Джон Гришэм - Bylininkai

Iš anglų kalbos vertė

Bronislovas Bružas

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

Epilogas

1 SKYRIUS

„Finlio & Figo“ advokatai savo kontorą vadino „firma-butiku“. Šią klaidinančią sąvoką į eilinius pokalbius įterpdavo kaip įmanydami dažniau, ir keliuose iš jų kurpiamų įvairių verslo projektų terminas netgi pasirodė spausdintine forma. Prideramai vartojamas jis reiškė, kad „Finlis & Figas“ neturi nieko bendra su menkaverte veikla. „Butikas“ asocijavosi su smulkumu, išskirtinumu ir patirtimi konkrečioje specializuotoje srityje. Su prabanga ir elegancija, nes tą bylojo prancūziška šio žodžio kilmė. Su tuo, kas nesiveržė plėstis, pasižymėjo išrankumu ir materialine gerove.

Išskyrus apimtį, jokie kiti apibūdinimai kompanijai netiko. „Finlis & Figas“ vertėsi traumuotų asmenų bylomis, nuobodžia kasdiene veikla, kuriai nereikėjo daug įgūdžių arba kūrybingumo ir kuri niekuomet nebus laikoma patrauklia bei jaudinančia. Varganas rodėsi ne vien prestižas, bet ir pelnas. Firma buvo mažutė, nes ji negalėjo sau leisti augti. Paprasčiausiai dėl to, kad niekas nenorėjo čia dirbti, įskaitant abu valdytojus. Nuobodų ir prastą gyvenimą liudijo net jos buvimo vieta. Kairėje pusėje klientus aptarnavo vietnamiečių masažo salonas, dešinėje — žoliapjovių taisykla, todėl iš pirmo žvilgsnio būdavo aišku, kad „Finlis & Figas“ neklesti. Kitapus gatvės paslaugas teikė dar viena firma-butikas — nekenčiami konkurentai, — netoliese sukiojosi ir daugiau teisininkų. Tiesą sakant, apylinkėse knibždėte knibždėjo juristų; vieni dirbo savarankiškai, kiti priklausė nedidelėms kontoroms, treti triūsė nuosavuose mažų butikų variantuose.

Prestono prospekte, judrioje gatvėje, kur buvo įsikūrusi „F & F“, nestigo senų vienaukščių namelių, šiuo metu rekonstruotų ir pritaikytų komercinei veiklai. Juose darbavosi mažmenininkai (alkoholio parduotuvėje, cheminėje valykloje, masažo kabinetuose), specialistai (teisininkai, dantų gydytojai, žoliapjovių remontininkai), maisto prekeiviai (parduodantys išsineštines enčiladas, baklavas, picas.) Oskaras Finlis prieš dvidešimt metų laimėjo pastatą per teismo procesą. Adresas stokojo prestižo, bet šį tam tikra prasme atpirko vietovė. Nes Prestono, Bičo ir Trisdešimt aštuntosios gatvių sankryžoje, chaotiškoje, vos per du namus nuo „Finlio & Figo“ nutolusioje asfalto ir transporto sampynoje, autoavarijos įvykdavo kartą per savaitę ar net dažniau. „F & F“ metines pridėtines išlaidas padengdavo arčiau nei už šimto jardų susiduriantys automobiliai. Po kvartalą šmirinėdavo tiek butikų, tiek kitokių juridinių firmų atstovai, besiviliantys rasti pigų kotedžą, kuriame išbadėję jų teisininkai galėtų girdėti padangų cypimą ir metalo braškėjimą.

Kompaniją tesudarė du advokatai, todėl jiems, žinoma, neišvengiamai teko dalytis vyresniojo ir jaunesniojo partnerių pareigomis. Vyresnysis, šešiasdešimt dvejų metų Oskaras Finlis, sugebėjo tris dešimtmečius išgyventi nuožmiose teisinėse kautynėse, kurios užvirdavo negailestingose pietvakarių Čikagos gatvėse. Kitados pats buvo puikus policininkas, praradęs darbą dėl polinkio knežinti galvas. Vos išsisuko nuo kalėjimo ir, atsivėrus akims, stojo į koledžą, o paskui ėmė studijuoti teisės mokykloje. Kai jokios firmos darbo nepasiūlė, jis pasikabino iškabėlę ir suskato reikšti ieškinius visiems, kas pakliūdavo po ranka. Dabar Oskarui sunkiai sekėsi patikėti, kad jis ištisus trisdešimt dvejus metus eikvojo savo profesinį laiką tvarkydamas laiku neapmokėtų debitorių sąskaitų, autoavarijų, žmonių, kurie susižalojo slystelėję ir parkritę, sparčių ištuokų bylas. Iki šiol tebegyveno su pirmąja žmona, grėsminga moterimi, ir kiekvieną mielą dieną troško užpildyti skyrybų dokumentus. Deja, sau to leisti neišgalėjo. Kaip ir didžiumos kitų dalykų, kurie liko neprieinami net ir po trijų teisės praktikos dešimtmečių.

Jaunesnio partnerio titulas, — mėgindamas padaryti įspūdį teisėjams, kitiems teisininkams, o ypač perspektyviems klientams, Oskaras sakydavo: „Aš pasirūpinsiu, kad šį reikalą sutvarkytų mano jaunesnysis partneris“, — atiteko keturiasdešimt penkerių metų Voliui Figui. Pastarasis tarėsi esąs atkaklus, ryžtingas bylininkas, ir jo pagyrūniški reklaminiai šūkiai žadėjo agresyvią veiklą. „Mes kausimės už jūsų teises!“, „Draudimo kompanijos mūsų bijo!“ arba „Mes juokų nekrečiame!“ Tokią reklamą buvo galima išvysti ant parko suolelių, miesto autobusuose, taksi, vidurinės mokyklos futbolo programėlėse, netgi ant elektros laidų stulpų, nors tai ir pažeisdavo keletą municipaliteto potvarkių. Tačiau ji nepasiekdavo dviejų svarbiausių rinkų — televizijos ir stendų. Dėl šių Volis nuolat pjaudavosi su Oskaru. Vyresnysis partneris atsisakydavo švaistyti pinigus, nes abi reklamos rūšys reikalavo klaikiai didelių išlaidų, bet Volis savo užmačių neatsižadėdavo. Įsivaizduodavo, kaip per televizorių pamatys savo besišypsantį veidą ir suglostytus plaukus, kaip kalbės baisius dalykus apie draudimo bendroves, žadės pinigingus sandėrius traumuotiems asmenims, kuriems užteks proto paskambinti nemokamu jo numeriu.

Bet Oskaras nė neketino mokėti už stendus. Volis išsirinko vieną, vos už šešių kvartalų nuo kontoros, ties Bičo ir Trisdešimt antrosios gatvių sankryža, iškilusį ant penkiaaukščio daugiabučio, aukštai virš transporto spiečiaus. Tobulesnės vietos neaptiktum visoje metropolinėje Čikagoje. Kol kas stendas bruko pigų apatinį trikotažą (derėtų pripažinti, kad reklama traukė akį), bet prašyte prašėsi jo vardo ir veido. Vis dėlto Oskaras įkalbinėjimams nepasidavė.

Volis gavo diplomą prestižinėje Čikagos universiteto Teisės mokykloje. Oskaras savąjį įgijo nūdien nebeegzistuojančios mokymo įstaigos vakariniuose kursuose. Abu advokatūros egzaminą laikė tris kartus. Volis keturis sykius skyrėsi; Oskaras apie tai tegalėjo pasvajoti. Volis geidė rimtos bylos, kuri užtikrintų milijoninį atlygį. Oskaras viso labo norėjo išsiskirti su žmona ir išeiti į pensiją.

Kaip jiedu tapo partneriais ir įsikūrė rekonstruotame Prestono prospekto name — visiškai kita istorija. Kaip sugebėjo išgyventi nepasmaugę vienas kito, tiesiog nesuvokiama.

Jų arbitro vaidmenį atliko Rošelė Gibson, energinga juodaodė, arogantiškas manieras ir nuovokumą išsiugdžiusi gatvėse, iš kurių atėjo. Ponia Gibson rūpinosi priimamuoju, atsiliepdavo į telefonų skambučius, pasitikdavo galimus, viltingai nusiteikusius klientus ir išlydėdavo įniršusius, protarpiais pabarbendavo per klaviatūrą (tiesa, bosai seniai buvo perpratę, kad, iškilus būtinybei kompiuteryje surinkti ir išsispausdinti dokumentus, šitą užduotį paprasčiau atlikti patiems), prižiūrėjo firmos šunį ir, o tai yra svarbiausia, neleisdavo įsiplieksti Oskaro ir Volio vaidams.