Джон Гришэм - Bylininkai

Oskaras stovėjo greta rašomojo stalo atsirišęs kaklaraištį, nuvargęs, jausdamas poreikį išgerti. Prieš dvi valandas ketino įsivelti į mūšį. Dabar viso labo troško apleisti biurą.

— Susimildamas, Voli, bingo kortelės?

— Aha, Čikagoje mūsų kontora tapo pirmoji, kuri jas panaudojo.

— Pirmieji buvome keletą sykių, bet vis tiek esame arti bankroto ribos.

— Tie laikai jau praeityje, mano drauge. — Volis įkišo ranką į lagaminėlį. — Ar teko girdėti apie „Krayoxx“ vadinamą vaistą nuo cholesterolio?

— Taip, taip, jį vartoja žmona.

— Ką gi, dėl jo išaugo mirštamumas.

Oskaras net nusišypsojo, bet po akimirkos surimtėjo.

— Iš kur žinai?

Volis ant stalo nuleido šūsnį tyrimo medžiagos.

— Va tavo namų darbai, informacija apie „Krayoxx“. Aną savaitę stambi, žalos išieškojimu užsiimanti firma iš Fort Loderdeilio iškėlė bylą „Varrick Labs“, pareiškė kolektyvinį ieškinį. Tvirtina, jog dėl „Krayoxx“ gerokai padidėja širdies smūgio ir insulto rizika, ir turi specialistus, galinčius tai įrodyti. „Varrick“ paleido į rinką daugiau šlamšto nei bet kuri kita iš didžiųjų farmacijos įmonių ir dar daugiau sumokėjo atlygindama nuostolius. Milijardus. Veikiausiai atverti kišenę privers ir naujausias vaistas. Vyrukai, kurių specializacija — kolektyvinė žala, jau kelia galvas. Procesas prasidėjo, Oskarai, ir mes praturtėsime, jei prigriebsime kokį tuziną „Krayoxx“ bylų.

— Voli, visa tai jau girdėjau anksčiau.

Taksi sustojus, Deividas atsipeikėjo, bet sąmonę atgavo tiktai iš dalies. Vargais negalais sugraibė du banknotus po 20 dolerių, kuriuos permetė ant priekinės sėdynės, dar smarkiau turėjo pasistengti, kad išsirangytų laukan. Akimis palydėjo nuvažiuojantį automobilį, tuomet išsivėmė į nutekamąjį griovelį.

Ir pasijuto kur kas geriau.

Rošelė švarino stalą klausydamasi besivaidijančių partnerių, kai verandoje sutrinksėjo sunkūs žingsniai. Kažkas smogė į duris ir šios atsilapojo. Ant slenksčio stoviniavo jaunas vyriškis paklaikusiomis akimis, raudonu veidu, svyruojantis, bet gražiai apsirengęs.

— Kuo galėčiau padėti? — įtariai paklausė ji.

Deividas žiūrėjo į sekretorę, bet, rodės, jos nematė. Pasižvalgęs po priimamąjį, susverdėjo ir prisimerkė, idant prieš akis išryškėtų vaizdas.

— Sere?

— Man čia patinka, — tarė atklydėlis. — Labai, labai patinka.

— Kaip miela iš jūsų girdėti. Ar...

— Aš ieškau darbo ir noriu jį gauti būtent šitoje vietoje.

Iš už stalo kampo išniro nemalonumus užuodęs GM.

— Kaip žavu! — krizendamas sušuko Deividas. — Šuo. Kuo jis vardu?

— GM.

— GM, aišku. Gal pasakytumėt, ką reiškia raidės?

— Greitukių Medžiotoją.

— Man jis patinka. Labai, labai patinka. Ar šuo kandžiojasi?

— Nelieskite jo.

Akiratyje tyliai pasirodė abu partneriai, išdygę Oskaro kabineto tarpduryje. Rošelė dirgliai į juos pašnairavo.

— Aš noriu dirbti šitoje vietoje, — pakartojo Deividas. — Man reikia darbo.

— Esate teisininkas? — pasiteiravo Volis.

— Jūs Figas ar Finlis?

— Figas. Čia Finlis. Ar jūs teisininkas?

— Bent taip galvoju. Iki šiandienos, aštuntos ryto, buvau „Rogano Rotbergo“ samdinys, vienas iš šešių šimtų. Bet atsisakiau pareigų, sugniužau, palūžau ir užsukau į barą. Diena tęsėsi ilgai. — Deividas atsilošė į sieną, kad neprarastų pusiausvyros.

— Kodėl manote, kad mums reikalingas bendradarbis? — išsižiojo Oskaras.

— Bendradarbis? Aš tikėjausi iš karto tapti partneriu.

Iš juoko Deividas susirietė dvilinkas. Kiti trys nė nešyptelėjo.

Niekas nežinojo, ko imtis, bet Volis vėliau prisipažins svarstęs, ar nevertėtų paskambinti į policiją.

Aprimęs atvykėlis vėl atsitiesė stačias ir dar sykį paskelbė:

— Man čia patinka.

— Kodėl išėjote iš stambios firmos? — paklausė Volis.

— O, dėl daugybės priežasčių. Sakykime, tiesiog nekenčiau savo darbo, kolegų ir klientų.

— Mūsų kontoroje jūs pritaptumėte, — pastebėjo Rošelė.

— Samdyti naujų žmonių nesiruošiame, — tarė Oskaras.

— Na, ką jūs! Aš mokiausi Harvardo teisės mokykloje. Dirbsiu ne visu etatu — penkiasdešimt valandų per savaitę, perpus mažiau nei „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Įsivaizduojate? Ne visu etatu? — jis vėl pratrūko kvatoti. Vienui vienas.

— Atleiskit, bet ne, — užbaigdamas pokalbį mestelėjo Volis.

Netoliese nuskambėjo automobilio signalas, pratisas, siautulingas, nemalonumus žadantis kauksmas. Kažkoks vairuotojas koja tėškė per stabdį. Garsus papildė kiti pypsėjimai bei stabdžių cypčiojimai, ir vieną užsitęsusią sekundę „Finlio & Figo“ kontoros kolektyvas vieningai sulaikė kvapą. Nugriaudėjo kurtinantis trenksmas, kuris atrodė įspūdingesnis už didžiumą įprastų smūgių, ir jie suprato, kad Prestono, Bičo ir Trisdešimt aštuntosios gatvių sankryžoje metalo laužu pavirto keletas automobilių. Oskaras griebė apsiaustą. Rošelė stvėrė megztinį. Ir abu išrūko pro duris, sekdami paskui Volį, palikę girtą vyriškį vieną.

Prestono prospekte iš visų biurų virto juristai, jų sekretoriai bei pagalbininkai, skuodžiantys apžiūrėti chaotiškos nelaimės vietos ir paguosti sužalotuosius.

Tarpusavyje susidūrė mažiausiai keturi automobiliai, per avariją jie rimtai nukentėjo ir išsisklaidė į šonus. Vienas riogsojo apvirtęs ant stogo, tebesisukančiais ratais. Neskaitant tolumoje kaukiančių sirenų, orą drebino paniški riksmai. Volis pribėgo prie sumaitoto fordo. Priekinės keleivio durelės buvo nuplėštos, ir išsigauti laukan bandė apdujusi kruvina paauglė. Jis nuvedė mergaitę atokiau nuo duženų. Rošelė padėjo jai prisėsti ant autobusų stotelės suoliuko. Volis grįžo į nelaimės sceną ieškoti kitų klientų. Oskaras jau rado liudininką, kuris pagelbės nustatyti kaltininkus ir privilioti užsakovus. „Finlio & Figo“ firma žinojo, kaip darbuotis tarp skeveldrų.

Volis ištiesė pagalbos ranką ir ant užpakalinės sėdynės kiūtančiai paauglės motinai. Palydėjo ją iki suolelio, tiesiai į laukiančios Rošėlės glėbį. Išvydęs Vinsą Golstoną, jų priešininką iš kitapus gatvės, užkriokė:

— Šalin, Golstonai! Čia mūsų klientai!

— Nė nesvajok, Figai. Jie dar nepasirašė jokios sutarties.

— Nesiartink, avigalvi.

Į avarijos vietą plūstant žiūrovams, jų minia sparčiai augo. Eismas sustojo ir dauguma vairuotojų išlipo iš automobilių patikrinti, kas vyksta.

— Užuodžiu degalus! — kažkas suriko ir šūksnis pakurstė dar didesnę paniką. Apvirtusioje tojotoje tūnantys žmonės žūtbūt stengėsi išsibrauti iš salono. Stambus, aulinius apsiavęs vyras spyriais atakavo langą, bet nepajėgė jo sudaužyti. Sankryžoje vilnijo klyksmai ir spiegimas. Sirenų kauksmas garsėjo. Volis suko ratus aplink biuiką, kurio vairuotojas, regis, prarado sąmonę. Oskaras visiems dalijo vizitines korteles.

Viduryje chaoso nuskardėjo jauno vyro balsas:

— Nelįsk prie mūsų klientų!

Visų žvilgsniai nukrypo jo pusėn. Publikos akiratyje atsivėrė stulbinantis vaizdas. Deividas Zinkas, kuris sergėjo autobusų stotelės suoliuką, rankose spaudė masyvią dantytą metalo nuoplaišą ir ja mostagavo priešais persigandusio, atgal besitraukiančio Vinso Golstono veidą.

— Čia mūsų klientai! — tūžmingai pakartojo Deividas. Iš išvaizdos priminė tikrą beprotį, ir niekam nekilo abejonių, kad esant reikalui savo ginklą jis panaudotų.

Oskaras prisigretino prie Volio.