Джон Гришэм - Bylininkai

6 SKYRIUS

Rošelė slapta skaitė meilės romaną, kai verandoje pasigirdo žingsniai. Ji mikliai paslėpė tomelį stalčiuje, nuleido pirštus virš klaviatūros, kad prasivėrus durims atrodytų įnikusi į darbą. Vidun droviai įslinko vyras su moterimi ir ėmė šaudyti žvilgsniais po priimamąjį, kone apimti baimės. Na, nieko neįprasto. Rošelė matė tūkstančius naujų klientų, ir jie visada ateidavo paniurę, užvaldyti abejonių. Kodėl gi ne? Tie žmonės čia nesirodytų, jeigu nebūtų papuolęs į bėdą, o dauguma į advokatų kontorą atklysdavo pirmą kartą.

— Laba diena, — kaip tikra profesionalė pasisveikino ji.

— Mums reikalingas advokatas, — prabilo vyriškis.

— Skyrybų advokatas, — patikslino moteris.

Rošelė kaipmat suvokė, kad atvykėlė nuolat tikslindavo savo palydovą, ir jam, ko gero, tai mirtinai įgriso. Tačiau abu buvo įkopę į septintą dešimtmetį, kiek per seni skyryboms.

Rošelė išspaudė šypsenėlę.

— Prašau sėstis, — tarė pamojusi į dvi gretimas kėdes. — Man reikės iš jūsų gauti šiokią tokią informaciją.

— Ar galime susitikti su advokatu iš anksto nesusitarę? — pasiteiravo vyriškis.

— Manau, taip, — atsakė sekretorė. Jiedu pasitraukė atbuli, prisėdo ant kėdžių, bet abu sugebėjo pasislinkti atokiau vienas nuo kito. Gresia nemalonus darbas, pamanė Rošelė sužvejodama anketą ir plunksnakotį. — Jūsų vardai ir pavardės?

— Kalvinas E. Flanderis, — atsiliepė jis, sekundės dalį aplenkęs antrąją savo pusę.

— Barbara Marija Skarbor Flander, — prisistatė ji. — Skarbor yra mergautinė pavardė, ir aš turbūt ją atsiimsiu, nors dėl to dar neapsisprendžiau. Kitus reikalus jau išsiaiškinome — pagal internete rastą pavyzdį netgi pasirašėme susitarimą dėl nuosavybės padalijimo. — Rankose moteris spaudė storą užklijuotą voką.

— Ji tik klausė, kuo tu vardu, — pastebėjo ponas Flanderis.

— Taip, taip, supratau.

— Ar ji gali susigrąžinti senąją pavardę? Žinot, juk šią pasikeitė prieš keturiasdešimt dvejus metus. Vis kartoju, kad niekas Barbaros nepažins, jeigu ji vėl pasivadins Skarbor.

— Taip velniškai geriau negu vadintis Flander, — atrėžė žmona. — „Flander“ skamba lyg Europos vietovė arba panašiai kaip labdarys — fi-landeropas, fi-lantropas. Teisybė?

Abu įsispoksojo į Rošelę, bet ši ramiai paklausė:

— Turite nepilnamečių, aštuoniolikos nesulaukusių atžalų?

Jie sutartinai papurtė galvomis.

— Du suaugę vaikai, — tarė ponia Flander. — Šeši anūkai.

— Ji neklausė apie anūkus.

— Bet aš pasakiau, ar ne?

Sekretorei pavyko sužinoti jų gimimo datas, adresus, socialinio draudimo numerius, užsiėmimus, išvengiant rimto konflikto.

— Esate susituokę keturiasdešimt dvejus metus?

Jiedu įžūliai sulinksėjo.

Rošelė užsigeidė paklausti, kodėl jie skiriasi, kas atsitiko, ar santykių neįmanoma išgelbėti. Bet ji turėjo užtektinai proto į šitą temą nesigilinti. Tegu visus reikalus tvarko advokatai.

— Jūs užsiminėte apie turto padalijimą. Jei neapsirinku, norite taikių skyrybų, kaip priežastį įvardydami nesutaikomus skirtumus?

— Taip, — atsakė ponas Flanderis. — Ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Viską rasite čia, — pridėjo ponia Flander gniauždama voką.

— Sutarėt dėl namo, banko ir pensijų sąskaitų, kreditinių kortelių, skolų, netgi baldų ir buitinių prietaisų?

— Dėl kiekvienos smulkmenos, — patvirtino jis.

— Viską rasite čia, — pakartojo ponia Flander.

— Sandėris tenkina abu?

— O, taip, — tarė jis. — Darbą mes atlikome. Advokatas reikalingas tik paruošti dokumentams ir su mumis nuvažiuoti į teismą. Jokių tarpusavio kivirčų nebus.

— Sutvarkyti jūsų reikalą galima vieninteliu būdu, — Rošelės lūpomis šnekėjo patirtis. — Su jumis susitiks vienas iš mūsų advokatų, kuris pasidomės išsamesne informacija. Už taikias skyrybas firma ima septynis šimtus penkiasdešimt dolerių mokestį. Pusę sumos sumokėsite per pradinį pokalbį, už likusią dalį atsiskaitysite teismo dieną.

Flanderiai reagavo skirtingai. Žmona nukorę žandikaulius negalėdama patikėti savo ausimis, lyg Rošelė būtų užsigeidusi grynais gauti 10 000 dolerių. Vyras prisimerkė, kaktoje įsirėžė raukšlės, tarsi jis būtų tikėjęsis kaip tik šitokios įvykių eigos — pirmaklasės bjaurybių advokatų apgaulės. Ir vienas, ir kitas tylėjo, kol išgirdo sekretorės klausimą:

— Kas nors ne taip?

Ponas Flanderis suurzgė.

— Kas čia, senas masalo triukas? Reklamoje firma skelbia, neva taikiai išsikirs žmones už 399 dolerius, o sulaukusi mūsų, klientų, padvigubina sumą.

Rošelė kaipmat pagalvojo, ko Volis prikrėtę. Jaunesnysis partneris kompaniją reklamavo taip dažnai, tokiais įvairiais būdais ir tokiose keistose vietose, kad jo susekti nebuvo įmanoma.

Staigiai atsistojęs ponas Flanderis kažką iškrapštė iš kišenės ir šveitė ant rašomojo stalo.

— Pažiūrėkit.

Jis numetė bingo kortelę iš karo veteranų skyriaus Makinlio Parke 178. Apačioje, ryškiai geltoname fone, puikavosi reklaminis užrašas: „Finlis & Figas“, advokatai, taikios skyrybos — vieni juokai, tik už 399 dolerių. Skambinkite 773-718-TEISINGUMAS.

Volis stulbino Rošelę tiek kartų, kad ji manė tapusi atspari įvairiems netikėtumams. Bet bingo kortelės? Sekretorė ne sykį regėjo, kaip potencialūs klientai iš rankinių, krepšelių ir kišenių traukė bažnyčių informacinius biuletenius, futbolo rungtynių programėles, „Rotary“ klubo loterijas, kuponus ir šimtus kitokių propagandinių popiergalių, kuriais advokatas Figas apšnerkšdavo didžiąją Čikagą nepaliaujamai reklamuodamas verslą. Bet jis vėl sugebėjo pateikti staigmeną. Rošelė sau pripažino nustebusi.

Firmos kainoraštis panėšėjo į judantį taikinį, atlygiai už advokatų darbą kišdavo žaibiškai, atsižvelgiant į klientą ir aplinkybes. Iš padoriai apsirengusios, naujesnio modelio automobiliu atvažiavusios, taikiai išsiskirti ketinančios poros vienas advokatas galėdavo paprašyti 1000 dolerių, o po valandos pas kitą teisininką prisistatęs darbininkas su pervargusią žmona nusiderėdavo iki perpus mažesnės sumos. Be kitos nuobodžios kasdienės veiklos, Rošelė privalėdavo aiškintis klausimus dėl mokesčių ir jų nesutapimų.

Bet bingo kortelės? Vieni juokai už 399 dolerių? Oskaras įdūks.

— Tvarka, — ramiai pasakė ji, tartum firmos reklamos nuo senų laikų būtų spausdinamos bingo kortelėse. — Man reikia pažiūrėti į jūsų nuosavybės padalijimo dokumentus.

Ponia Flander juos padavė. Rošelė akimis permetė tekstą ir grąžino moteriškei.

— Tuojau patikrinsiu, ar ponas Finlis atėjęs. — Ji pasiėmė kortelę.

Oskaras, kaip įprastai, sėdėjo užsidaręs kabinete. Firma laikėsi griežtos užvertų durų politikos, kuri leisdavo teisininkams atsiriboti tiek vienam nuo kito, tiek nuo gatvės eismo ir į kontorą įvirstančių smulkmių. Iš savo taško Rošelė aiškiai matė visas duris — Oskaro, Volio, virtuvės, pirmo aukšto tualeto, patalpos, kur stovėjo kopijavimo aparatas, ir kambarėlio, atstojančio šlamšto sandėliuką. Ir žinojo, kad advokatai mėgsta slapta, nekišdami nosies į priimamąjį, klausytis, kaip ji tardo tikėtinus klientus. Jeigu pastarieji žadėdavo nemalonumus, Volis galėdavo pasprukti pro šonines dureles, kitaip nei Oskaras. Rošelė neabejojo jį rasianti už rašomojo stalo. Kadangi jaunesnysis partneris trankėsi po laidotuvių namus, kitos išeities sekretorė neturėjo.

Sau iš paskos uždariusi duris, ji nuleido bingo kortelę priešais poną Finlį.