis į kokį susibūrimą, apgailėtiną iškylą, neva skatinančią nustekentus juristus ir apleistas antrąsias jų puses užmegzti tvirtesnius bičiuliškus santykius. Tos šventės visuomet virsdavo išgertuvėmis, kurių dalyvių elgesys trikdydavo ir jo niekaip nesisekdavo pamiršti. Į būrį suveskite nusiplūkusius teisininkus, privaišinkite juos svaigalais ir jūs išvysite pasibjaurėtiną vaizdą.

Kai pernai pobūvių laivu jie išplaukė į Mičigano ežerą ir nuo kranto atitolo per mylią, Rojus Bartonas bandė ją grabalioti. Taip nusilakė, kad jam, laimė, nieko neišdegė, antraip būtų pridaręs rimtų problemų. Ištisą savaitę Helena su vyru ginčijosi dėl tolesnių veiksmų plano. Deividui knietėjo užsipulti viršininką, paskųsti jį firmos Etikos komisijai. Ji tam prieštaravo, aiškino, esą sutuoktinis tik pakenks savo karjerai. Jokie liudininkai incidento nematė, o pats Bartonas greičiausiai nė neprisiminė, ką iškrėtė. Bėgant laikui, jie nustojo kalbėtis apie nelemtą epizodą. Per penkerius metus Helena prisiklausė tiek daug istorijų apie Rojų Bartoną, kad Deividas pagaliau atsisakė namuose minėti boso vardą.

O, štai ir jis. Rojus perkreiptu veidu, atžygiuojantis į pasitarimų kambarį, rūsčiai dudenantis:

— Helena, kas čia vyksta?

— Keista, bet aš norėčiau gauti atsakymą į tą patį klausimą, — nukirto ji.

Ponas Bartonas, kaip jam patikdavo būti vadinamam, užgriuvęs žmones iš pradžių juos aprėkdavo ir mėgindavo sugluminti. Bet Helena to būtų nepakentusi.

— Kur jis? — suvampsėjo Deivido viršininkas.

— Pats ir pasakyk, Rojau.

Sekretorė Lana, Elas ir Svirdulė pasirodė akiratyje vienu metu, tarsi juos būtų atitempęs tas pats teismo vykdytojas. Skubiai visus supažindinęs Rojus uždarė duris. Helena telefonu bendravo su Lana daugybę kartų, bet joms niekada neteko susidurti akis į akį.

Rojus atsisuko į Elą su Svirdule ir tarė:

— Judu dėstykite, kas konkrečiai nutiko.

Jie bendromis jėgomis išklojo, kaip Deividas Zinkas kilo liftu, ir iš pasakojimo, kurio nepapildė nė menkiausi pagražinimai, susidarė akivaizdus vargų prispirto, palūžusio žmogaus vaizdas. Jis žliaugė prakaitu, sunkiai alsavo, buvo išbalęs, atgal į lifto kabiną nėrė galvotrūkčiais, negana to, užsivėrus durims, iš jos atsklido juokas.

— Šįryt išeidamas iš namų Deividas jautėsi puikiai, — užtikrino Helena, tarytum siekdama pabrėžti, jog dėl pairusių sutuoktinio nervų kalta ne ji, o firma.

— Tu, — Lanos pusėn krioktelėjo Rojus. — Tu su juo bendravai.

Sekretorė rankose laikė savo užrašus. Su Deividu šnekėjo du kartus, vėliau jis į skambučius nebeatsiliepė.

— Per antrąjį pokalbį supratau, kad jis geria. Liežuvis nežymiai pynėsi, skiemenys skambėjo ne taip aiškiai kaip įprastai.

Rojus nukreipė rūstų, lyg ir kaltinantį žvilgsnį į Heleną.

— Kur jis galėjo patraukti? — griežtai paklausė.

— Ten, kur keliauja nuolat, — atšovė Deivido žmona. — Kur eina kiekvieną sykį, kai pusę aštuntos ryto sugniūžta ir užsimano nusitašyti.

Kambaryje pakibo slogi tyla. Helena Zink galbūt jautėsi galinti nevaržomai draskyti ponui Bartonui akis, tačiau kiti, suprantama, jos pavyzdžiu sekti negalėjo.

Rojus prabilo ramesniu balsu:

— Jis piktnaudžiauja svaigalais?

— Deividas neturi laiko gerti. Grįžta namo dešimtą, vienuoliktą vakaro, kartais išlenkia taurę vyno ir atsijungia ant sofos.